Valdas Vasiliauskas. Holokausto industrija: "Mūsiškiai"

2016-02-23, Valdas Vasiliauskas, Seimo narys

Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ paakino pirmąkart knygyno duris praverti net tuos lietuvius, kuriems, anot Vaižganto, knygų spinta nėra pažįstamas baldas.

Antrasis nuopelnas – knyga privertė visuomenę iš naujo atsigręžti į primirštą Lietuvos žydų katastrofą, kuri ypač provincijoje ir tiesiogine prasme apaugusi užmaršties žole.

Jaudinanti idėja aplankyti apie trisdešimt žydų masinių žudynių vietų, prisiminti klestėjusias tenykštes žydų bendruomenes, kurias negrįžtamai nušlavė holokaustas. Gaila, „Šoamobilis” nepasiekė mano gimtųjų Lazdijų – buvusio pasienio žydiško miestelio, kuriame aš užaugau, nematęs iki studijų Vilniuje nė vieno gyvo žydo. Bet ir neaplankęs išžudytų miestelio žydų kapų, nes rodyklė į juos skelbė „Tarybinių žmonių masinių žudynių vieta“.

Asimiliacija, slaptas sovietų valdžios antisemitizmas, buvo pasiekęs net kapus, kaip iki šiol Baltarusijoje (knygos skyrius „Baltarusija/Belorus“, kur nužudyti žydai paversti betaučiais „žmonėmis“), ypač sustiprėjęs po pergalingo Izraelio 1967 m. birželio karo, kai Sovietų Sąjungoje judaizmas ir ypač sionizmas virto keiksmažodžiu.

Aš taip pat puikiai pažįstu knygoje paminėtus iš mirties nagų nacių okupuotoje Lietuvoje išgelbėtus kolegas teatro kritikus Ireną Veisaitę ir Marką Petuchauską, kurie mane, pradedantį neapsiplunksnavusį teatro kritiką, globojo ir rėmė. Aš tik vėliau sužinojau, kad visuomet gero ūpo pirmasis Lietuvos teatrologijos (menotyros) daktaras M. Petuchauskas yra iš Vilniaus geto per stebuklą išgelbėtas vaikas.

Su Vilniaus geto ir holokausto istorija artimiau pirmą kartą taip pat susidūriau teatre.

1988 m. pradžioje, dar neprasidėjus Atgimimui ir Sąjūdžiui, jau įsibėgėjusi „perestroika“ vis dėlto atvėrė naujus horizontus – Vilniaus Jaunimo teatre gastroliavo austrų teatras iš Zalcburgo „Elisabethbiune“, suvaidinęs žydų šiuolaikinio dramaturgo Ješua Sobolio „Getą“ (vėliau ir Lietuvoje pagal šią pjesę sukurtas spektaklis ir filmas, nesulaukę didesnio pasisekimo).

Ne mažiau nei pavykęs spektaklis, mane sukrėtė išsami spektaklio programėlė (vokiečių k.) su autentiškomis geto ir Panerių žudynių nuotraukomis, aukų prisiminimais, eilėraščiais ir net dainomis, Vilniaus geto ir jo unikalaus teatro istorija.

Parašiau spektaklio recenziją, kurią anuomet fantastiško 600 000 egzempliorių tiražo „Komjaunimo tiesos“ redaktorius Gedvydas Vainauskas išspausdino be mažiausio pataisymo. Jaučiausi bemaž kaip „disidentas“.

Tada dar nepajėgiau perprasti, kodėl talentinga J. Sobolio pjesė pačiame Izraelyje sukėlė polemiką, net sulaukė aršių užsipuolimų – ypač dėl pavaizduoto Vilniaus geto vadovo Jakovo Genso, geto žydų policininkų, kurie kolaboravę su naciais, net dalyvavę savo tautiečių egzekucijoje – juk dramaturgas rėmėsi autentišku pasaulinio garso išlikusiu nužudyto Vilniaus geto bibliotekininko Hermanno Kruko dienoraščiu (apie žydų policininkų bendradarbiavimą su vokiečiais užsimena vienas iš R. Vanagaitės knygos retų viešų kritikų Karolis Jovaišas, cituodamas kito nužudyto Vilniaus geto kankinio G. Šuro išleistus užrašus).

Tačiau holokaustas pernelyg skaudi ir didi tema, kad ją išsemtų vienas kūrinys, viena knyga, vienas autorius – visuomet rasis kitaip manančių, pirmiausia – iš pačių žydų. Net viena iš sionizmo buvusių aktyvisčių, pasaulinio garso filosofė, iškiliausia holokausto ir nacizmo, jo ištakų tyrinėtoja ir žinovė Hannah Arendt buvo kalama žydų dogmatikų prie kryžiaus už bene giliausią knygą apie holokaustą „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“.

Nūnai Lietuvos visuomenei prieinama įspūdinga holokausto biblioteka, kuri yra geriausias vaistas nuo tendencingo vienpusiško požiūrio – tai ir į mokyklos programą įtrauktas Anos Frank dienoraštis, ir man kitados šviesaus atminimo Lietuvos rašytojo, gydytojo, nuostabaus žmogaus, niekad neslėpusio savo žydiškumo Jokūbo Skliutausko padovanota kišeninio formato knygutė, padariusi man pritrenkiantį įspūdį – Elie‘io Wieselio „Naktis“ – mažo Vengrijos žydų berniuko pasakojimas apie Osvencimą, tas pats Vilniuje išleistas milžiniško formato H. Kruko dienoraščio vertimas („Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“) ar neseniai lietuvių k. pasirodžiusi H. Arendt studija „Eichmanas Jeruzalėje”.

Mūsų masinį žiūrovą pasiekė tokie Steveno Spielbergo šedevrai, kaip „Šindlerio sąrašas“ su Liamu Neesonu ar Romano Polenskio „Pianistas“ su Adrienu Brody, arba kuklesni, tačiau ne mažiau autentiški, taip pat pagal tikrą istoriją režisieriaus Stefano Ruzwitzky susukti austrų-vokiečių „Klastotojai” („Die Falscher“) su nuostabiu aktoriumi Karlu Markowisu.

Pagaliau šiuo metu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodoma lenkų garsaus režisieriaus Krystiano Lupos pastatyta austrų ne mažiau garsaus dramaturgo Thomo Bernhardo „Didvyrių aikštė“, kur Austrijos šiandieninė visuomenė daužoma į šipulius dėl melo apie holokaustą.

Pridūrus mūsiškių talentingų rašytojų Sauliaus Šaltenio ir Izraelyje jau sėkmingai šaknis suleidusio Grigoriaus Kanovičiaus grožinės literatūros kūrinius, Tomo Venclovos neprilygstamą eseistiką, akivaizdu, Lietuvos žmonės turi litvakų likimo ir holokausto tema iš ko pasirinkti.

Bet jie pasirinko R. Vanagaitės „Mūsiškius“. Visi apie juos kalba, vieni liaupsina, kelia į padanges už drąsą, kiti deda į šuns dienas, ypač tie, kurie knygos neskaitę. Tačiau ir vieni, ir kiti nelinkę tai daryti viešai. Kritikai – prisibijodami kaltinimų antisemitizmu, šalininkai – antilietuviškumu.

Viešąją erdvę be konkurencijos užvaldžiusi pati autorė, kurios atviri autokomentarai kur kas tiksliau atspindi knygos sukeltą visuomenės reakciją, nei tie keli viešai pasirodę atsiliepimai.

Iš teisybės R. Vanagaitė knygoje nepasakė ničnieko, ko mes iki šiol nežinojome. „Mūsiškių” filipikos prieš 1941 m. Birželio sukilimą, Lietuvos laikinąją vyriausybę, rezistenciją ir dabartinę valdžią, kartkartėm išdrįstančią saikingai pagerbti rezistenciją ir jos herojus, ganėtinai nuvalkiotos, besikartojančios dar nuo KGB pulkininko Aleksandro Slavino rašliavų vokiečių ir kitoje užsienio spaudoje pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Tai jau stereotipai, vis išlendantys kolektyviniuose lietuvių „intelektualų“ skunduose, protestuojant prieš atminimo lentas ar kovojant su perlaidojamais palaikais.

Tačiau R. Vanagaitė nebūtų R. Vanagaite, jeigu nepasiektų savo tikslo.

Kaip šiandien prisimenu: sėdi Rūta prie kolegos teatrologo rankraščio ir dejuoja: „Kokia nuobodybė, viskas teisinga, bet nė vienos naujos minties ar tos minties įdomesnio posūkio”. Rūta vadovavo žurnalo „Kultūros barai“ teatro skyriui, aš – teatro ir kino skyriui „Literatūroje ir mene“. Nuobodu tikrai nebuvo – po kiekvieno Rūtos straipsnio kildavo didesnis ar mažesnis skandalas. Net rašydama nuobodžia tema ji „rasdavo kitą kampą“ (vėliau panašiu pavadinimu ji prodiusavo TV improvizacijų laidą, išaugusią iki dabartinio improvizacijų teatro „Kitas kampas“).

Jau nepriklausomybės laikais R. Vanagaitė gebėdavo visuomet „rasti kitą kampą“ – ar rengdama iki šiol nepranoktą teatro festivalį (LIFE), ar kokį projektą, ar tvarkydama politikų viešuosius ryšius, ar rašydama, kai nesidrovėdama knygai ar publikacijai žiniasklaidoje pasitelkia itin asmeninę patirtį – pasakodama ar apie motinos paskutines dienas slaugos ligoninėje, ar apie vėl pražydusią meilę, nors kitos tokio amžiaus moterys mezga kojines, susitaikiusios su „Madam, krinta lapai“ vaidmeniu. R. Vanagaitė jau kartojasi, kai „Mūsiškiams“ aukoja savo senelį tremtinį, kuris vokiečių okupacijos pirmaisiais mėnesiais neva sudarinėjo Kavarsko žydų sąrašus (veikiausiai tai būta sovietų aktyvistų sąrašų, nes žydų sąrašų nereikėjo sudarinėti).

R. Vanagaitė „rado kitą kampą“ ir rašydama apie holokaustą: ji pakvietė į kelionę per žydų žudynių Lietuvoje vietas Efraimą Zuroffą, pasiūlydama drauge ieškoti liudininkų ir tiesos. Vien jau tai avansu dar neparašytai knygai garantavo sensacijos ar net provokacijos sprogstamą užtaisą.

Tačiau toks „kampas“ turi savo kainą: R. Vanagaitė į Šoa (hebraiškas holokausto pavadinimas) Lietuvoje žvelgia pro E. Zuroffo akinius, nesvarbu, kad jį vadina „priešu“ (skyrių pavadinimai „Akistata su priešu”, „Kelionė su priešu”, „Atsisveikinimas su priešu”), kartkartėm bando jam prieštarauti – tai tik vaidyba.

Iš tikrųjų šis „priešas“ yra knygos faktiškas bendraautoris. Kieno vežime sėdi, to ir dainą dainuoji. Man atrodo, kad Rūta sėdi E. Zuroffo vežime, nors knygoje bandoma įtikinti, kad jis buvo tik kuklus svečias.

„Mūsiškių“ demaskuojantį patosą nulėmė štai toks paties E. Zuroffo deklaruojamas knygoje „kampas“: Lietuvoje žydų žudynėse dalyvavo nuo 25 iki 40 tūkstančių lietuvių, kolaboravimas su naciais buvo apėmęs visą Lietuvos visuomenės spektrą, taigi prie holokausto aktyviai prisidėjo ir už Lietuvos žydų katastrofą atsakingos anaiptol ne vien „padugnės“. Trumpiau sakant, vokiečių okupacijos metais Lietuva ir politiškai, ir moraliai bankrutavo. Tačiau žydšaudžių ieškotojams atgavusi nepriklausomybę „Lietuva – pati sunkiausia, pati nedėkingiausia šalis, čia tiesa labiausiai slepiama“. Todėl persako kai kurių Šoa aukų mintį: jeigu ant Lietuvos nukristų atominė bomba, to būtų negana. E. Zuroffas nepuola dėl jos protestuoti.

Nesirengiu iš E. Zuroffo daryti Lietuvos baubo ar kitaip jį demonizuoti – jis to nevertas. Jis savo pašaukimą – medžioti lietuvius žydšaudžius ir nacių talkininkus, be atodairos kritikuoti ir smerkti Lietuvos valstybę, neva dangstančią šiuos karo nusikaltėlius, – atrado sykiu su mūsų nepriklausomybės atkūrimu, todėl kilo spėlionių ir prielaidų, ar ne Kremliaus pasamdytas šis tiesos ieškotojas. Tačiau dabar į diskursą įvesiu ne V. Putino (kaip buvo galima tikėtis), o visai kitą pavardę.

Amerikietis Normanas G. Finkelsteinas, gimęs Varšuvos getą ir koncentracijos stovyklas perėjusioje žydų šeimoje, 2000 m. Niujorke išleido knygą „Holokausto industrija”, tapusią pasauliniu bestseleriu, išverstu į šešiolika kalbų, kurį britų dienraštis „Guardian” pavadino „kontroversiškiausia metų knyga”. Ne be pagrindo.

Autorius rašo, kaip žydų kančia išnaudojama politiniams ir net lengvo pasipelnymo tikslams, kai holokaustas ciniškai verčiamas kapitalu ir verslu. Viena iš žymiausių „holokausto industrijos” institucijų N. G. Finkelsteinas nurodo E. Zuroffo atstovaujamą Simono Wiesenthalio centrą.

Lyg užbėgdama už akių galimiems įtarimams dėl sąsajų su „holokausto industrija”, R. Vanagaitė neslepia, jog knyga „Mūsiškiai” užsimezgusi iš Europos Komisijos finansuojamo projekto „Panerių lopšinė” („Būti žydu”), uždirbusi nedaug – „minimalią pusmečio algą”, vėliau projektas „Būti žydu” iš Vilniaus persikėlęs į Kauną ir kitus Europos miestus, kur viskas vyko formaliau, autorės žodžiais tariant, „įsisavinant europines lėšas”.

Žinoma, būtų didžiausia klaida apie žydų katastrofą spręsti pagal polemišką N. G. Finkelsteino knygą. Kaip ir pagal R. Vanagaitės/E. Zuroffo „Mūsiškius”. Tačiau šias knygas sudėjus į vieną daiktą, anot paplitusio posakio, tiesa būtų per vidurį.

Vis dėlto smalsu, iš kur E. Zuroffas galėjo pešti dešimtis tūkstančių lietuvių, susitepusių rankas žydų krauju, ir dar daugiau nacių kolaborantų? Atidžiau pažvelgęs į jo demaskavimus, atpažįsti seną trivialų sovietinį, penkiasdešimt metų komunistinės propagandos ir KGB kurptą naratyvą, pagal kurį visi, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę, buvo „fašistai“ (ir net Antano Smetonos režimas buvęs „fašistinis“). Visi, vokiečių okupacijos metais užsirišę baltą raištį ir dalyvavę Birželio sukilime, užsivilkę Lietuvos policijos ar kariuomenės uniformą ir net dirbę lietuviškos savivaldos įstaigose, buvo hitlerininkų parankiniai.

Šiame naratyve ne mažesni nusikaltėliai buvo ir generolo Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės vyrai, nacių išvaikyti, o kai kurie ir sušaudyti, nes atsisakė prisiekti Hitleriui ir sutiko kautis tik už Lietuvą.

Todėl „Mūsiškiuose“ nesismulkinama ir nedaroma skirtumo tarp visos Tautinio darbo apsaugos (iš kurios turėjo išaugti nepriklausomos Lietuvos kariuomenė, tokia, kaip P. Plechavičiaus Rinktinė), visų savisaugos batalionų, lietuvių pagalbinės policijos ir liūdnai pagarsėjusio majoro Antano Impulevičiaus bataliono, kurio kelios kuopos dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje. „Mūsiškiai“ kompoziciškai į bendrą paveikslą įrikiuoja net SS oberšturmfiurerio Hamano esesininkų Skrajojamą būrį, kurio vienintelis uždavinys – žydų naikinimas Lietuvoje (jam talkino kelios dešimtys lietuvių), ir lietuvišką Ypatingąjį būrį, kurį skirtingu laiku sudarė per šimtą iki pusšimčio galvažudžių.

Tačiau net ir po tokių manipuliacijų „Mūsiškiuose“ nepavyksta pasiekti E. Zuroffo nubrėžtų planinių 25- 40 tūkst. Konstatuojama, kad holokauste galėjo dalyvauti nuo 10 iki 20 tūkstančių, tačiau ir šis skaičius ničniekuo nepagrįstas, nurašytas iš lubų. Todėl autorė priversta pripažinti, kad tikslaus holokausto dalyvių skaičiaus niekad nesužinosime, netiesiogiai paneigdama E. Zuroffo fantazijas.

Dar prasčiau „Mūsiškiams“ sekasi įgyvendinti kitą E. Zuroffo užduotį – pagrįsti jo kolaboruojančios su naciais Lietuvos ideologemą, nors dedamos pačiuos nuoširdžiausios pastangos. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) ir Birželio sukilimas buvęs provokiškas, ką įrodo iš Berlyno keliavęs į Lietuvą ir rusų nutvertas LAF ryšininkas su portfeliu, pilnu Berlyne, matyt, Josepho Goebbelso žinybos pagamintų antisemitinių atsišaukimų ir karikatūrų. Tačiau atsišaukimai, raginantys priešintis sovietų okupacijai ir ruoštis sukilimui, masiškai visame krašte pradėti platinti dar 1940 m. rudenį, skirtingo turinio ir braižo, taigi pagaminti skirtingose vietose, tačiau visi – Lietuvoje.

„Mūsiškiuose“ net neužsimenama apie pagrindinį ir LAF ir Birželio sukilimo bei jo Laikinosios vyriausybės tikslą – Lietuvos nepriklausomybę, kad įžengę naujieji okupantai susidurtų su įvykusiu faktu – atkurta Lietuvos valstybe. Tačiau Hitlerio planuose nebuvo vietos nepriklausomai Lietuvos valstybei, todėl oficialiai vokiečių valdžiai buvo uždrausti bet kokie kontaktai su jų nepripažinta Lietuvos laikinąja vyriausybe (vien todėl absurdiška kalbėti apie jos kolaboravimą su naciais).

1941 m. liepos 25 d. vokiečiai Baltijos kraštuose įvedė savo civilinę valdžią (Civilfervaltungą). Juozo Brazaičio Laikinoji vyriausybė prarado tikslą ir prasmę (nepriklausomos valstybės atkūrimą) ir po šešių savaičių darbo nutraukė savo veiklą.

Nuo pirmos dienos į visišką Civilfervaltungo priklausomybę perėjo žydai ir vokiečiai.

LAF, protesduodamas, kad Civilfervaltungas paneigė Lietuvos nepriklausomybę, memorandumu kreipėsi į Hitlerį, Ribbentropą, feldmaršalą Keitelį. Atsakymo sulaukta nedelsiant – iš Gestapo. LAF buvo nuginkluotas ir uždraustas, o LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą.

Graudžiai atrodo „Mūsiškių” pastangos pagrįsti E. Zuroffo tezę, neva su naciais kolaboravo visas Lietuvos visuomenės spektras, tai yra, nuo žemiausių sluoksnių iki elito. Iš KGB tardymo protokolų cituojamas amatų mokyklos moksleivis, dantų technikas, laiškanešys, patriotinių jėgų frontui atstovauja mažytės, neįtakingos vokiečių įkurtos Nacionalistų partijos veikėjas. Skurdokas repertuaras.

Ypač nejauku skaityti nuolat pasikartojančius knygoje išpuolius prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, tartum į „Mūsiškių” puslapius perkeltus iš J. Aničio ir kitų kovotojų su klerikalizmu palikimo („Bažnyčios prieglobstyje: faktai kaltina” ir pan). Daugybė kunigų gelbėjo žydus, slėpdami arba juos krikštydami (išduodant naujus dokumentus kaip nežydams), nepabūgę gresiančio sušaudymo.

Lietuvos vyskupų konferencija 1941m.spalio mėn. dėl žydų žudynių Kauno IX forte kreipėsi į pirmąjį generalinį tarėją ir generalinį komisarą. 1943 m. vyskupas V. Brizgys Kauno Įgulos bažnyčioje pamoksle pasmerkė žydų skerdynes. Už šią poziciją vyriausiasis rabinas Šapiro laišku dėkojo arkivyskupui metropolitui J. Skvireckui.

Net tokia moralinė parama žydams vokiečių nebuvo toleruojama. Kai 1942 m. gruodį trys nepriklausomos Lietuvos veteranai – buvęs prezidentas Kazys Grinius, buvę žemės ūkio ministrai Jonas Aleksa ir prelatas Mykolas Krupavičius paskelbė memorandą prieš vokiečių kolonizacinę ir žydų naikinimo politiką, iš karto sulaukė gestapo bausmės. J. Aleksa ir M. Krupavičius buvo išvežti į Vokietiją, kur gyveno iki karo pabaigos policijos prižiūrimi, o K. Grinius ištremtas iš Kauno į provinciją.

Pagerbdami šiame kontekste prisimintino Balio Sruogos „Dievų miško” juodąjį humorą, galėtume tarti: gestapas turėjo geresnį supratimą apie to meto Lietuvos visuomenės spektrą nei E. Zuroffas ir jo bedrakeleivė, kai už sužlugdytą Lietuvos jaunimo mobilizaciją į SS legioną atrinkinėjo 46 kandidatus į Štuthofo koncentracijos stovyklą: tarėjai, savivaldos tarnautojai, profesoriai, kunigai, gimnazijų direktoriai, mokytojai, žurnalistai, gydytojai, jaunimas ir senimas. Vėliau dar pridūrė per šimtą Vietinės rinktinės kariūnų.

Nekalbant apie daugybę suimtų, įkalintų, sušaudytų vokiečių okupacijos metų pogrindžio veikėjų. Bet antinacinė rezistencija – dar neatversta istorijos knyga. Ne tik „Mūsiškių” autoriams.

„Mūsiškiai”, privertę E. Zuroffą nukeliauti A. Impulevičiaus bataliono kruvinais pėdsakais į Baltarusiją, padarė jam meškos paslaugą: stovėdamas Minske prie Mažojo Transcianieco memorisalo, kur nužudyta kone trigubai daugiau žydų nei Paneriuose, jis turėjo prarasti tikėjimą, kurį be atvangos skelbdavo visam pasauliui, kad Lietuva šiame regione yra Šoa epicentras, todėl net numesta ant jos atominė bomba nebūtų pakankama bausmė. Bet tiesa yra banali.

1941 m. kovą, likus porai mėnesių iki karo su Sovietų sąjunga, Hitleris įsakė parengti SS ir policiją „specialioms užduotims Rusijoje atlikti”. Žydų klausimo „galutiniam sprendimui” iš SS buvo suburtos keturios bataliono dydžio Einsatzgruppen, viena iš jų, vadovaujama SS generolo dr. Franco Stahleckerio, buvo skirta Baltijos kraštams. Prasidėjus karui, naciai Rytuose įkūrė daugybę žydų žudymo centrų.

Hitleris Lietuvai nenumatė jokio specialaus vaidmens, neišskyrė jos iš bevardės Rytų erdvės (Ostlando), kuri buvo ikikarinės Europos žydų tautos centras ir į kurią naciai pradėjo masiškai deportuoti Vakarų Europos žydus „apgyvendinimui”. Iš pradžių masiškai į Rytus vežami vakariečiai žydai nenutuokdavo, ką reiškia šis „apgyvendinimas”.

Tuo piktinasi savo dienoraštyje net vienas „Mūsiškiuose” cituojamų nusikaltėlių: „Žydus, kuriuos dabar šaudo pirmas batalionas, veža iš Čekijos. Jie turi Brazilijos, Argentinos vizas. Jiems sako, kad juos veža į „karantiną”… Negalima pakęsti fakto, kad Lietuva paverčiama lavonine–kapinynu…”

Pasak H. Arendt, „Rytai buvo centrinė žydų kančios scena, siaubinga visų deportacijų galutinė stotelė, vieta, iš kurios vargiai būta kokio pabėgimo ir kurioje išgyvenusiųjų skaičius retai kada siekdavo daugiau nei penkis procentus”.

Net žinodami, kad Lietuva šioje milžiniškoje Rytų erdvėje tebuvo mažytė salelė ir ne jos jėgoms buvo atšaukti „galutinį sprendimą“ ir sustabdyti katastrofą, ar galime nusiplauti rankas? Be abejo, ne.

Mes negalime lygintis su „Mūsiškiuose“ nekart minima Danija, kuri buvo vienintelis šviesulys Šoa naktyje, neleidusi sunaikinti savo žydų. Ne vien todėl, kad vokiečiai Vakarų Europoje elgėsi ne taip brutaliai ir be ceremonijų kaip Rytuose, bet ir dėl tautos moralinio stuburo. Kai naciai pareikalavo, kad žydai nešiotų raištį su geltona žvaigžde, danų karalius pareiškė, kad jis pirmas užsiriš šį raištį.

Bet jeigu Daniją prieš vokiečius būtų okupavę sovietai, nebūtų likę nei tautos moralinio stuburo, nei tokio karaliaus, kurio poelgis virto legenda. Apie tai „Mūsiškiuose“ įžvalgiai užsimena vienintelis likęs gyvas Medininkų žudynių liudininkas, evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas.

Kaip pasakė 1942 m. literatų šatrijiečių susirinkime Vincas Mykolaitis-Putinas: „Du paskutiniai šiurpiausi elgesio su žmogumi momentai – deportacijos į Sibirą ir žydų akcijos”.

Sunaikinta valstybė ir jos institucijos, uždrausta nepriklausoma spauda, sugriauta pilietinė visuomenė, išvežti arba pasitraukę lyderiai ir autoritetai, netikėtai užklupusio karo chaosas – puikiausia dirva agresijai, kerštui, senų sąskaitų suvedinėjimui, Linčo teismams, nevaldomoms aistroms ir gyvuliškiems instinktams.

Plius nacių kurstymai ir klasta , kuri holokausto istorikams seniai žinoma iš Niurnbergo tribunolo garsaus dokumento L-180-Einsatzgruppe vadovo K. Stahleckerio ataskaitos apie žydų pogromus Kaune ir Rygoje pirmosiomis karo dienomis: „Vykdydama įsakymus, saugumo policija privertė spręsti žydų klausimą visomis galimomis priemonėmis ir itin ryžtingai. Bet būtų linkėtina, kad saugumo policija ne pati pradėtų nedelsdama veikti, bent iš pradžių, nes ekstraordinarinės griežtos priemonės gali sujaudinti net vokiečių sluoksnius. Reikia parodyti pasauliui, kad vietiniai gyventojai patys pradėjo veikti prieš žydus dėl natūralios reakcijos į priespaudą, žydų vykdytą kelis dešimtmečius”.

SS ir vokiečių saugumo policijos generolas skundžiasi, kad Kaune „vietiniai gyventojai neparodė didelio noro veikti prieš žydus”: „Mūsų nuostabai, pasirodė, kad ne taip lengva organizuoti pogromą prieš žydus”.

Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis holokausto dalyvių būta nepateisinamai per daug. Čia aš visiškai pritariu R. Vanagaitei.

Kaip sako jau cituotas N. G. Finkelsteinas, „joks genocidas nebūtų įmanomas, jei jo vykdytojai nebūtų galėję pasikliauti visuomenėje vyravusiomis nuotaikomis ir bent pasyviu didžiosios jos dalies pritarimu. Tačiau neturime užmiršti, – tęsia autorius, – kad suabsoliutintas atskirų tautų ar religijų kolektyvinės atsakomybės ir kaltės teigimas yra ėjimas tuo pačiu rasistinės logikos keliu ir tegali atvesti tik į užburtą neapykantos ir smurto ratą”.

„Mūsiškių“ sukelta reakcija paskatins nepasiduoti kolektyvinės kaltės ir atsakomybės nuodams. Vieną stiprų kolektyvinės kaltės ir atsakomybės priešnuodį pasiūlė Lietuvos žydų bendruomenė, prašydama prokurorų paskelbti holokausto Lietuvoje dalyvių sąrašą. Gyvųjų ir mirusiųjų.