Universitetai Lietuvoje – kokia ateitis?

2016-08-03, Natalija Istomina, Švietimo ir mokslo viceministrė
www.fotogenijai.lt

Europos Komisijos parengtoje Lietuvos ataskaitoje 2016 m. nurodomos pagrindinės aukštojo mokslo problemos: mokslo kokybės ir inovacijų rezultatų trūkumai; mokslo ir studijų institucijų neveiksmingas išteklių naudojimas ir kitos problemos aukštojo mokslo bei mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje. Be išvardintų problemų, šių metų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai parodė, kad universitetų ir kolegijų studijų programų pasiūla viršija galimų studentų lūkesčius, siekius ir norus, tai yra studijų programų pasiūlyta daugiau, nei norėtų pasirinkti studentai. O tai neišvengiamai sukelia tam tikrų programų išnykimą ir tam tikrų aukštojo mokslo įstaigų skaičiaus mažėjimą.

Kodėl taip įvyko, kad keli universitetai klesti, o kiti žurnalistų vadinami „gyvais numirėliais“? Kodėl dauguma Lietuvos kolegijų surenka pakankamą skaičių studentų, o universitetai kenčia nuo studentų prašymų stygiaus analogiškose programose? Ir ką mes turėtume daryti, kad užtikrintume tinkamą Lietuvos ateitį: aukštos kokybės bakalauro ir magistro studijas, galimybes tęsti mokslinį darbą doktorantūroje, jaunimo galimybes įsidarbinti po institucijos baigimo pagal įgytą specialybę?

Pirmiausia, prieš keletą metų pasiūlyta ir įgyvendinta „krepšelinė“ aukštojo mokslo finansavimo sistema yra ydinga ir žalinga ir ne tik mažiems ir regioniniams universitetams, o visai aukštojo mokslo sistemai. Paprastas pavyzdys: biomedicinos mokslų srityje visi „krepšeliai“ nukeliauja į gydomąją mediciną, beveik nepaliekant galimybių studentams visuomenės sveikatos, slaugos, reabilitacijos srityse. Galimybė po pirmo semestro gauti valstybės finansuojamą vietą yra praktiškai neįgyvendinama, kadangi pati įstaiga paskirs šią vietą pagal savo nuožiūrą, jeigu tokia vieta atsiras. O didelė dalis baigusiųjų mediciną, sėkmingai suras darbo vietą vienoje iš Europos Sąjungos šalių, kadangi gydytojų atlyginimas kai kur skiriasi dešimt kartų (be abejo didesnis ten). Taigi, pirmiausia ką turime keisti – tai aukštojo mokslo finansavimo sistemą iš esmės, panaikinant kuo skubiau „krepšelius“, kurie ne tik atima galimybės nuo mūsų vaikų ir jaunimo, bet ir „naikina“ universitetus.

Antra, Lietuvoje egzistuoja binarinė aukštojo mokslo sistema, kai beveik identiškas programas siūlo kolegijos ir universitetai. Kolegijų „krepšelių“ kvotos skirstomos kitaip, nepatekęs į universitetą studentas, sėkmingai mokosi valstybės finansuojamoje vietoje kolegijoje. Tačiau Skandinavijos šalių švietimo reformos patirtis rodo, kad apjungus kolegijas ir universitetus, gaunama efektyvesnė ir veiksmingesnė aukštojo mokslo tripakopė sistema, kai yra bakalauro, magistro ir mokslų daktaro programos.

Trečia, norint turėti aukštos kokybės aukštojo mokslo sistema Lietuvoje, turi būti subalansuotas švietimas visose pakopose: nuo gimimo iki mirties. Tik tinkamos kokybės bendrasis ugdymas gali būti pagrindas efektyviam aukštajam mokslui. Visi žinome, kad Suomijos sistema yra viena geriausių ir efektyviausių pasaulyje. O atsakymas kodėl yra paprastas: nemokamas ugdymas ir švietimas visose pakopose ir lygiuose, užtikrintos galimybės kiekvienam mokytis visą gyvenimą, tinkamas atlyginimas mokytojams, dėstytojams ir mokslininkams, universitetai ne tiek konkuruoja, kiek pasidalinę mokslinės temas dirba efektyviai šalies ir visuomenės labui.