Bažnyčia ir valstybė: kūrybiško bendradarbiavimo perspektyvos

2016-02-22, Kunigas Algirdas Toliatas

Kunigo Algirdo Toliato pranešimas konferencijoje

"Krikščioniškosios demokratijos idealai:istoriniai rakursai ir dabarties politikos iššūkiai"

Seimas, 2015 metų birželio 19 diena

 

                      Kunigui kalbėti politinės partijos rengiamame renginyje nėra paprasta, nes tenka kalbėti “iš išorės”, nežinant “politinės virtuvės” specifikos. Tačiau laikausi principo, kad stengiuosi eiti ten, kur esu kviečiamas, statyti tiltus tarp žmonių, kur tai tik įmanoma. Taip pat ir šiandien savo misiją suvokiu – paliudyti, kad yra sričių, kur bendradarbiavimas labai svarbu, kur jis jungia, o ne skaldo.

                      Esu Lietuvos policijos kapelionas. Taigi, esu kunigas, kuris glaudžiai bendradarbiauja su viena iš svarbių valstybės instiucijų. Prisipažįstu, kai tik pradėjau darbą, turėjau stereotipinį įsivaizdavimą, kas yra policija. Nerimavau, kaip man teks bendrauti su žmonėmis, kuriems, kaip įsivaizdavau, nerūpi dvasiniai dalykai, vertybės. Jau pačią pirmą dieną visi mano stereotipai sudužo. Sutikau labai atvirus, nuoširdžius žmones, turinčius stiprų vertybinį stuburą. Taigi, pirmoji mano tezė kyla iš patirties: bendraukim ir tai sunaikins  išankstines nuostatas, schemas, į kurias vienas kitą įspraudžiame.

                      Puikiai suprantu, kad gyvename valstybėje, kur žmonės turi skirtingas nuostatas, vertybes. Yra nemažai žmonių, kuriems Bažnyčia, dvasinės vertybės kelia alergiją. Tai turime pripažinti ir šios tiesos nedera bijoti. Priešingai, turėtume susimąstyti, kaip nutiko, kad yra daug žmonių, kuriems Bažnyčia atrodo kažkas svetimo ar net grėsmingo. Pamenu, kai vienas policijos darbuotojas man pasakė – galime kalbėtis apie Dievą, tačiau nieko nenoriu girdėti apie Bažnyčią. Klausiau jo, kas jį atstumia Bažnyčioje? Supratau, kad praeityje turėjo nemalonių patirčių. Uždaviau kalusimą – ar visa policija yra blogis? Jis atsakė, kad jokiu būdu ne. Tada klausiau – ar policijoje pasitiako blogų, korumpuotų policininkų. Jis sake, kad pasitaiko. Tada klausiau – jei Bažnyčioje pasitaiko prastų kunigų, ar tai reiškia, kad visa Bažnyčia blogis?

                      Mes, tikintieji, neretai atstumiame kitus savo elgesiu, arogancija, reikalavimais. Nors Bažnyčia savo prigimtimi turėtų būti tais namais, kuriuose žmonės glai išsigydyti  dvasines žaizdas, jaustis saugūs ir mylimi. Labai svarbu, jei Bažnyčia turėtų drąsos išklausyti ir įsiklausyti į įvairių įsitikinimų, patirčių žmones. Tokiame dialoge bręstų vienybė, o pastaroji būtina, jei norime, kad mūsų politinė bendruomenė būtų iš tiesų veiksminga.

                      Ar Bažnyčia turi kištis į politiką? Labai sudėtingas klausimas. Jei politiką suprasime, kaip sąmoningą rūpestį bendruojeu gėriu, bendrų problemų sprendimą, tai, be abejo, tame turi daloyvauti ir Bažnyčia. Antikoje buvo svarbi perskyra: arba tu dalyvauji politikoje(visuomeniniame gyvenime), arba esi idiotas (šis graikų žodis reiškė žmogų, kuris nesirūpina bendrais reikalais, atsiskiria nuo bendruomenės). Tačiau toks dalyvavimas politikoje visai nereiškia, kad Bažnyčia turi veikti kaip politinė partija. Nes pats žodis “partija” reiškia “visuomenės dalį”. Bažnyčia negali būti dalinė, ji turi būti universali, atvira kiekvienam, nepriklausomai nuo žmogaus politinių pažiūrų.

                      Kai įsivaizduoju veiksmingą Bažnyčios ir poltiikų bendradarbiavimą, tai prieš akis man iškyla apvalus stalas ir diskusija, kur visi išklausomi, kur ieškoma bendrų sprendimų. Mes turime atkurti visuomenėje pasitikėjimą vienas kitu. Be šio pasitikėjimo visada liksime silpni. Paistikėjimas auga bendroje veikloje ir kalbantis tarpusavyje.

Esu įsitikinęs, kad visos politinės partijos yra valstybės turtas. Jos būtinos tam, kad demokratija būtų tikrai veiksminga, reali. Tačiau nesvarbu, kiek partijų bus įkurta, jei nebus pasitikėjimo, jei jos žvelgs viena į kitą, kaip į priešą, tai nieko gero nebus. Galbūt šioje situacijoje būtent Bažnyčia galėtų būti tuo tarpininku, kuris padeda skirting politinių organizacijų atstovams kalbėtis tarpusavyje.

                      Partijos Tvarka ir teisingumas pavadinime įrašytos dvi itin svarbios vertybės, kurios galėtų būti gairės  Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimui.

                      Tvarka yra būtina harmonijos prielaida. Chaose visi jaučiasi nesaugūs, vienas traukia į vieną pusę, kitas – priešingą. Tai neleidžia pasiekti rezultato. Labai svarbu, akd visuomenėje sugebėtume pasiekti sinergiją, kai bendradarbiaudami galime pasiekti kur kas daugiau nei po vieną.

                      Tiesa, tvarka gali egzistuoti ir nusikaltėlių gaujoje. Būtinas dar teisingumas, kaip vertybinis stuburas. Teisingumas nėra tai, ką mes primetame kitam, bet prigimtinės, amžinosios vertybės. Turėtume drauge jas atpažinti, įvardinti ir sutarti dėl bendro jų laikymosi. Tik tada įmanomas susikalbėjimas.

Mes neturime bijoti skirtumų. Jie yra kūrybiškumo variklis.  Tačiau  skirtumai nekelia pavojaus tol, kol egzistuoja pagarba ir pasitikėjimu pagrįsti ir bendrai pripažįstami platūs vertybiniai rėmai. Jei to nebelieka, visuomenė subyra. Mes kasdien turime kantriai, kūrybiškai siekti bendrystės ir pasitikėjimo auginimo. Nebijokime suklysti ir nesmerkime suklydusio. Daug svarbiau padėti atsikelti nupuolusiam, mokytis iš savo klaidų ir eiti į priekį. Svarbu, kad baimė nesukaustytų mūsų vaizduotės, neatimtų jėgų ir negriautų bendrystės. Mes neturime naftos, kitų labai vertingų energijos šaltinių, bet turime didžiausią turtą – žmones. Tai aukso vertės resursas, su kuriuo, deja, pernelyg dažnai elgiamės kaip su metalo laužu. Čia nereikia teorijos, galiu pateikti praktinių pavyzdžių. Teko kalbėtis su nuostabiu fotografu Rimantu Dichavičiumi. Jis parengė jau trečią tomą didžiulės knygos “Laisvės paženklinti”, kur pristato virš 500 dailininkų. Pradėjo šį sumanymą, švento pykčio pastūmėtas, po susitikimo su iškiliu Lietuvai nusipelniusiu menininku, bet niekam nebereikalingu, nebeišgalinčiu galo su galu sudurti. Ir tokių susitikimų vėliau buvo dar nevienas... Jei tokie žmonės nereikalingi, jei pamirštame kūrėjus, tai patys griauname savo valstybę? R. Dichavičiaus darbas – pastanga atskleisti, kiek nusotabių kūrėjų mes turime. Deja, mes patys nedaug žinome apie savo šviesuolius.

                      Bendradarbiavimas, atskleidžiant mūsų kūrybinį potencialą – dar viena svarbi Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo sritis.

Baigdamas, tik pakartosiu: kurkime, o ne griaukime, kalbėkimės, o ne kariaukime tarpusavyje. Kaip sakė šventasis tėvas Jonas Paulius II, statykime tiltus, o ne sienas.