Lietuvos karo aviacijos pradžia - rūsti ir romantiška

2016-09-24, Partijos Tvarka ir teisingumas informacijos centras, "Vakaro žinios"
Asmeninis archyvas

Nuotraukoje: SKAT vadas Jonas Gečas, pirmasis Lietuvos aviacijos junginio vadas Rolandas Paksas ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Šiandien Pajuosčio aerodrome šalies aviacijos elitas renkasi paminėti reikšmingos mūsų valstybei dienos - prieš 25 metus įkurtas Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Aviacijos junginys su Vilniaus, Panevėžio ir Šilutės eskadrilėmis. Su šia data siejama Lietuvos karo aviacijos atkūrimo pradžia. „Lietuvos valstybei stengėmės duoti kiek galima daugiau naudos, nepaisydami net pavojaus gyvybei“, - prisimena Aviacijos junginiui vadovavęs lakūnas Rolandas Paksas.

- Ką prisimenate iš dabar jau tolimų 1991-ųjų? Kokiomis aplinkybėmis buvo kuriama ši krašto apsaugai svarbi institucija?

- Kolegų atsiųstas kvietimas paminėti SKAT Aviacijos junginio, kuriam vadovauti man buvo suteikta garbė ir atsakomybė, įkūrimo 25-metį išryškino visą prisiminimų paletę.

Vos atkūrus Nepriklausomybę pradėjome galvoti, ką reikėtų daryti, kad šalies karo aviacija greičiau atsigautų. Tai buvo svarbu dar iki Sausio įvykių. Kuriantis Krašto apsaugos departamentui buvome gavę pavedimą surinkti informaciją, kaip buvo formuojamos panašių Vakarų valstybių karinės oro pajėgos.

Mes, keli Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubo pilotai, ir Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas Norvilas vykome į Šveicariją ir Austriją, parsivežėme galybę literatūros ir patarimų - nuo ko pradėti, kaip dislokuoti aerodromus, kokie tikslai turėtų būti svarbiausi. Atsimenu, kolegos vakariečiai visa tai perdavė mums su didele baime: neduok Dieve, sugadinti santykius su Sovietų Sąjunga.

- Ar tuo įtemptu metu, kai reikėjo ginti trapų valstybingumą, buvo laiko iškilmėms, oficialiam įvykio įprasminimui?

- Siekdami paspartinti karo aviacijos atsiradimą pradėjome kontaktuoti tiek su Krašto apsaugos departamento generaliniu direktoriumi Audriumi Butkevičiumi, tiek su tuometiniu SKAT vadovu Jonu Geču ir sulaukėme tos dienos, kai 1991 metų rugsėjį Kyviškėse susirinko trijų eskadrilių - Panevėžio, Šilutės, Vilniaus - lakūnai. Aviacijos junginys buvo iškilmingai įšventintas, SKAT vadas priėmė priesaiką, monsinjoras Alfonsas Svarinskas šventino tiek lakūnus, tiek lėktuvus.

- Kokios buvo naujai suformuoto junginio funkcijos? Kokia vieta jam tenka mūsų šalies gynybos istorijoje?

- Trijų eskadrilių modelis pasirinktas dėl šalies geografinės padėties. Šilutės eskadrilei priklausė vakarinių sienų stebėjimas, akvatorijos apsauga. Kyviškės - netoli Vilniaus, tad joms teko prižiūrėti sieną su Lenkija ir Baltarusija, Panevėžys turėjo stebėti šiaurinę šalies dalį, tarp jo uždavinių - naftotiekių, dujotiekių saugumo užtikrinimas. Kiekviena eskadrilė turėjo vykdyti ir paieškos darbų, desantavimo, pagalbos armijai funkcijas.

Aviacijos junginys tapo kertiniu Lietuvos karo aviacijos atkūrimo akmeniu. Tik pradėjus jam veikti, buvo įkurtas Lietuvos kariuomenės Aviacijos skyrius, vėliau pervadintas Karinėmis oro pajėgomis.

Man labai smagu, kad prieš 25 metus man teko būti jo vadovu, kurti junginį, ruošti jo etatines, finansavimo struktūras, formuoti uždavinius ir t.t.

- Ar tiesa, kad esant pavojui turėjote išskraidinti Aukščiausiosios Tarybos pirmininką?

- Iš Audriaus Butkevičiaus buvome gavę nurodymą, kad esant reikalui iš Lietuvos būtų išvežti aukščiausi šalies vadovai. Turėjome kelis An-2 tipo lėktuvus, galinčius skraidinti 12 keleivių.

Nuo tada atmintyje tebeturiu išlaikęs koduotą skridimo lentelę: kursas - laikas, kursas - laikas... Juk tuo metu nebuvo nei GPS, nei kitokių prietaisų. Gabenant pirmuosius asmenis būtų tekę skristi naktį, aplenkiant sovietines radiolokacijos stotis, priešlėktuvinę gynybą.

Du ekipažai buvo paruošti pakilti iš Kyviškių. Vienas - aš su jau amžiną atilsį Stasiu Verbaičiu, kitas - mano kolega Robertas Noreika, su kuriuo ir šiandien rengiame akrobatinius lėktuvų grupės skrydžius, ir Alvydu Šumsku, dabartiniu Civilinės aviacijos administracijos direktoriaus pavaduotoju. Tuo metu lakūnas Antanas Klikna buvo pasiruošęs tam atvejui, jei miestas būtų užblokuotas Sausio įvykių metu. Jis mažu keturių vietų lėktuvu, pritaikytu tūpti nelygiose vietovėse, turėtų nusileisti anapus Neries nuo parlamento, priimti tris aukščiausius šalies asmenis ir juos išgabenti.

Bet visa tai buvo dar iki Aviacijos junginio įkūrimo, mes, šiai misijai pasiruošę pilotai, priklausėme Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubui. Tuo metu buvau jo vadovas.

- Kokios buvo techninės, žmogiškųjų išteklių galimybės formuojant Aviacijos junginį?

- Lietuva buvo vadinama skraidančia respublika - vien aeroklubų turėjome penkiolika. Iš jų du - Vilniaus ir Kauno - buvo labai rimti.

Dariaus ir Girėno aeroklubas buvo didžiulė organizacija, turėjusi tris keturias dešimtis lėktuvų, automobilių parką, desantavimo galimybes su pakilimo takais, taip pat visų grandžių darbuotojus: pradedant nuo vairuotojų, apsaugininkų, baigiant aukščiausios klasės lakūnais. Ir visas tas ūkis automatiškai perėjo į Aviacijos junginį kaip Vilniaus eskadrilė. Papildomai nereikėjo ieškoti nei bazių, nei specialistų.

Mes tęsėme įprastus darbus, bet mūsų tikslas buvo jau kitas - Lietuvos valstybei duoti kiek galima daugiau naudos. Nepaisant net pavojaus gyvybei.

- Kuo Aviacijos junginio sukūrimas buvo reikšmingas žvelgiant iš dabartinės perspektyvos?

- Man asmeniškai tai buvo labai gražus laikotarpis.

Praėjus 25 metams, kai visur plevėsuoja Trispalvės, turime savo valdžią, visur kalbame lietuviškai, esame Tauta ir Valstybė, viskas atrodo labai lengva. Bet anuomet tai nebuvo savaime suprantama. Nežinia, kaip būtų susiklostę likimai aukščiausius vadovus pasiruošusių gabenti pilotų, jei to būtų prireikę Sausio įvykių metu; per rugpjūčio pučą buvome apsuptyje, gaubė visiška nežinomybė. Niekas negalėjo pasakyti, išvažiuos sovietų tankai ar neišvažiuos.

Bet absoliuti dauguma tuomet pasakė: mes tarnausime Lietuvai. To nepanoro vos keli procentai, nors tarp mūsų buvo nemažai rusakalbių, vietos lenkų. Jie nepasitraukė į šoną, jie tvirtai buvo kartu.

Per Sausio įvykius buvo užimtas ne tik Televizijos bokštas, Lietuvos radijas ir televizija... Kyviškių aerodromas taip pat buvo okupuotas, suniokotos patalpos, išdaužyti lėktuvai. Informatorių tuomet buvo ne vienas ir ne du - sovietai žinojo, kad mes esame pasiruošę išgabenti aukščiausius šalies asmenis.

Man pačiam tą naktį teko budėti valdymo bokštelyje su keliais ištikimais bendražygiais. Matėme, kaip desantininkai supa aerodromą, vieną po kito užiminėja angarus, kitus pastatus. Galų gale ginkluoti kareiviai pasiekė bokštą, girdėjome juos lipančius aukštyn. Buvome išsiųsti iš aerodromo.

Sausio įvykių metu buvo pasklidusi informacija, kad parlamentas bus imamas iš viršaus, per stogą - desantininkai turėjo būti nuleidžiami iš sraigtasparnių. Atsimenu, naktį, riaumojant tankams, tariantis Krašto apsaugos departamente, kolega Leonas Jonys pasiūlė idėją mažais pilotažiniais lėktuvėliais Jak-50 taranuoti sraigtasparnius įsirėžiant į jų sraigtą. Ačiū Dievui, to neprireikė. Sraigtasparnis kartu su lėktuvu būtų kritęs žemyn, o parlamentą juk supo šimtai gynėjų.

Tokiomis aplinkybėmis tarnauti savo valstybei tikrai nebuvo savaime suprantama. Reikėjo kiekvieno asmeninio pasiryžimo, tvirtos nuostatos.