Krikščioniškoji mintis lietuvių politinėje istorijoje

2015-06-19, Vidmantas Valiušaitis

Vidmanto Valiušaičio pranešimas konferencijoje

"Krikščioniškosios demokratijos idealai:istoriniai rakursai ir dabarties politikos iššūkiai"

Seimas, 2015 metų birželio 19 diena

Gyvename metu, kai vėl bandomas tautų ir valstybių atsparumas kylančioms naujoms, lig šiol nepažintoms grėsmėms. Ir tos grėsmės kyla galbūt net ne tiek iš išorės, kiek iš vidaus. Visuomenės, kuriose daug nuskriaustųjų, vilties stokojančiųjų yra palanki terpė rasinei ir socialinei neapykantai, ideologiniam ir pasaulėžiūriniam fanatizmui, organizuotam nusikalstamumui ir terorizmui. Tokiose visuomenėse vis mažiau vietos lieka kultūrai ir laisvei. Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas yra pastebėjęs, kad šios grėsmės turi du bendrus dalykus: jos nukreiptos prieš žmoniškumą; jose glūdi daug galingesnio sprogimo pavojus, t.y. pavojus didelio konflikto, kuris įtrauktų mus visus.

Iškalbinga statistika apie demografinę Lietuvos padėtį: santuokų sumažėjo nuo 36 tūkst. 1991 m. iki 15-17 tūkst. pastaraisiais. Kasmet išsiskiria apie 10 tūkstančių porų, vadinasi, per 60 % nuo susituokusiųjų skaičiaus. 1991 m. vienai gimdžiusiai moteriai vidutiniškai teko dar 2,5 vaiko, dabar jau tik 1,2. 80 proc. jaunų porų gyvenimą kartu pradeda ne santuokoje. Jų tėvų kartoje tokių buvo keliolika procentų, senelių – vos keli. Nepriklausomybės pradžioje nesantuokinių vaikų gimė 6 proc., pastaraisiais metais – 20-25 proc. Didėja skaičius motinų, nesulaukusių pilnametystės. Per ketvirtį amžiaus Lietuvos gyventojų sumažėjo milijonu. Daugiau kaip trečdalis dabartinių gyventojų yra pensininkai...

Ateitininkų suvažiavime Kaune, remdamasis jaunimo apklausų statistiniais duomenimis, vyskupas Jonas Kauneckas dalijosi mintimis kas dedasi mūsų visuomenės gelmėse – du trečdaliai Lietuvos jaunimo galvoja apie savižudybę.

Nėra karo, nėra okupacijos, nėra svetimos kariuomenės, gyvename laisvoje šalyje ir atviroje visuomenėje, tačiau lietuvių tautos, kaip socialinės bendrijos – ir pirmiausia šeimos institucijos, kaip valstybės ir tautos pagrindo – spartus nykimas yra faktas, su kuriuo negalima nesiskaityti. Lietuvių tauta, faktiškai, žengia istorinėn nebūtin, nors apie tai vengiama kalbėti viešai.

Prisiminus dar didelį mastą įgavusias socialines negandas, tokias kaip alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, kriminaliniai nusikaltimai, darbingų ir potencialiai reikalingų kraštui žmonių nevaldomą emigraciją užsienin, kyla natūralūs klausimai: ar yra prasmės tapatinti save su šia paliegusia, tapatybės nepajėgiančia atrasti, socialinės dezintegracijos ir biologinio sunykimo link pavojingai pasvirusia tauta? Koks tikslas kalbėti apie krikščioniškąją demokratiją ir žmones, gyvenusius tada, kai nė televizorių nebuvo, tuo metu kai šiandien didelei daliai tautos bažnyčia yra televizorius, tikėjimo aspiracijos baigiasi horoskopų skaitymu, o išminties mokytojas ir populiariausias dvasinis guru – "Dviračio žinių" pelė?

Tai sunkūs klausimai, vienareikšmiško atsakymo nėra. Kaip nėra ir aiškaus priešo. Pasaulis tapo sudėtingas ir nenuspėjamas, keičiasi pavojų, nuo kurių privalome apsiginti, prigimtis. Ar pavyks Lietuvai aiškiai suvokti ir ryžtingai apsibrėžti savo kultūrinę, istorinę, politinę tapatybę ir išlikti istorijos tėkmėje? Stovime didelio iššūkio akivaizdoje.

Istorikas Zenonas Ivinskis, krikščioniškosios demokratijos raiškos lauko darbininkas, daugiau kaip prieš trisdešimt metų, kada Lietuvos laisvei nebuvo jokios prošvaistės, jokios vilties, viename savo interviu sakė: "Svarbu nepailsti, nenusiminti, kai vis dar naktis be aušros, svarbu išsilaikyti lyg tam kietam žvirgždui svetimos jūros bangose… Svarbu išlaikyti gyvą artimą tarpusavinį ryšį; svarbu su didele kantrybe nuolat budėti."

Tai žodžiai jau pasitraukusiojo iš gyvųjų. Žodžiai – lyg iš anapus kapo. Bet jie vis tiek veikia pasilikusius. Veikia savo dvasia. Tuo metu kitas jo draugas ir bendramintis, Sorbonoje sociologijos daktaratą apgynęs lietuviškosios darbininkijos organizatorius prieš Antrąjį pasaulinį karą, Pranas Dielininkaitis savo prakalbas mėgdavo baigti efektingu vaizdu iš Pirmo pasaulinio karo Belgijoje – esą sužeistas vėliavnešys pakilęs ir šūktelėjęs: "Kritusieji, pirmyn!"

Pirmyn, nors pakeliui iškrito dešimtys tūkstančių sukilėlių ir partizanų, šimtai tūkstančių tremtinių ir kankinių, nors iškrito Sausio tryliktosios ir Medininkų gynėjai, nors sproginėja partijos ir išduoda artimiausieji bendražygiai, nors aplinkui vien aimanos ir skamba pesimistiški balsai, esą pragiedrėjimo Lietuvai nematyti...

Kodėl krikščioniškosios demokratijos puoselėtojams ir šiais laikais, nepaisant didėjančio visuomenės indiferentiškumo ir "teisiųjų pavargimo", nelyginant anam bibliniam Jobui, privalu ištverti, nenustojus pasitikėjimo ir vilties?

„Ko neturime bijoti?“ – yra klausęs Jonas Paulius II ir pats atsakęs: „Neturime bijoti tiesos apie save pačius. Vieną dieną Petras akivaizdžiai įsitikino ta tiesa ir tarė Jėzui: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!“

Tą tiesą suprato ne vienas Petras. Ją suvokia kiekvienas savo kaltes pajėgiantis pripažinti ir jas išpažinti žmogus. Kiekvienas iš mūsų galime būti Petrui dėkingi, kad tą dieną jis taip pasakė. Kristus jam atsakė: „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi“.

Žmonėms labiau nei duonos šiandien reikia įsitikinimo, jog egzistuoja Kažkas, kas tvarko šio laikino pasaulio likimus. Kažkas, turintis mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Kažkas, kas yra žmogaus istorijos Alfa ir Omega. O tas Kažkas, pasak Jono Pauliaus II, yra Meilė: „Meilė, tapusi žmogumi, Meilė, nukryžiuota ir prisikėlusi, Meilė, nuolatos esanti tarp žmonių“.

Filosofas Antanas Maceina, vienas moderniųjų laikų lietuvių krikščioniškosios politinės doktrinos kūrėjų, savo metu yra pastebėjęs, kad "išlaikyti lietuviškumą yra geras dalykas, tačiau tik formalus. Kas iš to lietuviškumo, jeigu jis bus pripildytas buržuazinės materialistinės dvasios. Kaip mes nepripažįstame lietuviško komunizmo, taip lygiai neturime pripažinti nė lietuviško buržuaziškumo. Lietuviškumo išlaikymas <…> turi būti esmėje idealistiškai nusiteikusios asmenybės išlaikymas. Tokių idėjų mums reikia dabar paskleisti ir pamėginti suorganizuoti formų joms vykdyti."

Šio pranešimo tikslas nėra pateikti istorinę krikščioniškosios minties Lietuvoje apžvalgą. Tenoriu paminėti tris asmenybes, kurių įnašas lietuvių krikščioniškosios minties plėtotei – nemarus, o jų  paliktos idėjos – daugeliu aspektų tebelieka aktualios.

Iš didžiųjų XIX a. krikščioniškosios demokratijos pionierių paminėsiu tik vyskupą Motiejų Valančių, vykdžiusį ne vien apaštalavimo darbą, bet kartu pradėjusį ir efektyvų liaudies reformavimo tarpsnį. 1847 m. tapęs vyskupu, ėmėsi kunigų reformos. Susidaręs gerų pagalbininkų būrį, stojo organizuoti liaudies. Pirmasis žygis buvo liaudies švietimas. Antrasis ir labai svarbus – blaivybės įvedimas per blaivybės brolijas. Rezultatai buvo dideli.

"Vyskupas Valančius išmokė Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų", – rašė aušrininkas Jonas Šliūpas, daug rašalo išliejęs polemikose su kunigais. Istorikas Augustinas Janulaitis M. Valančiaus veiklą apibūdino tokiais žodžiais: “Kunigai pirmieji plačiu mastu pradėjo organizuoti liaudį. Forma – grynai dorinė – tikybinė, bet ji turėjo socialinio, dargi tautinio pagrindo… Blaivybės draugijose pradėjo veikti liaudies visuomeninis gyvenimas… Sunki tai buvo kova, buvo tai iš dalies ir politinė kova prieš bajorus dėl įtakos."

Vytautas Radžvilas taikliai apibūdino M. Valančiaus vietą ir istorinę reikšmę: "Klausimas buvo maždaug toks: ar teritorijoje, kuri tuo metu vadinosi Šiaurės Vakarų kraštas ir kur gyveno pasmerkta nusigerti ir surusėti vargšų valstiečių etninė grupė, gali rastis modernios tautos branduolys ir užuomazga? M. Valančius su savo bendražygiais į šį klausimą valingai atsakė „taip“ ir padarė vieną didžiausių stebuklų Europos istorijoje. Puikiai suprantame, kad Blaivybės sąjūdis tapo tikru politinio ir tautinio išblaivėjimo virsmu."[1]

Nuo savęs pridursiu, kad iššūkis Valančiui anais laikais nebuvo mažesnis, negu tas, prieš kurį dabar stovime mes. Padaro tie, kurie supranta ką daro ir kurie – ryžtasi.

Kita M. Valančiaus formato figūra krikščioniškosios socialinės minties flange iškyla jau XX a. Istorikas Edvardas Gudvičius, matyt, ne veltui lygino ją su Vytautu Didžiuoju. Tai prelatas Mykolas Krupavičius, įvykdęs precendento neturinčią žemės reformą.

"Sukursime tvirtą valstybei pagrindą. Rusai rėmėsi dvarininkais, kapitalistais. Mes jais negalim remtis. Mums reikia turėti kitą pagrindą. Tas mūsų pagrindas turi būti ūkininkai ir mūsų bežemiai ir mažažemiai, kurie, gavę iš dvarų žemės, netrukus taps ūkininkais. Be to, apdaliję žemėmis mūsų proletariatą, mes pašalinsim labai pavojingą kiekvienai valstybei pauperizmą (dirbančiųjų nuskurdinimą – V.V.)“, – tvirtino Krupavičius. Ir doros atžvilgiu, jo įsitikinimu, Lietuva turės naudos: „Vargas dažnai stumia žmogų į nedorus darbus, o kapitalas į prabangą ir ištvirkimą. Tad sumažinus perteklinį kapitalą ir pagerinus vargstančiųjų būvį, susilpninsim nusikaltimų šaltinius, savo piliečius doriniai sustiprinsim“, – aiškino žemės reformos sumanytojas, o vėliau – ir jos vykdytojas.

M. Krupavičiui pristatant įstatymo projektą Steigiamajame seime, žydų ir socialdemokratų atstovai bandė jį kaltinti net antisemitizmu (!?), kadangi įstatyme buvęs paragrafas, ribojęs teisę suteikti žemės tiems, kurie jos nedirba. Tą paragrafą Krupavičiaus oponentai aiškinę, esą jis nukreiptas „prieš žydus“, – jie nedirbą žemės, tad negalėsią jos gauti. Krupavičius atsakęs, kad tas paragrafas – joks antisemitizmas, jis palies daugiau lietuvių negu žydų. Krupavičius: „Mes esam pratę dirbti sunkų darbą. Mes sunkiomis aplinkybėmis sukūrėme savo valstybę, tokiomis pat aplinkybėmis ir tvarkomės. Taip pat sunkiomis sąlygomis teks pravesti ir žemės reformą. Bet mes ją pravesim. Čia reikalingas vienas dalykas: reikalinga tvarka ir ištvermė visų žmonių, kurie nori valstybei laimės ir gerovės.“

Žemės reformos įstatymas buvo svarstytas 27 Steigiamojo seimo posėdžiuose. Jis buvo rengtas ir svarstytas 81 Žemės reformos komisijos posėdyje, 13 Teisių komisijos posėdžių ir 16 Redakcijos komisijos posėdžių. Pagaliau įstatymas buvo priimtas tik krikščioniškojo bloko ir vieno nepartinio atstovo balsais. Valstiečių liaudininkų ir žydų atstovai susilaikė nuo balsavimo, o socialdemokratai balsavo prieš.

„Pravedei Žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi“, – 1923 m. Krikščionių demokratų ir jai artimų partijų blokui laimėjus absoliučią daugumą Antrajame seime ir premjerui Ernestui Galvanauskui sudarinėjant naują vyriausybę, pasakęs prezidentas Aleksandras Stulginskis žemės ūkio ministro portfelio atsisakinėjančiam Krupavičiui.

Tik įžengus į ministeriją, prisistatė trys vyrai pareikšti jam nepasitikėjimo. Pagrindas – jis kunigas. Tačiau Krupavičius reagavo ramiai: „Ne aš jūsų pasitikėjimo reikalingas, bet jūs mano. Kas nenorės su manimi dirbti, prašau įteikti pareiškimą. Kiekvieną patenkinsiu. Ministerija ir Lietuva dėl to nesugrius.“

Krupavičiui perėmus žemės reformos įstatymo vykdymą, dvarininkai tučtuojau pajuto nepalenkiamą ministro valią taikyti Steigiamojo seimo priimtą dvarų išskirstymo įstatymą, pagal kurį žemė atitenka ją dirbantiems žmonėms. Reformos priešininkai ministrą praminė „dvarų darkytoju“, „kumečių ministeriu“, tvirtino, kad jis esąs „kunigu pasivadinęs bolševikas“. Bet tai jo nepaveikė ir neišmušė iš reformų kelio.

Kartą ministerijoje apsilankiusi dvarininkė nuo Panevėžio prakalbino jį lenkiškai. „Ar tamsta nekalbi lietuviškai?“ – pasiteiravo Krupavičius, nors lenkiškai mokėjo gerai. „Lietuviškai aš kalbu tik virtuvėje su tarnaitėmis“, – išdidžiai paaiškino kilmingoji ponia. Krupavičius, kaip nekilmingas, pirštu parodė duris. Nieko nesakydama, ponia išėjo. Po šio atsitikimo dvarininkai į ministrą kreipėsi tik lietuviškai.

Krupavičius, daugelio supratimu, smarkiai rizikavo. Vienas jo artimų bendradarbių, finansininkas, vėliau rašė: „Dvarų žemių dalijimas ano meto jaunutėje, neturtingoje valstybėje buvo labai rizikingas ir galėjo baigtis katastrofa. Jis varė aiškiai neūkišką darbą. Krupavičius, be žemės, naujakuriams nieko daugiau duoti ir negalėjo. Ir visi Lietuvos ekonomistai ir ūkio žinovai sakė, kad Krupavičius galutinai sugriaus ir taip po karo nualintą Lietuvos žemės ūkį.“

O vis dėlto teisus pasirodė jaunasis kunigas-politikas, ne pragmatiškieji ekonomistai. Jis buvo 35-erių, kai rengė Žemės reformos įstatymą, ir 38-erių, kai jį vykdė, eidamas žemės ūkio ministro pareigas. Ir Lietuva kilo. Krupavičiaus pasitikėjimas savo tautos žmonėmis, jų prigimtine išmintimi ir darbštumu, net jo skubėjimas reformą vykdyti netikrumo kupinais laikais, savotiškai nuvylė „ūkinės katastrofos“ pranašus. „Naujakuriai darė stebuklus“, – vėliau rašė vienas ekonomistas, pastebėjęs, kad tik „labai mažas jų nuošimtis nepajėgė įsikurti.“

„Ar mūsų nepriklausomybė nebus tik kelių dešimtmečių meteoras?“ – tokį retorinį klausimą kėlė trečia krikščioniškosios srovės epochinė figūra Kazys Pakštas (1893-1960), geografas, keliautojas, universiteto profesorius, visuomenės veikėjas, toli siekusių pranašingų įžvalgų autorius.

1928 m. vasario 16 d. Virbalio geležinkelio stoties salėje jo klausėsi apie 2.000 žmonių, kai jis buvo pakviestas kalbėti nepriklausomybės dešimtmečio proga.

„Kaip Phoenixas iš pelenų priskėlė Lietuva ir per dešimtmetį stebino Europą savo gajumu“, – sakė prelegentas. Tačiau tuo, pasak Pakšto, lietuvių tauta negali pasitenkinti – ji turi dar energingiau kilti aukštyn, kadangi „menkai buvome pasiruošę nepriklausomai gyventi kultūringoje Europos šeimoje“. Tai daryti verčia rizikų kupina lietuvių įsikūrimo vieta: „Gyvendami nenormaliai pavojingoje vietoje, mes neturime teisės pasitenkinti tik normaliais darbais. <...> Būtų labai neatsargu manyti, kad amžinai išlaikysime savo nepriklausomybę. Gal ji yra tik meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje?“ Todėl svarbu, pasak K. Pakšto, „nepriklausomybės momentus tikslingai sunaudoti tautai sustiprinti, kad ji galėtų išlaikyti tuos bandymus, kuriuos ateitis jai dar skirs“.

Štai santrauka K. Pakšto programos. Aktuai ir dabarties Lietuvai:

1. Moralė. Būtinai privalu ją pakelti, „nes karams bei revoliucijoms praūžus per mūsų šalį, dorovė labai nupuolė“, moralinis pakrikimas ardo „ypač tą jaunimą, kuris neturi stiprios ideologijos“.

2. Politinis nusistatymas. Privalu stoti liaudies pusėn, būti demokratais. „Demokratija atveria didžiulių galimybių kuo plačiausiai pasireikšti visos tautos iniciatyvai. Ir kai visa tauta mokės tinkamai šiomis galimybėmis pasinaudoti, ji taps nenugalima“. Lietuvių tauta negausi, todėl labai svarbu kuo didesnę jos dalį „įtraukti į kovą už tautinį likimą“. Svarbu ugdyti tokią moralę, kuri neleistų „sveiką patriotizmą identifikuoti su zoologiniu nacionalizmu“.

3. Tautinis įžvalgumas. Neišmintinga valdžia, kuri skęsta dienos reikaluose. Būtinas įžvalgumas. Neplaningą emigraciją Pakštas vadina sopuliu, kurį privalu gydyti. Jos negalima palikti savieigai, būtina imtis priemonių emigracijai mažinti. Deja, taip keliamas klausimas, anot Pakšto, „jau nebeįkandamas vidutinio administratoriaus minkštu protu. Tenka laukti toli pramatančių valdytojų.“

4. Veiklumas. Būtina išugdyti lietuvių tautos veiklumą, nes „žemė pažadėta aukštos iniciatyvos tautoms“. Dėl to yra „mūsų kartos pareiga [iš Rytų paveldėtą] fatalizmą pakeisti [Vakarams įgimta] iniciatyva. Ją išvystyti gali jūra.“

5. Švietimas. Veiklumas be švietimo nedaug reiškia, piliečius reikia geriau išlavinti. „Galingas protas, sujungtas su religine dora, nežino pralaimėjimo“. Mūsų tauta turi turėti apie 600.000 moksleivių ir studentų, turi augti kokybiškai, pasiekti Vakarų standartą.

6. Kultūrinė autonomija. Kertiniu tos autonomijos akmeniu Pakštas siūlė švietimo sistemą sutvarkyti kaip Olandijoje, Šveicarijos kantonuose ar Kvebeko provincijoje Kanadoje: a) valdžia neturi jai priklausančių mokyklų; b) biudžeto sumas švietimui valdžia dalija proporcingai atskiroms pasaulėžiūroms; c) kiekviena pasaulėžiūra, pasiekusi 10.000 narių, turi teisę gauti atitinkamą sumą mokykloms išlaikyti; d) valdžios švietimo organai prižiūri tik bendrąją programą ir paskirsto surinktų mokesčių sumas mokykloms išlaikyti.

7. Menas. Pakštas sielojosi, kad valstybė maža daro menui puoselėti: „Kauno opera, neskaitant Čiurlionio galerijos, yra vienintelė meno įstaiga, kuri svetimtaučiui tinkamai pristato mūsų tautą. Sakoma, kad Lietuva turinti gal apie pusę milijono dainų. Tai neįkainojamas turtas, o juo valstybė mažiau rūpinasi negu vištų veislės pagerinimu.“

8. Sveikatingumas. Kurti gali tik fiziškai sveika tauta. Piktu priešu Pakštas laikė alkoholizmą: „Stiklelių tuštinimas – baisiai pragaištingas paprotys“. Šią iš rusų priespaudos laikų paveldėtą ydą jis siejo ir su vaikų mirtingumu: „1925 m. Lietuvoje iš 1.000 vaikų net 179 mirė nesulaukę vienerių metų. Latvijoje mirė tik 107, Švedijoje – 55. O galėtų būti kitaip, nes Lietuvos žydų tarpe mirė tik 44.“

9. Sugyvenimo formos. Jos menkos. Ypač stinga džentelmeniškumo. Pasak Pakšto, nereikia mums dvarponiškų manierų, bet padorios sugyvenimo formos, kuri pakeltų į „pasaulio garbingųjų eiles“. Tam reikia daugiau „proto, doros, darbingumo, taupumo ir susivaldymo“.

Pakštas pabrėžė, esą, galbūt neturime daug laiko „laisvai kurti“, tad ragino skubėti „išskleisti sparnus galingam dvasios skridimui“. Pažymėjo: daugelis politikų ir režimo aparatas „nestovi aukštumoje“, „mūsų kai kurie valdytojai dar tebėra kultūriniai analfabetai“.

1934 m. prezidentas Antanas Smetona prašmatniai atšventė savo 60 metų amžiaus sukaktuves. Jo asmeninio sekretoriaus Aleksandro Merkelio tvirtinimu, „savo apimtimi ir iškilmių gausumu bei įvairumu pralenkė visas ligi šiol bet kuriam žymiam asmeniui ruoštas iškilmes, gal net ir 1930 m. Vytautui Didžiajam“. Tos sukakties proga, Smetonos į pareigas pastatytieji valdininkai ir jo globojami pramonininkai bei stambieji ūkininkai, susidėjo pinigų, netoli jo gimtųjų vietų Ukmergės apskrityje, prie Lėno ežero, nupirko ūkį, pastatė ten Užulėnio dvaro rūmus, ir padovanojo savo patronui. Šiuolaikiniais terminais kalbant, „išrūpino“ stambią „pakišą“, kurią autoritarinio režimo galva nesivaržė priimti...

Kol Lietuvos vadovai rūpinosi savo patogumais, pasaulio įvykiai rutuliojosi žaibo greitumu, artindami ir mūsų šalies katastrofą. Autobiografijoje Pakštas vėliau rašė: „Turėdamas galvoje pavojingą Lietuvos geografinę padėtį ir žinodamas didžiųjų kaimynų apetitą, niekuomet nemaniau, kad mūsų nepriklausomybė bus ilgai toleruojama. Todėl ir kalbėdavau studentijai, o protarpiais ir vyriausybės nariams, kad reikia darbų programą tvarkyti, atsižvelgiant į naujo karo artėjančią tikrenybę. Man aišku buvo, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi tie abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu. Ne tik [kaimiečiai] bus apvogti, dar didesniu įnirtimu bus naikinami dvasiniai turtai ir bus stengiamasi užmušti kiekvieną lietuvių dvasios ir kūrybos spindulėlį.“

1938 m. pabaigoje K. Pakštas kreipėsi į prezidentą A.Smetoną. „Ateina baisios audros, įsakyk pasiruošti evakuacijai viso to, kas įmanoma laikinai užsienin perkelti. Laivai turi būti pasiruošę pilnu kroviniu išplaukti į vakarų uostus. Reikia išvežti lituanistines bibliotekas, archyvus, aukso bei svetimų valiutų atsargas, apskirtai visą vertingą tautos inventorių. Taip pat siūlė parinkti būrį lituanistikos stipendininkų lydėti krovinį, sutelktiną kuriame nors Vakarų universitete, idant nenutrūktų lituanistikos darbai“, – liudijo ekonomistas Grigas Valančius. – Pakštas įspėjo, kad toks „pasitraukimas“ gali užtrukti ir ilgesnį laiką, „gal net kelias dešimtis metų“.

Tačiau Smetonos reakcija buvo pasyvi: „gal kaip nors išvengsime viso šito“. O prezidento sekretorius dar ir pašaipiai įsiterpė: „Negąsdink taip stipriai mūsų! Atrodo, daug atneši nereikalingo bailumo!“ „Užliūliuota ramybėje šventa Lietuva!“ – pamanęs sau išeidamas Pakštas.

Praėjus vos keliems mėnesiams po Lietuvos okupacijos, savo bičiuliui diplomatui Edvardui Turauskui į Berną Pakštas skundėsi (1940-09-17) jau nerinkdamas žodžių: „Nedovanotinas mūsų pakvaišusių valdovų naivumas. 1939 m. visą pavasarį beveik kasdien landžiojau tai Finansų, tai Užsienio reikalų ministerijosna, siūlydamas pasiruošti liūdnesnei dienai. Bet nepavyko įtikinti, nes visi tingėjo ką nors daryti. Įnirtusiai agitavau. Bet jie ten turėjo daug laiko, o mane gal laikė blogu ir fantastišku pranašu‘“.

Geografui Steponui Kolupailai jau netoli iki savo mirties rašytame laiške (1960-02-04) Pakštas prisiminė: „1938 m. rudenį pradėjau valdžios atstovus įtikinėti (tik žodžiu, gan intymiai) susirūpinti planinga ir ne vieša evakuacija kai kurių kultūrinių turtų ir studentų, iš kurių turėtų būti paruošti kandidatai į būsimus diplomatus tam 25 metų (ar net ilgesniam) periodui, kai Lietuva bus Rusijos kolonija. Siūliau savas sugestijas tiems žygiams gerai užmaskuoti, kad nekiltų panika. Bet kai kurie ministeriai ir tada jau sakė, kad reikėtų mane areštuoti už panikos kėlimą. <...> Karininkams pasakydavau, kad mūsų kariuomenė nepriklausomybės negins, nes jai tokios progos net nebus. Ketindavo karštesnieji mane nušauti už tą ereziją. Bet nežinau ką jie manė vėliau, kai nė vienas šūvis nebuvo priešui paleistas.“

Netikėjo net tik politikai, bet ir įtakingi finansininkai. Antai, Jonas Vailokaitis, vienas Ūkio banko direktorių, Pakštui tiesiai sakė: „Jei žinočiau, kad Tavo šiurpi pranašystė išsipildys, duočiau Tau vieną milijoną“ (lietuviškai akcijai Vakaruose remti). „Bet jis netikėjo, nedavė, viską prarado, buvo išvežtas Sibiran, kur žuvo.“ (Juozas Eretas).

„Mums trūko dar vienos generacijos. Dar viena laisva generacija!“ – jau Amerikoje guodėsi K. Pakštas. Savo iškalba, polėkiu, gebėjimu žvelgti toli į priekį ir formuluoti uždavinius dabarčiai, Pakštas labai išsiskyrė. Išsilavinimą gavęs Amerikoje (Niujorko Fordhamo universitete 1918 m. baigė sociologijos mokslus) ir Vakarų Europoje (Šveicarijos Fribourgo universitete 1923 m. gavo daktaro laipsnį), matęs daug pasaulio, savo „erdviniu akiračiu“ K. Pakštas toli pranoko blankią lietuvišką aplinką.

Todėl jo daug kas nesuprato. Matyt, ne veltui jis dažnai kalbėdavo apie lietuvių savybes, iš kurių pabrėždavo tris: kantrumą, pavydą ir moksliškumo trūkumą. Politiniai priešai kritikavo Pakštą iš kairės ir iš dešinės. Iš dešiniųjų konservatorių kritika dažniausiai buvo ironiška – arogantiška ir iš aukšto. Mat, 1926 m. gruodžio 17-osios perversmininkus jis yra pavadinęs „laisvės duobkasiais“.

Tuo metu komunistų sarkazmą ir piktą panieką geriausiai atspindi Petro Cvirkos pamfletas, pavadintas „Smetonos kiemo gaidys arba Pakštas Kazys“, kuriame talentingas, bet tragiškai dienas baigęs Maskvos emisaras rašė: „Kauniečiai, ypač buvę studentai, gerai atsimena šį keistuolį profesorių, į kurio paskaitą jaunuomenė rinkdavosi kaip į humoro ir juokų vakarus. Visai apsijuokęs, visų Kauno vaikigalių badomas pirštais, profesorius išsidangino į Ameriką. Kas mėgsta Pakšto juokus, tegu jų klausosi, o Lietuvių tauta sujungė savo likimą ne su pakštiško tipo juokdariais, o su broliška rusų tauta“.

„Jis buvo bene vienintelis, kuris nujautė Lietuvos tragediją; tik kiti jo nesuprato ir dar išjuokė. Mūsų menkystos, susigūžusios siauriuose kiautuose, visą savo energiją naudoja tarpusavio rietenoms. Pamėgink pareikšti originalesnę mintį, tuoj pakampių rašeivos sumaišys su žeme“, – jau po profesoriaus mirties rašė jo kolega Steponas Kolupaila.

„Jis buvo išganingų idėjų kūrėjas. Tačiau jos daugumai buvo per aukštos suprasti, dėl to jis buvo laikomas nerealistu, net fantastu. Ėjo per gyvenimą lyg šauklys per tyrus. Bet jis mūsų niūrioje padangėje lieka ta šviesi žvaigždė, kuri ne tik patraukia akį, bet ir uždega širdį.“ (Antanas Bendorius, geografas.)

„Pakštas mirė su kardu rankoje. Jeigu jo mintys buvo per ankstyvos, jos gal išleis kada nors daigus. Jo svarbiausias įnašas buvo dinamika; o ši visada palieka savo pėdsakus“, – rašė Almis Povilas Mažeika, Mažosios Lietuvos lietuvis ir buvęs K. Pakšto studentas, vėliau Neapolio universiteto jūrinių mokslų daktaras.

Metas atsigręžti į didžias asmenybes ir kilnias idėjas. Kas lankėsi Čikagoje, tikriausiai, matė įspūdingus amerikiečių architekto Danielio Burnhamo, suprojektavusio Čikagos paežerės statinius praėjusio šimtmečio pradžioje, kūrybos vaisius. Jis sakė: "Nedarykite mažų planelių. Jie neturi jokios magikos kraujo cirkuliacijai išjudinti ir žmones dideliems darbams pakelti."

Nuo savęs pridursiu: darykite didelius. O jeigu valią ima kaustyti neryžtingumas ir pasitikėjimo stoka, dera prisiminti kuklų Jono Pauliaus II priminimą ir padrąsinimą: „Nebijokite!“

 

[1]   http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vytautas-radzvilas-einam-per-istorija-kaip-per-minu-lauka-i-d