Padangėje niekas nesmogia į nugarą

2016-06-10, parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Šiandien Telšių žemaičiui, lakūnui, politikui Rolandui Paksui išaušo jubiliejinis gimtadienis. Suėjo šešios dešimtys neramaus gyvenimo, kurio didesnę riekę bus atsiėmusi aviacija, o kitą, nė kiek ne menkesnę, - politika. Pirmoji riekė, galima spėti, buvusi saldesnė, antroji, turint galvoje jo, Lietuvos prezidento, istoriją, aiduojančią ir mūsų dienomis, kur kas sprangesnė. Nors, žiūrint merkantiliškai, pagal šiandienes pareigas - R.Paksas yra partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderis bei europarlamentaras, - atrodytų, ir sotesnė.

 

- Jubiliejus suteikia progą klausti, kiekgi šiandien likote tuo atkakliu, drąsiu žemaičiu, pelniusiu Lietuvos žmonių meilę profesiniu meistriškumu, t.y. aukštu pilotažu tiesiogine to žodžio prasme.

- Net nereikėtų šito klausti, aš ir šiandien skraidau gana daug. Turiu mažiuką keturių vietų lėktuvą, kuriuo, sakykim, kartais nuskrendu ar į Palangą, ar kartais į Strasbūrą, į darbą, ar sugalvoju apskrist Europą. Aš gana intensyviai treniruojuosi ir su grupe pilotažinių lėktuvų dalyvauju įvairiuose pasirodymuose. Jau bus trisdešimt metų, gal daugiau, kai su tokio pat gražaus jaunatviško amžiaus (juokiasi) draugais pilotuojame įvairių švenčių progomis. Praėjusį šeštadienį skraidėm virš Prienų, penktadienį virš Trakų, dar prieš savaitę - virš Nidos, tad kiek buvau pilotas, tiek ir likau. Na, o dėl žemaičio, jei užšnekėtumėt su manim žemaitiška, pradėčiau rokouti žemaitiška...

- Tačiau grupiniam skraidyme jūs netenkat lyderio pozicijos, tiesa?

- Grupinis aukštasis pilotažas, arba akrobatinis skraidymas grupėje, yra viena sudėtingiausių aviacinių sporto rūšių. Kai mūsų konkrečiu atveju skrenda trys lėktuvai (daugiau neturim tokių lėktuvų, pagaliau ir pilotų nėra tiek daug), skrendu priekyje, mano lėktuvas yra vedantysis. Vienas iš pagrindinių mano uždavinių yra orientuotis erdvėje ir pilotuoti lėktuvą taip, kad būtų užtikrintas ne tik pasirodymo grožis, sakykim, tikslios linijos ar tikslūs manevrai, - aš esu atsakingas ne tik už save ir tuos žmones, kurie yra žemėje, bet ir už kolegas, kurie skrenda šalia sparno. Faktiškai tai ir yra lyderis, nuo kurio priklauso, kad visi lėktuvai skraidytų kaip vienas.

- Bet vargu ar įmanoma čia rasti bendrybės su skrydžiu politikoje?

- Prisipažinsiu, ne kartą buvau klausiamas, kur sunkiau, aviacijoje ar politikoje. Visų pirma žmonių santykiai šiose srityse skiriasi kaip žemė ir dangus. Kita vertus, pilotuodamas lėktuvą, jeigu esi profesionalas, valdai situaciją 110-120 procentų, kad ir koks oras ar tavo lėktuvas būtų. Iš anksto esi numatęs visus rizikingus veiksnius ir iš anksto esi pasirengęs, kaip jų išvengt; politikoje gi niekada negali žinoti, kas ryte tau paspaudęs ranką popiet smeigs peilį tarp menčių, vakare parduos, o ryte nusisuks... Politikoje daug intrigų, daug išdavysčių, melo, šmeižto, daug neteisybės, o tai visiškai nesama aviacijoje. Grįžtu prie akrobatinio skraidymo: jeigu kito lėktuvo propeleris kažkokioje pilotažo figūroje, kilpoje ar kitam manevre sukasi už pusantro metro nuo manęs, netikslus mano ar kolegos judesys gali abiem baigtis liūdnai, bet aš esu įsitikinęs, kad viskas baigsis laimingai, nes mes visiškai pasitikime vieni kitais. Politikoje su panašiais dalykais nebesusiduriu arba susiduriu itin retai; apskritai šiandien ir politiko sąvoka iškreipiama - vertinama pagal tai, kas pirmas susitarė, kas pirmas sėdo, kas pirmas nubėgo kitur, kas pirmas apšmeižė kitą ir panašiai.

- Galimas daiktas, esat nelengvai palaužiamas būtent dėl to, kad politiniam spaudimui, intrigoms, išdavystėms ir pan. kompensaciją gaunate danguje?

- Be abejo, pilotuodamas lėktuvą išsivaduoji iš negerų minčių, kasdienių smulkmenų, išsigrynini, nes, atrodo, egzistuoji tik tu, žemė, dangus... Sklendi laisvas kaip dievas... Sakyčiau, kad kiekvienas iš mūsų, ar jis būtų žurnalistas, poetas ar vairuotojas, turime kažką sava, kas yra prie pat dūšelės. Vienas neria su akvalangu po vandeniu, kitas lipa į kalną, trečias mezga ar žiūri televizorių - kiekvienas randa, kas jį artina prie ramybės būsenos, kur atsigauna ir mintys, ir dvasia. Aviacija nėra išskirtinė, tik ji gal labiau matoma.

- Tad iš kokios distancijos (Strasbūro, Telšių, viršaus) Lietuva jums yra arčiausiai „dūšelės“?

- Lygiai prieš dešimt metų birželio 10-ąją su kolega Vladimiru Makagonovu, buvusiu partneriu Sovietų Sajungos aukštojo pilotažo rinktinėje, nedideliu vienmotoriu lėktuvu leidomės į skrydį aplink Žemę; jis truko su visais gedimais apie 47 dienas, jei tiksliai atsimenu. Žodžių, kuriuos tariau tada, šiandien neišsižadu ir norėčiau pakartot, kad Dievulis paliko mums idealią žemę: gražią, jaukią, žalią... Sakysim, kai skrendi keletą valandų virš dykumų, po sparnu matydamas tik smėlį, žinai, kad tas smėlis 365 dienas toks ir liks - karštas, arba juodas, arba geltonas; kai atsiduri už poliarinio rato, žinai, kad žiemą vasarą ten driekiasi ledynai, o Lietuvoje mums tenka išgyventi net keturis metų laikus. Turim puikų kraštą, darbščius gražius žmones, tereikia mūsų valstybėje gal daugiau tvarkos, teisingumo, kad žmonės būtų laimingesni. Tereikia susivienijimo „vardan tos...“ Gal per aukštą natą paėmiau, bet „vardan tos...“

- Nors laimės indeksų atžvilgiu esu skeptiška, bet pasiduodama madai klausiu, ką manote apie lietuviškąjį.

- Iš tikrųjų, kai bendrauju su vienu, kitu, trečiu, pastebiu, kad negatyvo Lietuvoje labai daug. Visąlaik sakiau ir sakysiu: valstybei teko išgyventi kur kas sudėtingesnių periodų nei esamasis, bet kažkodėl to juodo visa ko neigimo buvo mažiau. Kartą važiuodami su kolegomis iš aerodromo namų link skaičiavome vieno iš internetinių portalų pagrindines antraštes - aštuonios jų buvo negatyvios (skandalas, korupcija, apvogė, apiplėšė, išprievartavo)... Ir taip kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Manau, reikėtų specialių mūsų veiksmų, kad nuo pat vaiko gimimo, nuo darželio, nuo mokyklos suolo šitas negatyvo srautas būtų kuo mažesnis. Labai svarbu, kad žmonės tikėtų savo valstybe, jos ir savo ateitimi. Neigimo atmosfera trukdo eit į priekį.

- Kitaip tariant, nepaisant socialinės atskirties, žmogaus nuvertinimo, korupcijos ir t.t., žmogus turėtų įtikėti tuo savaime?

- Šimtu procentų sutinku, kad socialinė atskirtis yra baisi. Dažnai susitinku su mokslininkais, verslininkais, kultūrininkais ir iš kiekvieno tokio pokalbio juntu jų nuotaikas. Valstybė negali pasiekti savo tikslų, jei žmonės netiki valdžia, jei valdžia netiki žmonėmis, jei jie reikalingi jai tik per rinkimus, o po rinkimų tuoj pat išbraukiami iš dienotvarkės. Užtat aš ir kalbu apie visuomenės ir valdžios suartėjimo poreikį ir galimybę, apie specialias priemones žmogaus saugumo jausmui valstybėje užtikrinti. Imkim pagaliau Smetonos laikų pavyzdį, kiek pakyrėjusį: pirkime žąsis, kad padėtume mūsų ūkininkams ir panašiai...

- Na, mūsų ūkininkų bėdoms Europos Sąjungos viršūnės yra abejingos. Europa soti, vangi, deklaruojanti gyvenimą „čia ir dabar“. Lietuviui visada rūpėjo rytojus, tad gal jūs numanote, kokių poslinkių galime tikėtis šioje politinėje ir geografinėje platumoje, su kuria neišvengiamai esame susiję.

- Mano nuomone, viena didžiausių Europos problemų yra valdymas. Nei lėktuvas, nei organizacija, nei valstybė negali veikti nevaldomi, savaime - juk negali pasiekti tikslo, jei nežinai, koks jis yra. Mano supratimu, valdymo krizė - didžiausia Europos problema. Šiandien politika tapusi vien politikavimu. Dauguma politikų kalba pareiškimais ir puikuojasi žiniasklaidoje, bet tos gražbylystės fone Lietuvoje ir daugelyje Europos valstybių vyksta totalus streikas, totalus nieko nedarymo streikas. Mane ypač nervina streikai oro linijose: ką daryt žmonėms, kurie skrenda dėl operacijų, kuriems trūks plyš reikia į laidotuves ar jaunajai - į savo vestuves, - kuo jie nusikaltę streikuojantiesiems? Lygiai taip kuo dėti tūkstančių tūkstančiai gyventojų Europos Sąjungoje, kur niekas nenori prisiimt atsakomybės (o gal sprendimas kažkam nepatiks?). ES - viena iš turtingiausių sąjungų, bet, sakysim, niekaip negali išspręsti migrantų problemos, kuri, palyginti su rimtomis problemomis, yra niekinė. Australija, kai jos krantų link iš visų pusių ėmė plūsti migrantai, per kelias valandas ėmė ir išsisprendė tą problemą, o kai migrantai ketino juos šokdinti pagal savo dūdelę, leido suprasti: jei jie nori gyvent kaip pratę (vartoti narkotikus ir pan.), tesusikrauna savo mantą ir bus padėta jiems išvykti. Ir Europoje įsivaizduoju labai paprastą migrantų atžvilgiu politiką, kuri, žinoma, reikalauja politinės valios ir drąsos.

- Valdymo krizė reiškia ir liberaliosios demokratijos krizę, tiesa?

- Mano mėgstamiausiam politikui Vinstonui Čerčiliui (Winston Churchill) priklauso pasakymas, kad viena bjauriausių formų yra demokratija, bet geresnės už ją pasaulis nesugalvojo. Aš jį labai mėgstu ir dažnai cituoju, tik noriu pasakyt ir kitą dalyką: demokratija kaip visuomenės organizavimo ir valdymo forma gera tol, kol netampa tik sudegusio teatro spektakliu žiūrovams apgauti, kai prisidengiant žodžiu „demokratija“ įsivedami autokratiniai ar net diktatūriniai valdymo metodai. Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas prieš 30 metų įspėjo Europą apie demokratijai gresiantį pavojų, apie baisų žvėrį, slypintį po nekalčiausia formuluote.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“