Svarstymai apie valstybės pagrindus"Į pilnutinę demokratiją" - Lietuvių fronto bičiulių testamentas Lietuvai

2015-06-19, Valdas Vasiliauskas

Lietuvai pasiekus savo svajonų krantą –  narystę NATO ir Europos sąjungoje- du didžiuosius strateginius tikslus,   patekome į keistą būseną.  Gyvename  šia diena, nekvaršindami galvos, kas bus rytoj.  Žinoma, įvairios strategijos ir toliau sudarinėjamos, tačiau jos  tik maskuoja tikslų ir krypties nebuvimą.Tai  savotiški  simuliakrai, kuriais pakeičiama tikrovė.

Kurlink  suka valstybė, kaip gyvensime po penkerių,dešimties ,dvidešimties  metų?Kokią Lietuvą paliksime savo vaikams ir vaikaičiams?

 Veltui ieškotume atsakymų  nūnai valdančių  ir opozicinių partijų programose, kurios skiriasi tik  žadamų padidinti algų skaičiais ir pensijų grąžinimo terminais.  Nerastume tų atsakymų ir įvairiuose ateities socisaliniuose ir kitoniškuose  modeliuose, kurie pirmiausia glumina savo intelektualiniu lėkštumu.

 Bet nėra mūsų ateities horizontas toks niūrus, turėjome ir turime į ką atsiremti, pasitikdami artimesnę ir tolimesnę ateitį.

Norėčiau pacituoti  vieną Lietuvos spaudoje paskelbto autentiško dokumento ištrauką ir pasiūlyti  atspėti, kada  šios mintys buvo publikuotos.

„Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis.  Rūstūs didelių kaimynų grūmojimai  ir naujo visuotinio karo garsai šiurpiu aidu atsimuša į mūsų kraštą, o dvasinis nihilizmas ir aštrėjanti ekonominė krizė  vis didesnės įtakos daro mūsų gyvenimui ir gresia pakirsti jaunas mūsų nepriklausomybės šaknis“.

Gal tik išlavinta filologinė ausis iš stiliaus, bet jokiu būdu ne iš turinio galėtų atspėti, kad šie tartum šiandien ištarti žodžiai apie nūdienę Lietuvą ir pasaulį  yra iš 1936 metais vasario 29 d.  žurnale “Naujoji Romuva” paskelbtos deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“.  Šią pranašišką deklaraciją pasirašėJ.Ambrazevičius( būsimasis Brazaitis),P.Dielininkaitis J.Grinius , J.Grušas, Z, Ivinskis, J.Keliuotis, A.Maceina, , I.Skrupskelis ir kt.  

Šios deklaracijos, nubrėžusios  valstybės  raidos naujas gaires  ir siekiamybes, autoriai- nepriklausomos Lietuvos išauginta jaunoji intelektualų  katalikų karta, išmokslinusi Vakarų Europos universitetuose, tačiau neatitrūkusi nuo šaknų, gebanti derinti modernumą ir tradiciją.

Deklaracija nesirado tuščioje vietoje, jai dirvą rengė dar nepriklausomybės aušroje  vyskupas Pranciškus Bučys,prof.kanauninkas Fabijonas Kemėšis, prof.Kazys Pakštas, gerai ipažinę  Amerikos demokratijos praktiką, o Europos tradicijai pritaikė ir sistemiškai išvystė prof.Stasys Šalkauskis. Savo mokytojų tradiciją  jaunoji Antano Maceinos karta  transformavo į  pilnutinės demokratijos idėją. Net  pati „pilnutinės demokratijos“ sąvoka kildintina iš  Stasio Šalkauskio „pilnutinio žmogaus“  , visokeriopai išsivysčiusios, harmoningos, dvasiškai turtingos asmenybės, idealo.

Organiškos valstybės kūrybą brutaliai nutraukus  dviem okupacijom- raudonajai ir rudajai-jaunoji katalikų karta, prieškario Lietuvoje susispietusi apie  aukščiausio žurnalistinio lygio dienraštį „XX amžius“ , įsiliejo į antisovietinę ir antinacinę rezistenciją, ruošė jos ideologinį pamatą. A.Maceina vadovavo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) ideologinei komisijai, Juozas  Ambrazevičius tapo Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovu, Adolfas Damušis- jauniausiu jos ministru.

 Kadangi LAF, buvo skėtinė organizacija, apėmusi visas pačias įvairiausias antisovietines jėgasįskaitant pačias dešiniausias, net simpatizavusias naciams, vėlau tai sudarė prielaidas ir didvyrišką  1941 m. Birželio  23 d, sukilimą , ir  J. Ambrazevičiaus- Brazaičio Laikinąją vyriausybę  nepagrįstai kaltinti antisemitizmu  ir net versti atsakomybę dėl žydų žudynių.

Šios KGB klastotės  dažnai paleidžiamos į apyvartą net iki šiol nepriklausomoje Lietuvoje, nors Laikinajai Vyriausybei nutraukus veiklą ir naciams uždraudus LAF ,  rezistencijos katalikiškas sparnas įkūrė pogrindinį be jokių kompromisų ar priemaišų   antinacinį  Lietuvių frontą, kurio žmones gestapas taip atkakliai medžiojo , kaip vėliau- KGB.  J.Amrazevičius  buvo priverstas slapstytis  ir net pakeisti pavardę į Brazaičio, Adofas Damušis karo pabaigos sulaukė vokiečių kalėjime, ne vienas Lietuvių fronto rezistentas  gestapo buvo pasiųstas į koncentracijos stovyklą.

Susiformavęs tarpukario Lietuvoje, išbandytas ir užgrūdintas pogrindžio sąlygomis dviejų okupacijų, Lietuvos katalikiškas  intelektualų branduolys išliko ir priverstinės tremties  metais Vakaruose. Iš pradžių – Europoje, vėliau- didžiajai daliai persikėlus į Jungtines  Amerikos Valstijas, Vokietijoje likus A.Maceinai , Vincui Natkevičiui ir dar keliems „frontininkams“. Antinacinis Lietuvių frontas virto antisovietiniu ir antikomunistiniu Lietuvių fronto bičiulių s mbūriu, kurio  pogrindyje įgyti atsargumo ir konspiracijos Įgūdžiai netrukdė aktyviam visuomeniniam veikimui, viešam lietuviškam darbui.

 Tai ir  vokiečių okupacijos metais pogrindyje leisto dienraščio „Į laisvę“ tradicijos pratęsimas puikaus žurnalo „Į  laisvę“ forma , „Į laisvę“ fondo lietuviškai kultūrai ugdyti veikla, Lietuvių fronto bičiulių (LFB) sambūrio  konferencijos  ir studijų savaitės, legendinė Adolfo Damušio ir Jadvygos Damušienės vasaros stovykla „Dainava“  emigrantų jaunimui.

1954- 1955 m. JAV leidžiamame žurnale “Į laisvę” pasirodė  straipsnių ciklas bendru pavadinimu “Į pilnutinę demokratiją”- “kolektyvinio svarstymo vaisius”, LFB studijų biuro išvados. 1958 m. tas pats  žurnalas  “Į laisvę”  Detroito LFB lėšomis išleido atskiru  leidiniu “ į pilnutinę demokratiją. Svarstymai apie  valstybės pamatus”. Nors  leidinys taip pat buvo kolektyvinis, tačiau  daugiausia darbo įdėjo Antanas Maceina ir Vytautas Vaitiekūnas.

Tai tikras lietuviškosios krikščioniškosios demokratijos minties šedevras. Pilnutinės demokratijos sinonimai galėtų būti visiška demokratija arba visapusiška demokratija.

Svarstymų apie valstybės pagrindus „Į pilnutinę demokratiją“ pamatinė  idėja:“Demokratija apima visą valstybės gyvenimą.Negali likti nė vienos viešojo gyvenimo srities ,kurioje demokratiniai principai būtų paneigti.Demokratija apima ne tik  politinę sritį, bet ir socialinę bei ūkinę ir kultūrinę sritį. Asmens pirmumo  principas galioja visoms gyvenimo sritims ir jose visose turi rasti tinkamą savo išraišką. .Demokratija turi būti pilnutinė“.

Kadangi  sukilimo prieš sovietų okupaciją, antinacinės  rezistencijos ,kovos prieš pasaulio tylą po karo( kai demokratiniai Vakarai nenorėjo matyti Lietuvos partizanų pasipriešinimo,  pavergtų tautų kančių , girdėti jų dejonių ir skundų)   įkvėpėjai ir vadovai buvo ku ltūros žmonės-  nokslininkai,  filosofai, žurnalistai, rašytojai,filologai-  nieko stebėtina,kad svarstymai apie valstybės pagrindus  „Į  pilnutinę demokratiją „  pradedamas skyriumi „Valstybė ir kultūra“.  Jie tikėjo, kad kultūra yra vienas svarbiausių valstybės pagrindų.

„Kultūra ir religijos sritis yra ypatingai glaudžiai susijusi su žmogaus asmeniu,- teigia studijos  autoriai.- Todėl demokratijoj asmens  pirmenybė, kuri šiuo atveju įprsata vadinti sąžinės laisve, kultūros ir religijos srityje yra labiausiai būtina, labiau kaip bet kurioje kitoje žmonių gyvenimo srityje(...)  Totalizmas , svarbiausia, baisus ypsč tuo, kad verčia asmenį prisiimti jam svetimas pažiūras,sistemas, net meno stilių(...)  Demokratija neleidžia asmens pavergti valdančiųjų pažiūroms“.

 Po kultūros  pateikiama Lietuvos švietimo ateities vizija.  Asmens pirmumo, jo laisvės pagal savo sąžinę gyventi ir kurti principas  neturi būti pažeistas ir vaikų ir jaunimo auklėjimo srityje. Čia lemiamas vaidmuo turėtų tekti tėvams: „ši pagrindinė iš sąžinės laisvės vykdymo einanti tėvų teisė  spręsti  savo vaikų auklėjimo kryptį turi būti ne tik konstitucijoje įrašyta, bet ir praktiškai vykdoma,- teigia svarstymų autoriai.

 Tačiau-  tęsia autoriai- „Valstybė nėra tik mokyklos ūkio vedėjas.Kai kurie mokyklos turinio ir ir jos dvasiosdalykai neginčijamai yra tiesioginis valstybės mokyklinis rūpestis,pvz., bendras švietimo lygis, mokyklų tinklas , einamųjų dalykų programos , tautinis auklėjimas , valstybingumas. (pauzė)Žodžiu, švietimo ir auklėjimo organizacijoje  yra neišvengiamas iš sąžinės laisvės vykdymo einančių tėvų teisių ir iš bendrosios gerovės einančių valstybės teisių sambūvis“.

 Studijoje “Į pilnutinę demokratiją“ pabrėžiamas kultūros ir švietimo visuotinumas: „Tautos kultringumo lygis priklauso nuo plačiųjų tautos sluoksnių kultūringumo. Nelaikysime kultūringo krašto, kuris turės vieną antrą įžymesnį  mokslininką, menininką, rašytoją , bet kurio gyventojų didžioji dalis bus neraštinga ir svetima kultūros kūrybai. Mokslas bei menas nėra tik tautos išrinktųjų privilegija , bet pačios tautos gyvybės sąlyga“.

Tęsiu citatą: „Išlaisvintoje Lietuvoje turi būti sudarytos sąlygos mokslo bei meno kūrybai paskleisti per visą kraštą, ir ji turi būti prieinama visiems tautos sluoksniams. Tam turi padėti mokyklų ir kitų kultūros įstaigų vienodas pasiskirstymas per visą kraštą, užuot jas telkus tik atskiruose centruose.( O, kad šią mintį išgirstų dabartiniai Lietuvos švietimo vadovai ,-V.V.) Nepasiturintieji jaunieji talentai turi gauti viešosios paramos savo moksliniams  ar meniniams gabumams subrandinti“.

Svarstymų autoriai tikėjo, kad atkurtoje valstybėje kultūra ir švietimas bus prioritetas, nes  tai „ pačios tautos gyvybės sąlyga“. Tuščios viltys.

Man didžiausią nuostabą kelia rinkinio „Į pilnutinę demokratiją“ skyrius „Valstybė, asmuo ir  ūkis“ . XX a. viduryje, kai  Amerikoje ir Vakarų Europoje visi meldėsi laisvajai rinkai  ir libertalizmo bei neoliberalizmo ekonominėms doktrinoms, lietuvių  katalikų  emigrantų intelektualai  plaukė prieš srovę, nepabūgę atrodyti senamadiški.

 Užtat dabar jų daugiau nei prieš pusę amžiaus subrandintos mintys skamba  kaip  įžvalgos moderniausių XXI a. ekonomistų, Nobelio premijos laureatų, praregėjusių po visų ekonominių krizių ir finansinių katastrofų, nuskurdinusių ištisas dar neseniai klestėjusias valstybes, sukėlusių kančių milijonams žmonių(pauzė).

„Kaip politinė demokratija įgalina visus piliečiai realiai dalyvauti krašto valdyme,  taip ir socialinė  demokratija turi įgalinti visus ūkinių  gėrybių kūrėjus, savininkus ,vartotojus realiai dalyvauti krašto ūkio reikalų tvarkyme.Kaip politinė demokratija  jau yra panaikinusi privilegijuotuosius valdančiųjų luomus ir krašto valdymą atidavusi į tautos rankas , taip ir socialinėje demokrastijoje turi išnykti krašto turtų susitelkimas nedaugelio rankose ir krašto ūkinės gerovės dalininkais turi pasidaryti visi krašto gyventojai . Krašto gerovė priklauso tautai“.

Nesunku  susivokti , jog  „frontininkų“ socialinė demokratija yra krikščioniškojo socialinio teisingumo atitikmuo.

Lietuva būtų išvengusi kasdien didėjančios socialinės atskirties, jeigu nuo pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų būtų pasukusi socialinės demokratijos linkui:“Ateities Lietuvoje socialinė demokratija turi apsaugoti mūsų tautą nuo tautos pajamų susitelkimo tik atskirų asmenų ar bendrovių rankose, turi įgalinti tautos pajamas paskirstyti per visą tautą,- vylėsi autoriai ir įspėjo.-  Krašto ūkinė gerovė niekados neturi būti matuojama tautos pajamų matematiniu vidurkiu  1-nai  galvai, nes tos pajamos faktiškai  gali būti susitelkę  tik nedaugelio rankose, tautos plačiųjų sluoksnių  tik nežymia dalimi teužkliuvę.( Pridurčiau- kaip dabar Europos Sąjungos parama-V.V.) Krašto ūkinės gerovės rodiklis yra ne pats tautos pajamų kiekis, bet reali galimybė tautos sluoksniasms pasinaudoti krašto gėrybėmis savo reikalams patenkinti. Turi būti maža tokių, kurie turi per daug, bet dar mažiau tokių, kurie turi per maža“.

Lietuva būtų išvengusi Dievo rykštės- masinės emigracijos, jeigu  būtų įgyvendinusi vieną iš „Į pilnutinę demokratiją“ tikslų: „Žmoniško gyvenimo sąlygas sudaryti visiems krašto gyventojams yra vienas pagrindinių socialinės demokratijos siekimų“.

Apimties ribos neleidžia iškleisti visų „Į pilnutinę demokratiją“ temų ir aspektų. Tačiau aš iki šiol neradau atsakymo į nekart  keltą mano klausimą: kodėl šie svarstymai apie valstybės pagrindus, pradėti dar prieškario „Naujopjoje Romuvoje“ paskelta deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“, tęsti svarstymais  vokiečių okupacijos metais pogrindiniame dienraštyje „Į laisvę“ , užbaigti  Vakarų tremtyje,  tapo niekam nereikalingi laisvę atgavusioje Lietuvoje?

Mūsų politikų nesudomino ir 1992 m. “Į laisvę “ fondo Lietuvos filialo išleista antroji “Į pilnutinę demokratija” laida jau pačioje Lietuvoje.Studiją papildžiusiame naujame  ( 1990  m.parašytame  Vokietijoje ) straipsnyje Vincas Natkevičius įžvalgiai prognozavo, kad dešinė ir kairė Lietuvos politiniame žemėlapyje išnyks. Socialdemokratai, konservsatoriai ir liberalai dažnusyk vienodai balsuoja ne tik Seime- jie vienodai abejingi ir lietuvių katalikų intelektualų testamentui   būsimai prisikeliančiai  iš okupacijos griuvėsių Lietuvai. “Frontininkų” politinis intelektualinis paveldas nereikalingas  ir dešiniesiems , ir kairiesiems- ir šiuo atžvilgiu skirtumų nebeliko.

Arogantiškai Lietuvos politinei klasei nelabai reikalingi ir įdomūs buvo ir ne vienas tų svarstymų apie valstybės pagrindus tiesioginis ar netiesioginis autorius ar dalyvis, sugrįžęs į laisvę atgavusią tėvynę. Man teko laimė susidraugauti su  ambasadoriumi Vytautu Antanu Dambrava,  advokate Žibute  Brinkiene,  šviesaus atminimo  Juozu Kojeliu,   spėjau susipažinti  su a.a. Adolfu  Damušiu, Jadvyga Damušiene ir kitais Lietuvių fronto bičiuliais.

Tai tikrai  “pilnutiniai žmonės”, šalia kurių net mūsų politikos lyderiai atrodė  kaip dvasios ir intelekto skurdeivos, “vienmačiai žmonės”, kaip pasakytų Herbertas Marcuse. Bet šie “pilnutiniai žmonės” ir jų mums   palikta “pilnutinė demokratija” Lietuvoje buvo ničniekam nereikalingi. Kaip prisiminė Jadvyga Damušienė, jos vyras Adolfas Damušis, nepaprasto ir vidinio , ir išorinio grožio žmogus, po emigracijos  apsigyvynęs Vilniuje, galėjo pasikalbėti tik su Lukiškių aiktštės  valkatėlėmis.  Ar ne todėl mes virtome elgetėlėmis, gyvenančiomis iš Europos Sąjungos išmokų? Bet kodėl man ausyse skamba “Beauštanti aušrelė”?