Mes turime atsistoti tautos ir tėvynės sargyboje

2016-03-05, Partijos Tvarka ir teisingumas informacijos centras

Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko, Prezidento Rolando Pakso  kalba partijos Tarybos posėdyje 2016 metų kovo 5 dieną Vilniuje.

Dar vienas artėjantis pavasaris, dar vienas Tarybos posėdis, dar viena artėjanti Kovo – 11-oji, dar vieni metai valstybės ir mūsų pačių gyvenimo istorijoje.

Žinoma, ir dar viena provokacija prieš partiją – kaipgi be provokacijų rinkimų metais. Šiek tiek vėliau apie tai padiskutuosime.

Česlovas Milošas yra parašęs tokius žodžius: „Jei ryt poryt turi įvykti pasaulio pabaiga, vis vien reikia sodinti savo obelis. Tai prilygsta grojimui fleita šėlstančių gaivalų akivaizdoje“. Tad nuosekliai pasvarstykime apie nevienadienius, pasaulio ir Lietuvos politikai turinčius ir turėsiančius gerokai didesnės reikšmės dalykus, negu dar viena baltais siūlais siuvama byla.

Gyvename iš tiesų sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu. Tarptautinė padėtis, nusakant ją vienu kitu žodžiu, yra pakankamai įtempta ir visiškai neaiški. Didžiųjų valstybių interesų kovos laukas yra labai dinamiškas jau ne tik ekonominiu, bet ir kariniu aspektu. Gana spėriai kinta tos kovos priemonės ir formos. Kinta taip greitai, kad Lietuvos politikai ir diplomatai ne visada spėja jose susigaudyti, o apie reakcijos galimybes nėra ką ir kalbėti.

Karinis vidaus konfliktas Sirijoje, įsikišus užsienio valstybėms, iš esmės yra virtęs karu. Jame pastaruoju metu, pasikalbėjus aukščiausio rango Amerikos ir Rusijos politikams, o Turkijai sušvelninus retoriką, sutarta dėl paliaubų. Kol jas jų laikomasi. Tačiau paliaubos – anaiptol ne problemos sprendimas.

Ir Ukrainoje vyrauja sąlyginės paliaubos, tačiau jos reiškia tik viena: atokvėpį, ieškant naujų sprendimų. Neatmestina, jog ir karinių. Bet apie situaciją Ukrainoje – taipogi šiek tiek vėliau. Nes šiandien problema numeris vienas yra laiku nesuvaldytos migracijos į Europą srautai. Jie nuolat kuria naujas problemas ir įtampos židinius.

Masinės migracijos į Europą užuomazgų reikia ieškoti Jungtinių Amerikos Valstijų  ir jos sąjungininkių veiksmuose prieš keletą ar net keliolika metų sprendžiant savo interesus Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Priežastis – ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimuose apie daugiakultūriškumą Europoje anksčiau bei atvirų durų politiką dabar. Keliolika pastarųjų metų aiškiai parodė, kad kultūrų ir religijų skirtumai nėra taip lengvai suniveliuojami, kaip vienam kitam Europos ir Lietuvos politikui atrodo. Geriausiu atveju galima kalbėti apie pavienius integracijos atvejus. Visais kitais atvejais tai yra gilumines problemas valstybėse keliantis reiškinys.

Mes neturime bendros strategijos dėl imigracijos politikos. Lietuvoje būtina skubi diskusija dėl bendros imigracijos politikos, o ne tik pasvarstymai dėl vienokio ar kitokio imigrantų skaičiaus, kuriuos galėtų priimti Lietuva. Kokios valstybės imigracinės politikos siekia ir nuostatos? Ar pasimokysime iš Argentinos, Japonijos, Kanados patirties, ar bandysime iš naujo išradinėti dviratį patys?

Kita problema, kuri labai tampriai siejasi su migracija– terorizmas.

Taip vadinamoji „Islamo valstybė“ nuolat Europoje ir pasaulyje apie save primena įvairiais teroro aktais. Visuomenę bandoma įtikinti, kad terorizmas neturi religijos. Tačiau akivaizdu, kad šiandien teroristai siekia pasinaudoti religija kaip paskata vykdyti teroro aktus kitatikių pasaulyje.

Mes nebeturime ramios dienos, kad kas nors su ginklu rankose nešauktų apie didį Alachą ir žudytų žmones. Ir būtent tai liudija, kad toks terorizmas tėra pasekmė ir vis labiau įsigalinčio musulmoniškojo fundamentalizmo kerštas. Atsakas į politikų ir politikos, gimdžiusios arabų pavasarius, rudenis ar žiemas, ideologiją bei veiksmus.

Mano supratimu, nekontroliuojamos migracijos Europoje nebeturi būti nuo rytojaus. Kaip ir atvirų pabėgėliams išorinių Europos Sąjungos sienų.

Visuomenei šiandien labiausiai reikia saugumo. Būtent jo užtikrinimui, o ne pabėgėlių gerovei, turėtume skirti visą savo dėmesį.

Europos politika turi pasikeisti iš esmės, jeigu mes norime išlikti kaip tautos, kaip nacijos ir žmonės, turintys savo valstybes. Europos valstybės šiandien turi atsisakyti savo globalaus ištižimo. Atsisakyti bet kokių bandymų, prisidengiant terorizmo grėsme, migrantais ar ekonominiais dalykais centralizuoti valdžią ir valdymą vienose rankose kuriant federaciją.

Europa turi šansą išlikti stipriu žemynu tik tuo atveju, jeigu stiprios bus jos valstybės, išsaugodamos savo tapatybę ir tik laikinai priglausdamos karo pabėgėlius, kontroliuodamos savo sienas ir užkirsdamos terorizmo grėsmę savo teritorijose.

Keletas žodžių apie Ukrainą.

Manau, kad pakankamai ilgiems metams Europoje turėsime nuolatinės įtampos židinį. Ir jis juo bus, nepaisant, bus ar nebus dabartinės Lietuvos, Amerikos ar bet kurios kitos valstybės užsienio politikos demonstruojamo prielankumo kai kuriems Ukrainos politikams.

Dvidešimt pirmasis amžius nebėra oranžinių ar kitų spalvų, vasarų ar žiemų revoliucijų sėkmės istorija. Jos, pasibaigusios vienų valdančiųjų pakeitimu kitais, pasmerktos nuolatiniam konfliktui šalies viduje.

Ukrainos atveju tai ir Europos Parlamento, kitų institucijų kaltė. Nes pastaruosius kone dešimt metų politikai daug kartų diskutavo apie šalutinius dalykus. Pavyzdžiui, kaip turi atrodyti agurkai, kiek šviesos reikia vištoms ir kiek ir kokių išskirtinių teisių reikia seksualinėms mažumoms. Visą energiją nukreipus šiems dalykams, politikai pasirodė nesugebantys išspręsti ne tik didėjančios socialinės atskirties, jaunimo nedarbo problemų, bet, svarbiausia, apginti nuo karo vienos tautos ir visos Europos.

Retorinis klausimas - ar buvo norėta? Konflikto užuomazgose mano buvo pasiūlyta šaukti neeilinę Europos Parlamento sesiją Kijeve. Jokios reakcijos. Parlamento vadovams taip pat buvo pasiūlyta nedelsiant sušaukti bendrą frakcijų atstovų, Europos Komisijos bei Europos Vadovų Tarybos posėdį. Taip pat jokios reakcijos. Pauzė užsitęsė tiek ilgai, kad jos metu Ukraina gerokai susitraukė Rytuose ir neteko Krymo.

Ir atvejis dėl Ukrainos, ir situacija su migrantais akivaizdžiai įrodo, kad gremėzdiškas mechanizmas vardu Europos Sąjunga, yra beviltiškai politkorektiškume pasiklydęs ir ant neryžtingumo ledkalnio užplaukęs Titanikas. Nereikia bijoti to pripažinti. Reikia galvoti, kaip situaciją kuo skubiau keisti.

Aš labai džiaugiuosi, kad apie Europos Sąjungos reformą prabilo Didžioji Britanija.

Akivaizdu, kad link federalizmo vairuojama Europos Sąjunga šiandien nepajėgia susitvarkyti su daugeliu bendriją užgriuvusių problemų. Noras uzurpuoti bendrijos narių teises, niveliuoti jų religines ir kultūrines tradicijas, siekiant Jungtines Europos Valstijas kurti Europos valstybių savarankiškumo sąskaita, iššaukė atsakomąją visuomenės reakciją.

Jos išraiška – akivaizdus nacionalinius interesus atstovaujančių politinių judėjimų stiprėjimas visoje Europoje. Tai anaiptol ne visuomenės radikalizavimasis. Kaip pasakytų Izaokas Niutonas, matyt tai veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Tai – tapatybės ir identiteto patvirtinimas. Kad pirmiausiai mes esame lietuviai, britai, vokiečiai, suomiai, vengrai ar lenkai, o tik vėliau esame Europos piliečiais.

Nežinau ko dar reikia, kad mes suprastume elementarius dalykus – stipri ir savarankiška Lietuva reiškia ir stipresnę Europos Sąjungą. Tik stipri Lenkija, stipri Vokietija, stipri Didžioji Britanija, stipri Italija ar Prancūzija gali sukurti stiprią Europos Sąjungą. Ar jūs įsivaizduojate, kad silpnos nacionalinės valstybės, kurioms diktuoja Briuselis, galėtų sudaryti stiprią Europos Sąjungą?

Todėl šiandien Europos ir Lietuvos politikoje mes privalome rasti bendrą vardiklį. Sutarti arba apsiginti. Būtent juo ir turėtų tapti britų pasiūlyta valstybėms nepalankių Briuselio sprendimų 16 bendrijos valstybių veto teisė, kai ES valstybių parlamentai galės atmesti Europos Komisijos ar Europos Parlamento teisės aktus, kurie nėra priimtini daugumai ES valstybių.

Europos Sąjungos valstybių piliečiai privalo nebebijoti būti savimi. Bet pirmiausiai jų interesus turi nebijoti atstovauti valstybių vadovai. Štai Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas paskelbė, kad dėl privalomų migrantų kvotų ES šalyje bus surengtas referendumas.

Rinkėjams bus užduotas klausimas: „Ar norite, kad ES paskirtų privalomą ne Vengrijos piliečių perkėlimą į Vengriją be Vengrijos parlamento pritarimo?“.

Ar įsivaizduojate tokią žinią apie panašų referendumą galėtumėte išgirsti ir kurio nors Lietuvos vadovų?

Tvirtą savo poziciją aktualiais klausimais nuolat rodo ne tik Vengrija, bet ir Čekija, Slovakija, kaimyninė Lenkija. Net Austrijos piliečiai bent jau migrantų klausimu turi labai aiškią savo poziciją. Netgi santūrūs skandinavai danai ir švedai – ir tie bunda. Ko mes laukiame? Ko laukia Lietuva?

Peršokus žvilgsniu kiton Atlanto pusėn, išankstiniai kandidatų į Amerikos prezidentus rinkimai šiandien aiškiai parodo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai jau pavargo nuo jų valstybės politikų prisiimto pasaulio žandaro funkcijų. Jie vis drąsiau pasisako už kandidatą, kuris nėra priimtinas nei dabartiniams valdantiesiems sluoksniams, nei daugeliui Amerikos naftos magnatų ar karo vanagų. Šiandien jie pasisako už Donaldą Trumpą.

Ar pastebėjote, kad Lietuvoje kai kurie politikos ir greta jos esantys veikėjai būtent labiausiai nuogąstauja dėl tokio galimo visuomenės pasirinkimo galutiniuose JAV šalies vadovo rinkimuose.

Bet dėl ko gi nuogąstauti? Nebent daugumos visuomenės pasirinkimas jiems jau nebėra demokratija? Tai gal tada jie už autokratiją, vienos tiesos ir vienos partijos diktatą? Ne tik už Atlanto, bet ir Lietuvoje?

Palikime tuos išsigandusius istorijos šiukšlynui.

Dėl valstybės interesų mums teks kovoti patiems. Nesidairant nei į Vakarus, nei į Rytus: kas čia mus ir kaip bei kada galėtų užtarti? Bėda, jeigu daugelis lyderiais save laikančių politikų iki šiol to nesuprato bei neįvertino.

Neįvertino, kad ir po 1990 –ųjų kovo kova dėl valstybės savarankiškumo ir jos nepriklausomybės anaiptol nesibaigė. Ji nesibaigė ir po 2004 metų gegužės, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Nes tarptautinėje politikoje Lietuva buvo ir yra sau įsikalbėjusi, kad ji per maža valstybė kelti tautai svarbius reikalavimus. Jos biurokratai ir vadovai buvo pernelyg nuolankūs dėl daugelio derybinių punktų, kurių įgyvendinimo reikėjo norint tapti Europos Sąjungos nare. Puikiai mes atsimename ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, ir kitas derybines nuostatas bei punktus, su kuriais Lietuva buvo priversta sutikti.

Mieli kolegos,

šiandien turbūt jau kiekvienam aišku, kad Lietuvos laukia šlykšti ir purvina, į jokius demokratijos ir politinio korektiškumo rėmus netilpsianti rinkimų į Seimą kampanija. Pastarųjų dienų įvykiai bei atitinkami komentarai akivaizdžiai parodo jos užsakovus, scenaristus ir vykdytojus.

Lietuvą mėginama sugrąžinti į 2003 metus. Vėl fabrikuojamos bylos, viešinamos telefoninių pokalbių išklotinės. Tik šįkart taikiniu pasirinktas ne tik vienas asmuo, bet visa mūsų partija.

Taikiniu tapo ir socialdemokratai. Matyt, todėl, kad yra stipriausia kairioji jėga Lietuvoje.

Mes – dėl to, kad pasisakome už nacionalines vertybes, prieš migrantus, seksualinių mažumų fetišą ir prieš Europos kaip tautų bendrijos pavertimą Jungtinėmis Europos Valstijomis. Už tai, kad visuomet pasisakėme už tautos Lietuvą kaip stiprią, savarankišką, turtingą ir įtakingą gerovės valstybę.

Už tai, kad siekiame tokią sukurti. Už tai, kad netarnaujame Briuselio diktatui. Už tai, kad nelenkiame stuburo. Kad giname žmogų, pilietį, kuris gyvena Lietuvoje.

Akivaizdu, kad kai kurios teisėsaugos institucijos šiandien ne tik dalyvauja atskiruose politiniuose procesuose, bet ir atvirai spjauna į Konstituciją ir teisės normas. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, kriminalinės žvalgybos byloje surinkta tam tikra informacija turi būti sunaikinta, tačiau vietoje to ji atsiduria „savos“ žiniasklaidos rankose ir tiražuojama visuomenei.

Politikai apie savo statusą, kalbu savo pavyzdžiu, vienoje ar kitoje byloje šiandien sužino ne proceso nustatyta tvarka, bet iš žiniasklaidos. Ir tai vyksta po 25 – erių atkurtos Nepriklausomybės metų? Kartais kyla klausimas – gal mes nemokame gyventi laisvi?

Šiandien nė vienas žmogus Lietuvoje  negali būti tikras, ar nėra įrašinėjami jo pokalbiai telefonu su studijuojančiu sūnumi arba užsienyje gyvenančiais vaikais, kaimynais arba bendradarbiais. Jis negali būti tikras, kad iš atskirų tų pokalbių epizodų nebus sumontuoti atitinkamo turinio pašnekesiai, kurie taps pagrindu fabrikuoti kokią nors bylą – ar dėl pervestų į Lietuvą lėšų, ar dėl studentui duotų pinigų. Negali būti tikras, kad ryte pasibels į duris ar langą keturi ar penki vyrukai, kurie įsakmiai paprašys eiti kartu.

Man įstrigo vienas epizodas iš knygos apie buvusią Ukrainos premjerę Juliją Timošenko. Ji pasakojo, kad dirbdama ministre pirmininke, su savimi visuomet turėjo nedidelę kuprinę, kurioje buvo dantų pasta, šepetėlis, kiti būtiniausi daiktai tam atvejui, jeigu būtų suimta. Nes ji niekuomet negalėjo būti tikra, kad išvažiavusi į darbą, ji iš jo sugrįš namo.

Aš įsitikęs, kad panašus laikas atėjo ir į Lietuvą. Man ji jau panaši dar nepanaši į stalinistinių laikų sovietiją, kai draugas Berija sakė draugui Stalinui: duokite tik žmogų, o bylą mes jau susiūsime.

Pretenduojančių į draugo Berijos statusą Lietuvoje visada užteko. Tad jau ne pirmi metai baltais siūlais siuvamos įvairios bylos. Tik va, dramblys, matyt, per didelis pasirodė. Ten siūlai neatlaikė, tai prisiėjo naują bylą siūti. Esu tikras, kad iki rinkimų bus bandoma dar ne vieną naują susiūti bei siūlus senose patampyti.

Kita forma, kuria siekiama silpninti kairiąsias jėgas – nesiliaujančios pastangos supriešinti dabartinę valdančiąją koaliciją. Apmaudžiausia, kad kartais tai daroma ir pačios koalicijos narių rankomis. Kai vieni jos atstovai ieško sprendimų, kaip iš tiesų išspręsti švietimo srityje susikaupusias problemas, kiti nuo statinės kartu su mitinguotojais ir opozicija trimituoja apie prastą vyriausybę. Lyg pačių atstovai jos nariais nebūtų.

Dar keli, kai kam gal ir nemalonūs žodžiai apie tuos pačius koalicijos partnerius. Man labai patiko profesoriaus Povilo Gylio frazė: „Yra priešai, dideli priešai ir koalicijos partneriai“.

Būtent kai kuriems iš tos koalicijos partnerių asmeniškai Lietuvos piliečiai turėtų pasakyti vieną kitą švelnų žodį. Žinoma, nepamirštant ir kitų Seimo narių iš dešinės, nebalsavusiems už Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Lietuvoje įgyvendinančias teisės aktų pataisas. Nebalsavusiems ne tik už bent dalies teisingumo šalyje atstatymą, bet ir už galimybę visuomenei suteikti rinkimuose teisę laisvai rinkti ar nerinkti.

Jeigu apie tai užsiminiau, tai norėčiau į šį dalyką apeliuoti ir dėl kai kurių partijos viduje vykstančių dalykų.

Pirma: aš matau šiokį tokį sąstingį viename ar kitame skyriuje. Nusiminimą. Gal po to sekusį nusiraminimą.  Po ne tokių, kaip turėjo atrodyti turėjo atrodyti rezultatų savivaldybių tarybų rinkimuose.

Mielieji, nereikia apleisti darbo. Prisiminkime Napoleoną: jeigu pralaimėjome mūšį, tai dar nereiškia, kad pralaimėsime karą.  

Mūšis, kuris mūsų laukia rudenį, tikrai nebus lengvesnis. Aš tą matau ir iš savo patirties. Aš politikoje jau dvidešimt metų ir prieš kiekvienus rinkimus buvo keliamos įvairios bylos. Man tai nieko naujo. Atvirkščiai, man atrodo, kad iš šitos situacijos galime gauti didelį pliusą.

Tas mūšis už Seimo mandatų kiekį bus dar sunkesnis, kuriame priešininkas naudos visus įmanomus, net ir pačius nešvariausius, kovos būdus. Pergalei pasiekti reikės gerokai didesnio mūsų susitelkimo, kiekvieno asmeninio ryžto ir daug juodo darbo.

Atiduodant visas jėgas, o ne dairantis į kaimyną bendrapartietį: gal čia jis daugiau prisidės, mat kažkas savaitgalyje laiko neturės, nes vienam reikės bulves kasti, o kitam atostogos suplanuotos.   

Ne, turėsime dirbti kartu. Nugalėti teks patiems. Bet tam reikia vienybės ir sutelktumo partijoje. Nereikia paklodės ant savęs tampyti, reikia žaisti komandoje.

Reikės ne tik sutarimo ir susitarimo, bet ir išmanymo. Gebėjimo aiškiai ir argumentuotai reikšti mintis. Nes įtikinti rinkėjus teks ne pamazgų ant konkurentų pylimu, bet tikėjimu ir žodžiu. Patiems tikint ir kitiems įrodant, kad Tvarka ir teisingumas yra ta politinė jėga, kuri žino, ko reikia valstybei, jos žmonėms ir gali tai įgyvendinti.

Iš tiesų reikia ne tokių jau kosminių ir sunkiai įgyvendinamų dalykų.

Pavyzdžiui, Tautos banko arba valstybinio komercinio banko. Kaip atsvaros vyraujančiai skandinaviškų bankų monopolijai. Mažesnio pridėtinės vertės mokesčio maisto produktams, vaikų rūbams ir kūdikių maistui. Normalių išmokų gimus šeimoje vaikui. Lengvatinių, valstybės garantuojamų kreditų jaunoms šeimoms būsto įsigijimui.

Žmonėms reikia saugumo. Kurį užtikrintų tinkamai ekipuota policija, kurios pareigūnams būtų tinkamai mokama už jų darbą. Tinkamai finansuojama ir tinkamai parengta kariuomenė, o ne tik vienas kitas naujas tankas ar lėktuvas.

Reikia naujų darbo vietų, kurių atsiradimą paskatintų darbo jėgos apmokestinimo sumažinimas.

Socialiniam teisingumui įgyvendinti būtini progresiniai mokesčiai. Tiesa, ne tie, kuriuos siūlo socialdemokratai, bet mūsiškiai, parengti dar mūsų amžinatilsį Seimo nario Juliaus Veselkos.

Manau, kad daugelis probleminių dalykų teisėsaugos, medicinos, švietimo, kultūros  bei kitose srityse Lietuvoje bei pasiūlymai kaip juos kuo greičiau išspręsti bus konkrečiai ir aiškiai išdėstyti partijos Seimo rinkimų programoje.

Tačiau esminė šios programos ašis turėtų būti Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos savasties, religijos ir kultūros, nacionalinių interesų ir kuo didesnio savarankiškumo išsaugojimas, o kai kuriose srityse – jau ir atkovojimas.

Mes turime atsistoti tautos ir tėvynės sargyboje. Tegu kol kas ir vieni, nes kitų politinių jėgų, nusiteikusių kovoti už valstybę, tvarką ir teisingumą  šiandien, deja, aš Lietuvoje aš nematau.

Privalome suburti tokią nacionalinę bendruomenę, kuri nepabūgtų stoti skersai kelio gręsiančiai nevilties ir mirties kultūrai, plūstančiai gobalizacijos bangai, kuri grasina nušluoti krikščioniškąją tradiciją bei lietuvių tautinį tapatumą. 

Mes turime būti tvirti ir vieningi, kad tauta neišsivaikščiotų, kad ji nesižudytų, kad neskurstų ir neišnyktų, o galėtų klestėti, kurti bei svajoti.

Tai bus sunki našta, bet aš nežinau kitos politinės jėgos, kuri turėtų ryžto užsikelti ją ant pečių.

Ir nežinau kitų žmonių, galėsiančių ją nešti aplinkiniams spjaudant, akmenimis mėtant ir pagaliais kertant per kojas.

Aš nežinau labiau drąsių žmonių, negu Jūs. Aš nepažįstu geresnių bendražygių.

Aš dėkoju Jums.

Kad buvote nuo pat pradžių. Kad esate dabar. Kad kartu būsime ir rytoj. Eidami į Lietuvą kaip į Tautos namus.