Apie Saugumą, Tautiškumą ir Žmogiškumą

2016-08-17, Dr. Egidijus Skarbalius
www.fotogenijai.lt

Ar iš tiesų esame nusigėrusi, besižudanti, vaikus ir moteris mušanti tauta?

Tokius žodius beveik kasdien apie save girdime ir matome Nacionalinės televizijos ekranuose, skaitome laikraščiuose, girdime per radiją... Iš ten pat ne upeliu čiurlena, o galinga upe liejasi gąsdinimai apie nusikalstamumą, karo grėsmę... Jeigu atkreiptume dėmesį į televizijos laidas, kuriomis užpildytas eteris, tai dažniausiai pamatytumėm sudaužytas  širdis ir sutryptas meiles arba nesibaigiančius kriminalus...

Nesaugumo propoganda tiesiog tvyro ore. Ji užpildžiusi visą mūsų kasdieninį gyvenimą. Nevaikštau su rožiniais akiniais ir kaip visi mes kasdien susiduriu su gyvenimo realybėm, tačiau kam apie tai nuo ryto iki nakties kartot. Po viso to stebimės, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos. Atsakymas paprastas. Jie jaučiasi nesaugūs.

Kodėl taip vyksta? Už to greičiausiai slepiasi noras kažkam pasipelnyt arba apsimetus gelbėtojais (mesijais) išgelbėt tautą, valstybę ir pasaulį... (apsižvalgykite ir jūs juos išvysite, įsiklausykite ir jūs juos išgirsite).

Žinomi posakiai byloja, kad „jei žmogų ilgai vadinti kiaule, tai ima kriuksėt...“, „ilgai šnekant ir ligą gali įkalbėt...“,“...kaip šauksi,tai atsišauks...“.

Manau, vertėtų pradėt ieškoti ir tikrai rasime, kas yra gražu, šviesu ir gera. Pirma, atskirkim pelus nuo grūdų.

Žaibais svaidosi „politikos elitas“(bent jie taip save vadina), o pateikiama, kad pykstasi tautos (nors taip nėra). Gąsdinama globalumu ir teigiama, kad jis didžiausias tautiškumo priešas. Bet juk yra ne taip. Globalaus ir tautiško (lokalaus) supriešinimas padeda maskuoti vykstantį dvasingumo mažėjimą ir didėjantį materialėjimą, kurį gimdo ne globalizacija kaip procesas, o vartotojiškumas ir pamatinių (fundamentinių) prigimtinių vertybių stūmimas iš žmogaus kasdienės gyvensenos. Iš esmės globališkumas nėra blogybė.

Kaltiname Europos Sąjungą, bet ne žmonių ir tautų bendrystė yra blogis, o tai, kad grupelė įtakingų žmonių priima abejotinus sprendimus, o kita grupelė paklusniai „vizgina uodegytę“. Veikiant globalizacijos procesams ir valstybėms jungiantis į įvairias sąjungas, ne pats jungimasis į tarpvalstybines struktūras lemia nutautėjimą (tautinę niveliaciją), o tik pačios valstybės ir visuomenės požiūris į tautinį tapatumą ir santykis su tautinių vertybių visuma.

Mokslininkų nuomone, globalizacija nepajėgi pašalinti tautų skirtumų ir sukurti vientisos pasaulinės kultūros. Jie teigia, kad klaidinga manyti, jog suniveliavus tautų skirtumus būtų sukurta vientisa pasaulinė kultūra. Rašoma, kad tvirtos, gerai funkcionuojančios civilizacijos esmė yra maksimaliai viena nuo kitos besiskiriančių jos kultūrų koegzistavimas. Perspektyvi civilizacija – tai pasaulinė aktyviai sąveikaujančių skirtingų kultūrų koalicija. Ši nuostata aiškiai atskleidžiama ir tarpvalstybiniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos socialinės kultūrinės ir švietimo politikos programose skatinamas etninio paveldo išsaugojimas ir kultūrinės įvairovės skatinimas.

Kalbininkai muša varpais, kad lietuvių kalba miršta, darosi sausa ir „laikraštinė“, o užsiminus, kad rekia mokyti tarmių (etninių kalbų) stoja piestu, esą tam nėra laiko ir poreikio. Norėtųsi jiems priminti jų pačių žodžius, tai, kad „...tarmės lietuvių kalbos šaltiniai...“ Išdžiovinę šaltinius išdžiovinsite ir upę...

Bet labiausi reiktų gaivinti tikrąjį žmoniškumą. Tikrasis žmogiškumas turi užpildyti televiziją, radiją, spaudą ir visą mūsų gyvenimą. Vienas išminčius yra pasakęs, kad „...žmonės buvo sukurti tam, kad juos mylėtų, o daiktai buvo sukurti tam, kad jais naudotųsi. Šiandien pasaulyje tiek chaoso yra dėl to, kad mes naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus.“