„Jeigu noriu atstovauti žmonėms, turiu jiems dirbti“

2016-09-22, Partijos Tvarka ir teisingumas informacijos centras
www.fotogenijai.lt


Į žurnalisto Jono Macelio klausimus atsakė Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus ŽEMAITAITIS.

- Pradėkime nuo žemiškų reikalų. Beveik visą kadenciją esate Ekonomikos komiteto pirmininkas. Ir kas man, paprastam piliečiui, iš to, šilčiau ar šalčiau?

- Gal kiek šilčiau. (Juokiasi.) Jeigu šildotės elektra arba suskystintomis dujomis. Pavyko šiek tiek atpiginti dujas buitiniam vartojimui ir elektrą. Jeigu ne terminalas, kaina būtų dar labiau sumažėjusi. Jo eksploatavimas kiekvieną dieną kainuoja Lietuvai po 150 tūkstančių eurų. Dalį jos teko dėti elektrai, kad miestų šildymas nepabrangtų iki absurdo. Žmonės nebūtų atlaikę tokių kainų.

- Vadinasi, terminalas buvo klaida?

- Aš manau, jog dujų terminalas Lietuvai yra reikalingas, bet ne toks didelis, būtų užtekę perpus mažesnio. Tačiau šie sprendimai yra priimti konservatorių valdymo metais, dabartinis Seimas pakeisti nieko nebegalėjo. Beliko suktis iš padėties ir pasistengti sumažinti kainų smūgį. Mūsų kaimynai estai, latviai terminalo neturi ir dujas kūrena pigiau. Nedidelis, Lietuvos poreikius atitinkantis terminalas, būtų pataisęs ir mūsų reikalus. Esu tuo įsitikinęs.

- Prisiminkime ir dar vieną šią Seimo kadenciją „nutikusį“ dalyką - eurą. Visi, ko gero, esame girdėję Premjero kalbų, jog po euro įvedimo kainos nekilo, kad jos, kaip ir žadėta, esą liko tokios pat, kaip anksčiau. Jūs irgi mėginsite įtikinti, jog niekas nebrango?

- Ne, nemėginsiu. Aš einu į parduotuves ir perku už savo pinigus. Neseniai buvau kirpykloje. Anksčiau kirpimas man kainavo 15 litų, dabar paprašė 10 eurų. Tai kaip tada sakyti, jog kainos nekilo?

- Kai pakalbi su žmonėmis, atrodo, kad visi jaučiasi apgauti. Po euro blogiau ir miestui, ir kaimui, ir darbininkui, ir ūkininkui, ir studentui, ir pensininkui. Tad kas laimėjo, jeigu nelaimėjo niekas?

- Pirmiausia - valstybė kaip valdžios aparatas. Įvedus eurą, jos patikimumo reitingas pakilo, sumažėjo paskolų procentai. Lietuva didele dalimi gyvena iš skolų, ir dabar tai kainuoja mažesnius procentus. Laimėjo eksportu užsiimančios įmonės ir bankai, kuriems pinigų konvertavimas brangiai kainuodavo. 

- Laimėjo valstybė - piliečiai pralošė?

- Taip, tai paradoksas, bet taip, deja, yra. Atotrūkis tarp valstybės ir jos piliečių labiausiai išryškėjo aną Seimo kadenciją po konservatorių ir krikščionių demokratų skubiai atliktos naktinės reformos, kai valstybė galima sakyti apvogė savo piliečius, neteisėtai sumažindama arba visai atimdama kai kurias pensijas. Tada aš buvau opozicijoje, į kurios nuomonę valdantieji nereagavo, todėl ir sustabdyti nuo kalno paleistos balsavimo mašinos buvo neįmanoma. Visgi su keliais kolegomis kreipėmės į Konstitucinį Teismą, ir jis konstatavo, jog Seimo sprendimai tikrai buvo neteisėti. Konservatoriai su krikščioniais demokratais valstybės rankomis apvogė piliečius, o jų skriaudą turėjo ištaisyti šis Seimas. Deja, turiu pripažinti, kad tai mums ne iki galo pavyko, nors žmonėms jau atiduota beveik pusę skolos. Visiškai ją atlyginti reikėtų dar pusės milijardo eurų. Tai labai sunki praėjusios valdžios palikta našta, kuri apribojo galimybes padidinti pensijas. Gėda sakyti, bet jos paaugo vos keliais eurais. Dabar, kai šitiek pakilo kainos, tie keli eurai atrodo kaip pasityčiojimas.

- Sakote, gėda? Bet iš pačių aukščiausių tribūnų skelbiama, kad Lietuvos ekonomika klesti, kad Lietuva – kone Europos lyderė. Ar Lietuvos ūkis tikrai šitaip atrodo pro Seimo langus?

- Lietuvoje situacija yra prieštaringa. Kai būnu Seime ir pasiklausau Prezidentės ar Premjero kalbų, girdžiu, jog gyvename beveik kaip austrai, vokiečiai ar šveicarai. Tačiau parvažiuoju į Šilalę ar Rietavą, susitinku su žmonėmis, apvažiuoju tuštėjančius kaimus ir to klestėjimo nebematau. Prieštaringai viskas atrodo ir iš oficialių suvestinių, kurias Ekonomikos komitete studijuojame kiekvieną savaitę. Tikrai eksportas padidėjo, tikrai bendrojo vidaus produkto augimas yra. Tačiau visa bėda, jog naudos iš to turi labai mažai žmonių, vos du miestai - Vilnius ir Klaipėda, o kaimas neturi visai. Ir to, jog kaimas žlugdomas, nemato tik tie, kurie nenori matyti.
Tam įtakos turėjo ir pablogėję santykiai su Rusija. Apsikeitus abipusiais embargais, Lietuvos žemės ūkis Europos Sąjungoje nukentėjo labiausiai, o kompensacijos iš jos gavo menką ašarą. Tai vadinu neatsakinga politika. Todėl, kad nuo tokios politikos kenčia mūsų žmonės. Bet negalime visų bėdų suversti vien tarptautiniams santykiams. Mėsos ir pieno perdirbėjai supirkimo kainas jau buvo pradėję mažinti dar iki embargo. Kodėl, kokiu pagrindu? To niekas nežino. Šiandien niekas negali pasakyti, kokia pelno dalis tenka prekybininkams ir perdirbėjams, o kokia lieka ūkininkams. Tikslių duomenų nėra. Galime tik spėlioti, jog kaimo žmonėms to pelno beveik nelieka, jį nušluoja monopoliniai prekybos centrai ir perdirbimo įmonės. Todėl toje situacijoje nematau kitos išeities kaip tik reguliuoti kainas.

- Bet ar tai nėra grįžimas atgal į planinę ekonomiką?

- Tą klausimą jau girdėjau ne sykį ir, ko gero, girdėsiu dar šimtus kartų, kai prasidės debatai dėl mūsų pateiktų įstatymo pataisų. Bet valstybė juk seniai kontroliuoja kainas, veikia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ir niekas to nelaiko jokiais grįžimais atgal. Ten, kur yra monopolijos ir neveikia rinkos dėsniai, turi įsikišti valstybė. Štai kodėl kartu su Kaimo reikalų komitetu siūlome keisti Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą. Arba sutramdysime pardavėjų ir perdirbėjų apetitus, arba leisime jiems galutinai sužlugdyti kaimą.

- Tokiu atveju turėtų atsirasti nauja institucija, pavyzdžiui, supirkimo kainų kontrolės komisija?

- Nebūtinai nauja. Juk ir dabar yra Valstybinė maisto kontrolė, tik reikėtų praplėsti jos funkcijas ir suteikti naujų įgaliojimų. Pirmiausia ji turėtų surinkti duomenis apie produkcijos sąnaudas, o jau tada nustatyti kainas, kad pelną visos šakos pasidalytų tolygiai. Ir jeigu keli monopolistai kabinete sutars dar mažinti supirkimo kainas, jie turės skaičiais pagrįsti tokį ketinimą. Ar šiandien gali kas nors paaiškinti, kuo buvo pagrįstas supirkimo kainų kritimas pieninėse ir pardavimo kainų šuolis parduotuvėse? Nagrinėdamas Ekonomikos komiteto gaunamus duomenis, tikrai nematau jokių ekonominių priežasčių kilti kainoms po euro įvedimo. Kaip tik priešingai: atpigus energetikai, sumažėjus paskolų palūkanoms bei kritus supirkimo kainoms, kainos ir parduotuvėse turėjo mažėti. Kodėl atsitiko priešingai? Kur tie rinkos dėsniai, kurie neva viską sutvarkys? Niekas nieko nežino. Štai todėl ir turime situaciją, kai Premjeras juokina bei piktina tautą kalbomis apie nedidėjančias kainas.

- Ir tikitės, jog Seimas balsuos už tokias pataisas?

- Nenoriu spėlioti. Bet esu tikras, kad valstybė šį žingsnį turės žengti. Ir kuo vėliau žengs, tuo daugiau chaoso turėsime patirti. Jeigu valstybė yra mūsų visų, o ne oligarchų saujelės, jai turi rūpėti nacionaliniai interesai.

- Ar tai reiškia, kad valstybė turi daugiau galių sutelkti į savo rankas?

- Ne. Valstybė, manau, privalo įsikišti ten, kur atsiranda savivalė. O telkti visas vadžias į vienas rankas - tai jau konservatorių politika. Pažiūrėkime, kuo baigėsi jų atlikta policijos, prokuratūros, teismų reforma. Kas liko iš rajonų policijos komisariatų? Pastatai, kurie po septynioliktos valandos ištuštėja, ir jokios pagalbos, atsitikus nelaimei, iš jų nesulauksi. O seniūnijų nuovados? Kodėl jos sunaikintos? Telšiuose atsitikęs tragiškas įvykis, kai žuvo policijos pareigūnas, yra štai tokių reformų pasekmė. Policijos dabar tenka ieškoti apskričių centruose, prokuratūros ir teismų - dar toliau, apygardose. Policijos, prokuratūros, teismų centralizavimo reforma pakenkė žmonėms, ir už tai atsakingi ne tik buvęs Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S.Šedbaras, buvęs Policijos generalinis komisaras S.Skvernelis ar buvęs teisingumo ministras R.Šimašius. Už tai atsakingos visos politinės jėgos, kurios traukia Lietuvą į dar baisesnį centralizmą, negu buvo anais laikais. Pažiūrėkime, kas vyksta su Šilale. Rajono centras nebeturi tikros ligoninės, iš Policijos komisariato realiai liko tik Tauragės skyrius, netrukus šilališkiai nebeturės ir savo teismo. O savivalda, kaip ir visoje šalyje, pasibaigia rajono savivaldybėje. Tačiau palyginkime Šilalę su Rietavu - buvęs Plungės rajono apleistas miestelis gavo savivaldą ir tapo gražiu miestu. Tai kuris kelias yra teisingesnis: centralizuoti valdžią vienose rankose, atitraukti ją kuo toliau nuo žmonių ar plėsti savivaldą ir suteikti mažiesiems miesteliams daugiau teisių? Kodėl savivaldos, savo biudžetų negalėtų turėti, tarkime, Kaltinėnai, Laukuva, Kvėdarna? Kodėl tie miesteliai būtinai turi tenkintis tuo, ką jiems teikiasi numesti rajono centras? Formuojant tokių miestelių biudžetą įstatymo nustatyta tvarka, o ne pagal centro malonę, resursai būtų kur kas teisingiau paskirstyti. Užtat sakau Lietuvos valdžiai: pažiūrėkite į Rietavą, į kitus savivaldą jau gavusius mažesniuosius Lietuvos miestus.

- Nuo didžiosios politikos grįžkime ten, nuo ko pradėjome: ką dėl tokio mažo žmogelio kaip, tarkime, aš, būdamas valdžioje, padarė Seimo narys R.Žemaitaitis?

- Vėl apie asmeninę naudą iš Žemaitaičio? (Juokiasi.) Visai normalus klausimas, bet apie jūsų reikalus nedaug ką žinau. Pas mane į priėmimus šį pusmetį atėjo per 1600 žmonių, jūsų tikrai nebuvo. Atvažiuoja ir iš Tauragės, Raseinių, Plungės, Klaipėdos, yra buvę iš Panevėžio. Aš gerai įsimenu žmones. Bet jei gyvenate kur nors prie Kvėdarnos, Kaltinėnų ar Rietavo savivaldybėje, tai gal važiuosite geresniu keliu? Mat pavyko gauti papildomai lėšų anksčiau nenumatytų kelių asfaltavimui ir priežiūrai. Daugiausiai, net 13 kilometrų asfalto, teko Šilalės rajonui. Bus išasfaltuotas žvyrkelis nuo Kvėdarnos iki Žadeikių, kelio atkarpa nuo Kaltinėnų iki autostrados, taip pat žvyrkelis nuo Kaltinėnų Jaunodavos link per dvi gyvenvietes. Kiek žinau, Susisiekimo ministerija jau yra įvykdžiusi viešąjį konkursą, atrinkti rangovai, belieka laukti darbų pradžios. Rietavo savivaldybėje bus papildomai išasfaltuota 5 kilometrai žvyrkelių. Pavyko padidinti akcizo dalį vietinių kelių priežiūrai, ir vietinių kelių finansavimas padidėjo beveik 10 procentų. Geresnis kelias - tai jau šis tas.
Labai džiaugiuosi, kai ateina žmogus ir praneša apie visiems svarbią problemą. Štai iš Rietavo daugiavaikių motinų draugijos „Motulės delnuose“ gavau prašymą atstatyti teisingumą jų atžvilgiu. Prieš ketverius metus, per vadinamąją naktinę reformą, joms buvo atimtas daugiavaikių motinų statusas ir valstybinės pensijos. Daugiavaikėmis buvusi konservatorių valdžia nusprendė pripažinti tik 7 vaikus užauginusias motinas. Apsvarstėme galimą pataisą, ir pavyko pakeisti Valstybinių pensijų skyrimo įstatymą. Dabar jau ir 5 vaikus užauginusios moterys turės daugiavaikės motinos statusą, joms bus skiriamos valstybinės pensijos. Rietaviškėms už atkaklumą turėtų būti dėkingos visos Lietuvos motinos. Pavyko išgelbėti Lietuvos „Mars“ įmonę, kai pas mane iš Klaipėdos atvyko jos vadovai ir profsąjungos atstovai. Buvo iškilęs pavojus, jog ji išsikels į Latviją, nes ten galėtų savo produkciją gabenti į jūrų uostą. O Lietuvoje jų intermodalinių krovinių konteineriai keliomis tonomis per sunkūs ir viršijo įstatymo nustatytą normą. Jeigu nebūtume pakeitę įstatymo ir padarę išimties, Lietuva tikriausiai būtų praradusi vieną įmonę ir nemažai darbo vietų. Teisingas buvo sprendimas leisti Klaipėdos jūrų uostui pelno mokesčio dalį investuoti į uosto rekonstrukciją. Pagilinęs vartų vagą ir atnaujinęs krantines, uostas padidino krovą. Tai svarbu Klaipėdai, o Klaipėda - visai Vakarų Žemaitijai, įskaitant Šilalę ir Rietavą, iš kur daug žmonių važiuoja į uostamiestį dirbti. Jeigu ne Klaipėda, iš šių miestelių emigruotų kur kas daugiau žmonių. Paskelbus „UAB „Natanga ir Rovisa“ bankrotą, į mane kreipėsi be atlyginimo likę darbuotojai. Pasirodo, įmonės administratorius nustatė, kad ji galėtų dirbti toliau, tačiau iš Garantinio fondo vėlavo darbuotojų atlyginimai. Ne dėl to, jog fonde trūktų pinigų, bet dėl labai ilgų procedūrų, kurias pavyko šiaip taip sutrumpinti. Taigi įmonė veikia, nemaža dalis žmonių išsaugojo darbo vietą, ir aš džiaugiuosi, kad šiek tiek prie to prisidėjau.

- O tie asmeninių reikalų tvarkymai? Teko girdėti, kad žmonės eina pas R.Žemaitaitį skųsti valdininkų, kaimynų, reikalauti, jog jis surašytų prašymus teismui. Argi tai Seimo nario, politiko darbas?

- Taip, manau, kad tai įeina į mano pareigas, už kurias gaunu Seimo nario algą. Girdžiu priekaištų, jog dabar „tempiu antklodę“ ne tik į Šilalės, bet ir į Rietavo pusę. Bet jeigu noriu atstovauti to krašto žmonėms, privalau dėl jų ką nors daryti. Ne slėptis už „vieno langelio“, kurį valdininkai sugalvojo tik tam, kad atsiribotų nuo žmonių, o atidaryti visas duris. Kaip žinosiu savo žmonių rūpesčius, jeigu bėgsiu nuo jų? Kaip aš jiems atstovausiu, kaip kalbėsiu jų vardu, jeigu nežinosiu, kuo jie gyvena? Todėl jeigu žmogui svarbu, jis visada gali ir turi ateiti. Be abejo,  nesu stebukladaris, ne visada galiu padėti. Tačiau kartais užtenka teisinio patarimo, kartais - padėti išspręsti kokį juridinį kazusą, pagreitinti kokį biurokratinį procesą. Labai džiaugiuosi, jeigu pavyksta bent tiek.