Nepatogi tiesa

2016-05-10, Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Prezidentas Rolandas Paksas
Martyno Ambrazo nuotrauka

Šios Prezidento Rolando Pakso įžvalgos žiniasklaidoje buvo paskelbtos kiek anksčiau, tačiau yra aktualios ir šiandien. Pateikiame tekstą Jūsų dėmesiui, mieli svetainės lankytojai.

„Tiesos sakymas yra tiesiogiai susijęs ir su jos priėmimu, kas niekada nebuvo nei lengva nei malonu.“

Taip atsiremiant į „nepatogaus“ rašytojo Jozefo Mackiewicziaus tikrų įvykių romaną „Kelias į niekur“, kuriame pateikiama sovietizuojamos visuomenės irimo kronika, būtų galima apibūdinti situaciją, susiklosčiusią praėjusią savaitę aplink Lietuvos parlamentą.

Suirusi visuomenė tada galėjo išgyventi tik priimdama iškreiptą tikrovę ir melą. Svarstau, kaip save turi suvokti tokia melu „maitinama“ visuomenė šiandien?

Deja, turiu pasakyti, kad dabarties Lietuvai niekaip nepavyksta atsikratyti iškreiptos tikrovės simuliakrų, atmesti dominuojančios neoliberalizmo ideologijos tiesiamų „kelių“.

Šiandien pagrindinė problema yra tiesos sakymo ir priėmimo problema. Nebūčiau tikras, kad mūsų žmonės yra pasiruošę išgirsti tiesą ir ta tiesa gyventi.

Šios mintys nėra neatsitiktinės, stebint „tulžingas“ reakcijas viešumoje į paskutinę Seimo rudens sesijos dieną patvirtintas laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvadas.

Šiame kontekste norėčiau pabrėžti Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės nuoseklumą ir kitų Seimo narių, dalyvavusių dokumento svarstyme bei priėmimo procedūroje pastangas, nepaisant opozicijos patyčių. Parlamentarai patvirtino išvadas, kurias, susidaro įspūdis, daugelis suskubo dėti į šuns dienas gal būt jų nė nematę.

Seimas, sudarydamas laikinąją tyrimo komisiją savo nutarime „konstatavo, kad siekia išsiaiškinti visas 2004 metais įvykdytos apkaltos Lietuvos Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui proceso faktines aplinkybes ir dėl to valstybėje kilusios politinės krizės padarinius.

Gal būt yra norinčių manyti, kad tada jokios politinės krizės nebuvo?

Kita vertus, komisija turėjo ištirti, „dėl kokių priežasčių Lietuva pažeidė Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir kokių veiksmų valstybė turi imtis, kad ateityje tokių pažeidimų būtų išvengta bei kokiu būdu valstybės institucijos turi nustatyti piliečių teisių dalyvauti viešojoje politikoje, teisės balsuoti ir būti renkamam bei teisės į valstybės tarnybą pažeidimų prevencijos priemones“.

Be Seimo pavestų komisijai išsiaiškinti klausimų, vienas svarbiausių komisijos tyrimo aspektų buvo išsiaiškinti Pakto 25 straipsnio 2 dalies nuostatų veiksmingumo užtikrinimo būdus nacionalinėje teisėje ir tai, kaip Paktą pažeidusi valstybė turi atstatyti – šiuo atveju iki 2004 metų pavasario – buvusią padėtį. Tai – Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto nuostata. Kam ji taip gali nepatikti Lietuvoje?

Seimo komisija konstatavo, kad padėtis, dėl kurios Lietuvoje pažeidžiama Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, išlieka. Nepaisant tarptautinių institucijų sprendimų, Rolandui Paksui ir toliau draudžiama dalyvauti rinkimuose į nacionalinį parlamentą.

Kita vertus, Komisija pabrėžė, kad 2009 ir 2014 metais dalyvavau rinkimuose į Europos Parlamentą Lietuvoje ir abu kartus buvau išrinktas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 metų sausio 6 dieną priimtas sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvąpagal pareiškėjo skundą dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo iki šiol nėra įgyvendintas dėl Lietuvoje esamos konstitucinių normų taikymo praktikos, kuri dažnai neatitinka prigimtinių žmogaus teisių bei laisvių ir demokratijos principų, laikomų civilizacijos vertybėmis.

„Valstybėje įsigalėjusi ydinga praktika, padiktuota kai kurių Konstitucinio Teismo teisėjų, aiškinti Konstituciją pagal atskirų politinių grupių interesus ilgainiui tapo tokia gaji, kad panaikinti šią praktiką darosi grėsmingai komplikuota,“ – sakoma Seimo laikinosios tyrimo komisijos dokumente.

Tenka pripažinti, kad vienas buvęs Konstitucinio Teismo teisėjų pernelyg įsijautęs į savo išskirtinį vaidmenį, žiniasklaidoje gali net orų permainas įvertinti kaip prieštaraujančias Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas savo instituciniais aktais ėmė diktuoti suverenias galias turinčiam konstituciniam steigėjui – Tautai, kad reikia keisti Konstituciją, kad ji atitiktų Konstitucinio Teismo priimtus išaiškinimus. Tačiau Komisija pripažino, kad Konstitucinio Teismo veikla nėra jos tyrimo objektas.

Komisija konstatavo, kad sankcija, apribojanti pilietines ir politines asmenų teises iki gyvos galvos, kurią vėliau tarptautinės teisminės instancijos pripažino neproporcinga ir prieštaraujančia tarptautinės teisės normoms, Lietuvos teisėje atsirado Konstitucinio Teismo valia dėl Konstitucijos interpretavimo, nes tokios sankcijos, kokią Seimas besąlygiškai įgyvendino, nėra nei Konstitucijos tekste, nei ordinariniuose įstatymuose. Komisija taip pat konstatavo, kad minėta sankcija buvo nustatyta ir pritaikyta šiurkščiai pažeidžiant konstitucinį ir universalų teisės principą dėl teisės aktų negaliojimo atgal.

Kodėl visuomenei išsamiai nepaaiškinus, kaip ten yra su tuo galiojimu atgal, ponai konstitucinės teisės ekspertai?

Gali būti, kad pagrindinė priežastis, sukėlusį audrą arbatos stiklinėje panaši į tą, kuri kilo kaimyninėje Lenkijoje, kuomet Seimas priėmė teisės aktą dėl Konstitucinio Tribunolo reformų.

Priimtos pataisos numato, kad sprendžiant labiausiai ginčijamus klausimus Konstitucinio Tribunolo sprendimai turės būti priimami ne paprasta, o dviejų trečdalių balsų dauguma ir, kad balsavime privalės dalyvauti bent trylika, o ne devyni teisėjai.

Net Europos Komisija perspėjo Lenkiją nesukelti pavojaus įstatymų viršenybės principui vykdant prieštaringai vertinamas reformas. Buvęs „Solidarumo“ lyderis ir šalies prezidentas Lechas Walesa paragino surengti referendumą, kuris leistų paskelbti pirmalaikius rinkimus.

Nevalia net akies krašteliu nederami pažvelgti į Konstitucinio Teismo langus, o ką jau kalbėti apie reformą!

Lietuvoje labiausiai turėtų „nepatikti“ komisijos išvadų teiginys, jog „Seimas, kaip įstatymų leidėjas, turi persvarstyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas ir teisės aktuose iš naujo apibrėžti šios institucijos vietą valstybės valdžios sistemoje.“

Gyvename totalios globalistų invazijos į visas visuomenės gyvenimo sritis išvakarėse.

Neatmestinas variantas, kad bus daroma viskas, nesiskaitant su priemonėmis, jog valstybėje nebeliktų politinių jėgų, kurios formuluoja nacionalinės politikos kryptis, siekia išsaugoti valstybingumo tradiciją.

Panašu, kad būtent dabar yra bandoma „sukonstruoti“ būsimųjų Seimo rinkimų paveikslą ir tuo įtikinti visuomenę. Tačiau ar galės būti tokie rinkimai pripažinti demokratiniais, teisėtais ir laisvais?

Post scriptum. Nepriklausomos Lietuvos valstybės parlamentarizmo ir demokratijos simbolis Prezidentas Aleksandras Stulginskis buvo reabilituotas po mirties, praėjus trims dešimtmečiams nuo tos momento, kai 1961 metų rugsėjo 18 dieną KGB vyresnysis tardytojas kapitonas Melnikovas, peržiūrėjęs bylą, padarė išvadą, kad objektyvių kaltės įrodymų nėra ir suimtasis lagerininkas buvo nuteistas nepagrįstai.