Atsiverianti smegduobė - Visaginas?

2016-04-26, Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Prezidentas Rolandas Paksas
Martyno Ambrazo nuotrauka

Visaginas taip ir neatsigavo po patirto socialinio sukrėtimo, kai buvo taip lengvabūdiškai suderėta uždaryti atominę jėgainę.

Tai kas vyksta Visagine jau mažai kam terūpi. Nebent dar likusiems šiame mieste - neišvažiavusiems ir neemigravusiems tiems devyniolikai tūkstančių septyniems šimtams septyniasdešimt šešiems. Nežinau ar šiandien ir šis skaičius dar atitinka tikrovę, nes tiek gyventojų Visagine buvo šių metų sausio 1 dieną. Įvertinus tragiškus emigracijos mastus ir nuolatinį žmonių mažėjimą Lietuvoje, tikriausiai ir šie rodikliai bus šiek tiek pakitę.

Lietuva praranda dar vieną miestą. Vos rusena viltis, kad čia dar gali kažkas pasikeisti į gera.

Dabartinė Visagino merė Dalia Štraupaitė (ir ne tik ji), ne kartą yra tikinusi: „Visaginas nori atominės elektrinės. Nauja atominė – didžiausia mūsų viltis“. Tačiau merės žodžiai, pabyrę lyg stiklo karoliukai, kurių surinkti niekas nebenori ir tikriausiai nebesitiki. 

Vos penkiasdešimt aštuonių kvadratinių kilometrų dydžio kompaktiškai išsidėsčiusio Visagino likimas visada buvo tampriai susijęs su Ignalinos atomine elektrine. 1975 metais gražiausiuose Ignalinos miškuose įkurtas miestas buvo skirtas atominės elektrinės darbuotojams ir jų šeimoms. Ignalinos elektrinės pirmojo boko energijos gamybos veiklos sustabdymas 2005 - aisiais ir pradėti ilgus metus truksiantys eksploatacijos nutraukimo darbai buvo Lietuvos duoklė už narystę Europos Sąjungoje, kurią turėjome sumokėti ir nuolankiai tai padarėme.

Tai buvo vienas kertinių Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą klausimų. Tik iš pirmo žvilgsnio keistai gali pasirodyti faktas, jog tada Lietuvos derybininkai nė nebandė susiderėti dėl kitokių Ignalinos atominės elektrinės uždarymo terminų: pervertęs asmeninį archyvą tikrai surasčiau profesoriaus Vytauto Landsbergio pasirašytą dokumentą, jog elektrinę reikia visiškai užgęsinti 2009 - aisiais.    

Briuselis tada, žinoma, sutiko, kad antrojo bloko eksploatacija būtų nutraukta iki 2009 metų pabaigos, tačiau Lietuvoje būta ir kitokio požiūrio, kurio niekas nepaisė: Ignalina gali sėkmingai gaminti elektros energiją iki 2020 – ųjų atsižvelgiant į padarytas investicijas ir patobulinimus saugos srityje. Kilo aistrų, ambicijų, tačiau ilgainiui viskas nurimo. Briuselio koridoriai galbūt dar mena specialiai paskirto derybininko dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo Aleksandro Abišalos vojažus, tačiau niekas negali pasakyti, ką šis atstovas realiai susiderėjo Europos Komisijoje.

 Šiandien elektrinė uždaroma, likusių specialistų darbas – prižiūrėti, kad atominė energija saugiai užgestų. Atomininkams pasirinkimų buvo nedaug: grįžti į tėvynę Rusiją arba emigruoti. Ką ir padarė dauguma darbingo amžiaus žmonių.

Norėčiau būti neteisus, tačiau manau, kad Lietuva negrįžtamai prarado atominės energetikos specialistų potencialą ir tikėjimą, kad ilgainiui kažkas gali pasikeisti.

Šiandien nedarbo lygis Visagine viršija bendrą Lietuvos statistinį vidurkį. Tai tik šalta statistika. Po ja slepiasi žmonių gyvenimai, jų laimės ir nelaimės. Kas po to?

Žiniasklaidoje kartais šmėksteli žinutė apie eilinį skandalą bei pradėtą tyrimą dėl elektrinės uždarymui skirtų lėšų grobstymo. Energetikos ministrai ramina, jog padėtis kontroliuojama. Tačiau niekas negali pasakyti, kokia yra tos kontrolės esmė?

Subliūško šviesiomis spalvomis piešiami paveikslai apie tai, kad uždarius atominę elektrinę pertvarkysime šį miestą, kad Europos Sąjunga skirs pakankamai lėšų. Kad ilgainiui pastatysime naują atominę elektrinę. Kurį laiką buvo žadama graži ateitis, susijusi su nacionaliniu privačiu kapitalu, vėliau su Japonijos investicijomis, naujai atsiversiančiomis verslo galimybėmis. Tačiau apibūdinti procesus, prasidėjusius vos tik užgesinus reaktorių, trūksta žodžių.

Viskas baigėsi panašiai kaip su iniciatyva pastatyti plytų fabriką valkatų priglobsčiu tapusiame Didžiasalyje.

Užmarštyje dūla japonų kompanijos „Hitachi“ planai sukurti naują infrastruktūrą, išmanius miestus/pastatus, pritraukti nvesticijų į Visagino ligonines bei poliklinikas, nes „Hitachi“ gamina itin kokybišką medicinos įrangą onkologijos ligoms nustatyti.

Seniai užgeso ne tik japonų susidomėjimas Visagino atominės elektrinės projektu, bet ir planai savo specialistų vaikams Visagine steigti darželius, mokyklas, ligonines aprūpinti modernia medicinos technika. Šiame mieste japonai domėjosi ne tik gyvenamuoju plotu savo statybininkams, bet net ir vietos gydytojų, ligoninių lovų ar vaizdo kamerų skaičiumi miesto gatvėse.

Japonų ketinimai buvo rimti, tačiau tuomečiai valdantieji ir premjeras Andrius Kubilius bei energetikos ministras Arvydas Sekmokas nesugebėjo net dorai paaiškinti, kokiomis sąlygomis buvo kviečiami investuotojai, kokie bus jų įsipareigojimai ir kokias prievoles prieš juos turės Lietuvos valstybė: ar mes turėsime užstatyti visą energetikos ūkį, ar privalėsime įsipareigoti tik pirkti elektrą? Niekas iš valdančiųjų tada nė nemėgino kritiškai vertinti „Hitachi“ siūlomo reaktoriaus, kuris pagal galingumo parametrus neatitiko Lietuvos valstybės interesų.

Visa tai veikiau buvo panašu į rezgamą aferą nei į rimtą valstybinį projektą. O gal toks tikslas ir buvo viską sužlugdyti, panašiai kaip įvyko su Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos privatizavimu? Nors tiesa, reiktų pastebėti,  jog naujasis Japonijos ambasadorius, su kuriuo neseniai buvau susitikęs, atsargiai zondavo atominės energetikos perspektyvas Lietuvoje.

Šiandien apie lėšas, finansinių donorų skirtas Lietuvai neigiamoms Ignalinos atominės elektrinės pasekmėms sumažinti jau nepatogu net klausti.

O savivaldybė neturi nė cento nugriauti senus nebaigtus statyti blokinius namus, kuriais Ignalinos atominė elektrinė atsikratė perduodama savivaldybei. Apleistuose ir ištuštėjusiuose namuose renkasi narkomanai, pilamos šiukšlės.

Beveik prieš dešimtmetį - 2007 metais Lietuvos Seimas, įgyvendindamas Nacionalinę energetikos strategiją bei siekdamas užtikrinti, kad Lietuva neprarastų elektros energiją generuojančių šaltinių dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, sudarė sąlygas Lietuvoje pastatyti naują atominę elektrinę, buvo priimtas Atominės elektrinės įstatymas, tačiau kuo visa tai baigėsi puikiai matome šiandien.

Nesuklysiu pasakęs, kad Lietuva jau beveik prarado galimybę ką nors padaryti šiuo klausimu.

Ar tikime, kad gali viskas pasikeisti? Ar esame tam pasirengę?