Rezistencija dėl emigracijos

2016-07-30, Prezidentas Rolandas Paksas, Europos Parlamento narys

Vėl grįžtu prie lietuvių emigracijos. Kodėl grįžtu? Juk ne kartą šią bėdą, užklupusią Lietuvą lyg pandemija, esu mąstęs ir ją komentavęs.

Kai raginome kurti Seime parlamentinį komitetą, kai įtikinėjome politines partijas pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl trijų su puse milijono gyventojų kaip tikslo, kai kvietėme kitus valstybės vyrus ir moteris pripažinti demografinių problemų svarbą ir ieškoti racionaliausių būdų joms spręsti. Galų gale siūlėme atseikėti pinigų - lygiai po šešis tūkstančius eurų - ne pagal Briuselio primestas kvotas perkeliamam pabėgėliui, o kiekvienam, kuris norėtų sugrįžti į tėvynę, tautiečiui.

Prisimenu, kiek reikėjo įtikinėti koalicijos partnerius, ką jau kalbėti apie kitus, kol pagaliau susimildami „leido“ suburti parlamentarus į Seimo Migracijos komisiją, kurios reikalingumas buvo kvestionuojamas nuo pat pradžių tiek kairės, tiek dešinės politikų. Prisimenu pašaipas ir opozicijos patyčias dėl partijų susitarimo, kuris iš anksto buvo pasmerktas neįgyvendinimui, nereikia net vartyti tariamų ekspertų įžvalgų ir nepatiklių komentarų dėl finansinių išmokų galimybių. Jau nekalbu apie tai, jog nė mažasis pirštelis šia linkme nebuvo pajudintas atsakingose ministerijose.

Kol politikai ir valdininkai verda savo sultyse, bandydami apsimesti nematą emigrantų srautų, tauta toliau intensyviai bėga iš Lietuvos. Vien per šiuos metus išvyko gyventi ir dirbti svetur kone visas Tauragės miestas. Toliau nevarginsiu statistika, nes jos nemažai pastarosiomis vasaros atostogų dienomis pateikiama žiniasklaidoje.

Lietuvoje emigracija nėra pripažįstama kaip epochinio masto socialinė problema ir nacionalinė nelaimė. Ką jau ir sakyti apie stresą ir išgyvenimus kiekvienos šeimos ar pavienio žmogaus, paliekančių namus be vilties čia sugrįžti. Emigracija savo dramatiškomis pasekmėmis jau yra palietusi kone kiekvieną šeimą šalyje.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Vyriausybė į savo kadencijos pabaigą „pasiraitojo rankoves“ parašyti kažką panašaus į veiksmų planą ar kaip kitaip pavadintą dokumentą, kuris, nėra jokių abejonių, sėkmingai nuguls (jeigu dar nenugulė) į gilius valdžios kabinetų šeimininkų stalčius.

Kodėl Lietuva nieko konkretaus nedarė ir nedaro nacionaliniu mastu? Kas hipnotizuoja mūsų politikos elitą amorfiškai reaguoti į precedento valstybės istorijoje neturėjusį tautos išbandymą, į didžiulę grėsmę nacijos išlikimui?

Galbūt tai, kad tautų kraustymasis ir išsivaikščiojimas yra gerai suplanuota ir įgyvendinama politika, kuriai pasipriešinti trūksta politinės valios.

Beveik neabejoju, kad šiandieniniams Europos Sąjungos valdytojams kaip tik ir reikia išsivaikščiojančių tautų, kurios dar neseniai turėjo nacionalinių ambicijų puoselėti savo tapatybes tautų Europoje. Europos Sąjunga kaip savarankiškų na-
cionalinių valstybių sandrauga tiesiog tirpsta akyse.

Dabartinė Europos Sąjunga yra taip pakitusi, kad net nedrįstama garsiau apie tai prabilti Lietuvoje, kad neprarastume struktūrinių fondų išmokų, kurios veikiausiai mums gali „išlįsti per gerklę“.

Vien ko vertas naujausias Briuselio komisarų bandymas „užspausti“ kaimyninę Lenkiją dėl Konstitucinio tribunolo reformos. Viešojoje erdvėje mūsuose, be jokios abejonės, vyrauja Jaroslavo Kačynskio (Jaroslaw Kaczynski) politikos pokyčius smerkiančios gaidos.

Reikia žmonių srautų, kurie palieka savo namus dėl ilgesnio pinigo, už kurį galės nupirkti didesnį pliušinį meškiną čia paliktiems vaikams.

Reikia pigios darbo jėgos, kuri pamaitintų ir atnaujintų senstančią Europą, kad atliktų juodžiausius darbus, kurių nenori dirbti vietiniai baltarankiai (nors esu įsitikinęs, kad kiekvienas darbas, jeigu jis atliekamas su meile, yra garbingas).

Reikia nuslopinti nacionalinio orumo likučius ir panardinti tautą į globalistinių santykių vandenyną. Taip ir matau rūškanas eurokomisarų mimikas, kai kas nors Europos Parlamente išdrįsta kalbėti apie nacionalinius interesus. Valstybių stojimo sutartyje įtvirtintos nuostatos, jog nacionaliniai administraciniai principai, struktūros ir tradicijos turi būti pripažįstami bei gerbiami, išnyko kaip ankstyvo ryto rūkas virš ežero.

Reikia, jeigu norite, atlaisvinti vietas pabėgėliams iš liepsnojančių regionų, kurie tūkstančiais kraustosi į Vakarus, atsiveždami savo gyvenimo būdą, kultūrą ir tikėjimą. Apie kokią integraciją čia galima kalbėti! Nejau esame tiek naivūs, kad to nesuprantame?

Tačiau grįžkime prie lietuvių tautos išsivaikščiojimo, jos balsavimo kojomis prieš tokią probriuselišką, Senojo Žemyno krikščioniškąją tradiciją pamynusią mūsų valstybės politiką.

Čia ne biblinė sūnaus palaidūno istorija, kai sūnus, užvalgęs kiaulių jovalo, sugrįš pas laukiantį, mylintį tėvą. Čia ne sovietiniai Sibiro trėmimai, kai ištisos lietuvių šeimos raute buvo išrautos iš savo žemės ir gyvuliniais vagonais išvežtos į Sibiro platybes sušalti ar išmirti.

Tai ne buldozerinė melioracija, kuri iškeldino šimtus tūkstančių žemaičių, aukštaičių ir dzūkų bei suvalkiečių iš tėviškės sodybų. Tai mūsų akyse vykstantis tautos nykimas, kuriam - praradus dar bent truputį laiko - pasipriešinti bus nebeįmanoma.

Tautai nepakanka šiaudinio patriotizmo pamokėlių ir sumeluoto švenčių patoso. Tautai nepakanka stilizuoto nacionalinio kostiumo, kurį įpirkti gali tik itin gerai pasiturintis elitas. Tautai nepakanka pasaulio lietuvių kasmetinių susirinkimų ir jų priimtų rezoliucijų, kurių niekas nenori nė girdėti. Apie kokią „globalią Lietuvą“ šiandien svaigsta vietiniai kosmopolitai?

Kone kasdien nacionalinio transliuotojo kanalais ir radijo bangomis tiražuojamas socialinės reklamos klausimas „Ar tikrai Lietuva geriausia vieta gyventi žemėje?“, į kurį akimirksniu pateikiamas ir atsakymas „Dar - ne!“

Norėčiau tam paprieštarauti, net pasipriešinti. Lietuva - geriausia vieta gyventi žemėje mums, lietuviams, nes ji vienintelė - mūsų Tėvynė. Nes Tėvynė žmogui, nepraradusiam savo šaknų, itin daug reiškia. Kaip šeima, kalba ir tikėjimas.

Mes neturėtume kelti jokių išankstinių sąlygų savo Tėvynei. Savo valstybę galime kurti tokią, kad ja norėtų didžiuotis čia ir visame pasaulyje gyvenantys lietuviai, siekti besąlygiškos asmens ir tautos raiškos šiuolaikiniame pasaulyje.