Ar skėtį laikysime patys, ar vis norėsime, kad jį kiti palaikytų? 

2016-08-29, Prezidentas Rolandas Paksas
www.fotogenijai.lt

Pastarųjų lietingų dienų fone ir nuskambėjus baigiamiesiems olimpiados Brazilijoje akordams, ramybės neduoda keli klausimai. Ne, anaiptol ne dėl to, kas kaltas, kad lietuviška vasara tokia šlapia. Ir kad olimpinės viltys buvo didesnės negu mūsų atletų galimybės.

Gerai, kad tai laiku suprato daugelis mūsų komentatorių ir žurnalistų bei nepuolė prie kryžiaus kalti nei sportininkų, nei jų trenerių. Neįprasta, bet džiugina – gal nusiteikimas neieškoti vien juodos spalvos pagaliau leis pastebėti ir kitus atspalvius visose gyvenimo srityse. Šiomis dienomis prisimenama didinga Baltijos kelio dvasia, aukščiausias tautos vienybės ir jos nusiteikimo laisvei vardiklis.

Precedento pasaulyje neturėjusią akciją mena pasaulio žmonės, ja žavisi. Bet ar ši data nėra paskata galvoti apie naują kelią – Europos kelią? Jungiantį visus bendrijos šalių žmones, siekiančius išlaikyti savo šalių suverenumą, valstybių savarankiškumą, pasisakančius prieš federalistines užmačias suniveliuoti tautas, istoriją, kultūrą, tradicijas.

Savaitės pradžioje didžiausių Europos valstybių Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai susitiko aptarti ir suderinti bendras pozicijas prieš ES viršūnių susitikimą Bratislavoje rugsėjo 16 dieną. Tai, įvardydamos kaip pagrindinį susitikimo tikslą, akcentuoja žiniasklaidos priemonės. Ar tai nėra akivaizdi dviejų Europų, dviejų greičių Europos ar dar kaip kitaip pavadintume šią situaciją, iliustracija? Tačiau pikta ne dėl didžiausių Europos valstybių lyderių. Pikta, kad Lietuva nenori imtis tam tikros lyderystės ir inicijuoti kitų, ne pačių didžiausių ES valstybių vadovų susitikimo, kuriame apsitartų kad ir dėl bendros pozicijos prieš viršūnių susitikimą Bratislavoje rugsėjo mėnesį. Negi šalies piliečiams iš tiesų svarbiau olimpiada, negu tai, kokia ES bus po „Brexit“ ir kokia bus Jungtinė Karalystė, kurioje jau yra arti pusės milijono mūsų tėvynainių, po tų, didžiųjų šalių, sprendimų? Negi iš tiesų svarbiau toje olimpiadoje kai kam iš politikų pasirodyti?

Taip, Lietuvai svarbūs transatlantiniai susitarimai, NATO sprendimų įgyvendinimas ir panašūs dalykai. Tačiau lygia greta turėtų eiti ir kiti dalykai: diskusija dėl šalies vietos ir vaidmens Europoje po „Brexit“, diskusija dėl pasiūlymų, kaip tinkamai ir kuo geriau užtikrinti Lietuvos piliečių Jungtinėje Karalystėje interesus derybiniu laikotarpiu ir po jo. Pasitarimai aukščiausiu lygiu dėl to, kokiomis sąlygomis į Didžiąją Britaniją keliaus eksportas iš Lietuvos ir ateis importas. Ne politikų pašnekėjimai, net ne jų nusiteikimas vienos ar kitos valstybės arba asmens atžvilgiu yra valstybės ekonomika. Jos kraujas yra eksportas ir importas. Nuo tų dalykų apimčių ir jų sąlygų priklauso valstybės galia ir jos stiprumas, gebėjimas įtakoti tam tikrus procesus.

Kaip ir kiek šiandien Lietuva įtakoja jai svarbius procesus? Kita vertus, galima tik apgailestauti: jeigu didžiausių Europos valstybių vadovai svarbiausiu reikalu laiko vieno iš ES idėjos autoriaus A. Spinelli kapo aplankymą, tai vargas tau Europa ir tavo vaikams. Siekis simboliškai atgaivinti europiečių vienybės projektą ir liks tik simboliu. Tuo metu, kai reikia ne simbolių, bet konkrečių, kai kuriais atvejais, net drastiškų sprendimų. ES vėliavos spalvų gėlių puokštės negali įtikinti 25 milijonų darbo neturinčių piliečių. Kiti gi negali patikėti ir vargu ar kada patikės, kad tos spalvos ir tos puokštės yra pakankama jų bei artimųjų apsauga nuo teroro aktų Europoje. Simboliai, kuriuos demonstruoja didžiųjų valstybių vadovai, nieko nebereiškia Europoje. Nes daug metų Europos valstybių simboliais esanti kultūra, religija bei tradicijos buvo griaunamos pačios Europos Sąjungos vardu vardan globalizmo ir multikultūrizmo.

Europa šiandien bando atsigerti iš šulinio, į kurį prispjaudė. Gal kai kam ir skanu, bet kiti vargu ar gers. Prasti viešieji ryšiai jau seniai įkyrėjo Europos žmonėms. Jie laukia konkrečių sprendimų dėl nedarbo, ypač jaunimo nedarbo. Dėl emigrantų antplūdžio. Dėl sprendimų, kurie atgaivintų ekonomiką, o ne bruktų bendrijos narėms fiskalinės drausmės taisykles. Kurių kai kurios narės, pavyzdžiui, Ispanija ar Portugalija pastaruoju metu, gali ir nesilaikyti. Bet kai kurios kitos laikytis besąlygiškai privalo. Tas Europos dviveidiškumas atvedė prie „Brexit‘o“. Jeigu to dviveidiškumo nebus atsisakyta, Europa rytoj trupės taip, kaip šiandien trupa Romos Koliziejus. Įvertinant tai, gal laikas pradėti žvilgsnius kreipti ne už jūrų marių ar trijų devynerių žemių, bet pradėti dairytis, kas vyksta savame kieme?

Gal laikas pripažinti, kad iki šiol pernelyg daug griovėme ir pernelyg mažai statėme. Savo širdyje ir savo dvasioje? Net ir kolūkių laukuose ar miestų gamyklose. Vis laukdami ir tikėdami, kad valstybę ant kojų pastatys užsienio verslas arba vietos investuotojas. Užmiršę, ar net nenorėdami suprasti, kad verslui pelnas esti gerokai svarbiau negu valstybė. Vis laukdami, kad jaunoji karta perims mūsų laisvės dvasią ir ryžtą kurti Lietuvą. Kol mes laukėme, jie perėmė ryžtą naudotis tuo, ką valstybė gali duoti ir ką galima iš jos paimti. Tiesa, ne be mūsų pagalbos ir pavyzdžių. Europai ištarti kartūs, bet teisingi Renata Colorni, deklaraciją dėl Europos vienybės pasirašiusio A. Spinelli dukros žodžiai: „Nematau aukščiausios klasės politikų – matau tik veikėjus, judančius po Europos sceną ir nerimaujančius, kad gali pralaimėti kitus nacionalinius rinkimus. Stinga valios rizikuoti viskuo dėl idealo“. Kuo rizikuoti dėl Lietuvos yra nusiteikę Lietuvos politikai? Kokį idealą turime, dėl kurio galėtume šimtatūkstantine minia vėl susirinkti Vingio parke Vilniuje ar susikibti rankomis Baltijos kelyje? Ar yra toks idealas, dėl kurio ugnis krūtinėje pergalėtų baimę ir prisitaikymą? Kada ir kaip įgysime pakankamai ryžto pasikeisti patys ir pakeisti valstybės valdymą? Mes vis dairomės į valstybes ir žmones, kurie galėtų pakišti ir palaikyti skėtį virš mūsų galvų. Tai NATO, tai ES, tai dar kas nors... .

Kada išdrįsime išeiti į lietų, nebijodami sušlapti? Arba bent jau patys laikysime tokį skėtį. Kad nereikėtų priekaištauti: tai per mažas, tai ne taip laiko, tai per toli su visu skėčiu atsitraukė...

Kada patiems pradės skaudėti dėl Lietuvos valstybės?