Kodėl visuomeninis transportas tampa našta mažiausiai uždirbantiems?

2016-09-07, Rytis Jankauskas, kandidatas į Seimo narius Fabijoniškių rinkimų apygardoje
www.fotogenijai.lt

Įsivaizduokite situaciją: žmogus uždirba 400 eurų per mėnesį. Išlaidos maistui, komunalinėms paslaugoms, finansiniai įsipareigojimai, nepilnamečių išlaikymas – visą tai reikia sutalpinti į šią sumą. Žmonės Lietuvoje yra pripratę prie įvairių finansinių situacijų ir geba iš savo atlyginimo apsirūpinti kartais net geriau nei kai kurių turtingų Europos valstybių gyventojai. Tačiau tai nereiškia, kad mažiau uždirbančiaisiais galima naudotis ir ant jų pečių užkrauti dar ir viešąsias paslaugas, kurios kaimyniniame Taline yra apskritai nemokamos.

Šios probleminės situacijos nemato nei Susisiekimo ministerija, nei už transportą atsakingi savivaldybės ekspertai ir įmonės. Šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, kurie ir taip gauna mažas pajamas, kasdien pravažinėja šimtus tūkstančių eurų troleibusais ir autobusais vykdami į darbą.

Europoje ir JAV įprasta, kad kelionės į darbą – darbdavio rūpestis. Taip, yra tokių darbdavių, kurie skatina važiuoti dviračiu, yra tokių, kurie aukščiausios klasės specialistams negaili ir kasdienio lėktuvo bilieto. Mūsuose įprasta palikti panašias iniciatyvas valstybės institucijoms. Tačiau blogiausia tai, kad niekas iš valstybės institucijų tokios atsakomybės neprisiima ir tokios kelionės kiekvieną mėnesį dirbančiojo pajamas sumažina bent 30 eurų. Jeigu manote, kad suma ne tokia ir didelė, pasakykite tai uždirbančiam 500 eurų. Mėnesinis bilietas Vilniuje 100 proc. nubraukia ir liepos mėnesį valdžios inicijuotą minimalaus mėnesinio atlyginimo padidinimą.

Mano giliu įsitikinimu, Lietuvos žmonėms, kurie uždirba 400 eurų ar mažiau, turėtų būti ištiesta pagalbos ranka ir sukurtas efektyvus kompensavimo mechanizmas, leidžiantis atgauti per metus „pravažinėtus“ eurus. Paskaičiuokime: keturių asmenų vilniečių šeimai, auginančiai du nepilnamečius, tokia kompensacija turėtų sudaryti apie 850 eurų ir tapti savotiška finansine pagalve ar atsidėjimu šeimos atostogoms.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 90 tūkst. žmonių, gaunančių mažiau nei 525 eurų. Jų kasdienybė yra nepavydėtinai sunki. Siekiant valstybėje mažinti socialinę atskirtį tarp skirtingas pajamas gaunančių žmonių, itin svarbu kuo efektyviau išnaudoti valstybės lėšas remiant tuos, kuriems to labiausiai reikia. Taip pat reikia pabrėžti, kad taikant šią priemonę  būtų skatinami būtent dirbantieji žmonės. Tikiu, kad būtent tokios priemonės turės įtakos ir įsisenėjusios bedarbystės mažinimui.

Įvertinus per pastaruosius 20 metų Lietuvoje įgyvendintus kompensavimo mechanizmus, manau, kad pats efektyviausias būdas tai padaryti, būtų galimybė už keliones susigrąžinti pinigus deklaravus mokesčius taip, kaip dabar gražinama dalis pinigų už gyvybės draudimą, ar kaip 2004 metais buvo valstybės skatinamas kompiuterių įsigijimas. Tikiu, kad tokia priemonė padės pasiekti daugelio žmonėms ir valstybei aktualių tikslų: pirmiausia – pinigai bus skirti sunkiai gyvenantiems, motyvuotiems žmonėms. Norint gauti kompensaciją, žmonės turėtų deklaruoti savo pajamas VMI, savo gyvenamąją vietą, darbo vietą. Nors pajamų deklaravimas iš pradžių atrodo sudėtinga procedūra, tačiau VMI yra pasirengusi kokybiškai konsultuoti norinčiuosius - šioje srityje problemų nekils. Deklaruodamas pajamas, žmogus gali įvertinti savo pajamas iš visų metų perspektyvos, tai padės žmonėms planuoti savo išlaidas, ypač planuojant stambesnius pirkinius. Gaunantiems mažas pajamas - praktiškai neįmanoma susitaupyti stambesniems pirkiniams, todėl kartą metuose gaunama pakankamai stambi suma leis lengviau žmonėms tai padaryti.

Dar svarbu, kad platesnio žmonių rato pajamų deklaravimas pakeltų valstybės valdomų duomenų kokybę, o tai leistų efektyviau planuoti ir kovoti prieš "šešėlį".  

Analizuojant, kokiu būdu būtų efektyviausiai išnaudojamas valstybės aparatas, be abejo, apsvarstyti ir kiti, žmonėms kiek priimtinesni būdai – nemokami arba simbolinės kainos bilietai viešajame ir tarpmiestiniame transporte, specialūs pažymėjimai turintiems teisę į kompensaciją ir kt. Tačiau didžiausia tokių sprendimų bėda – sudėtingas įgyvendinimas.

Sakote, kad nepravažinėtos lėšos būtų čia pat pravalgytos? Gal ir taip, bet šioje vietoje pagalvokime apie gardesnį, o gal ir papildomą kąsnį sunkiai galą su galu suduriančioms šeimoms. Aš esu už valstybę, kurioje tas papildomas kąsnis nebūtų „pravažinėtas“ troleibusu ar autobusu.