Ar laisvė dar tebėra nelygstama vertybė?

2016-12-16, Prezidentas Rolandas Paksas, Europos Parlamento narys

Partija yra organizacija žmonių, kurie bendromis pastangomis siekia nacionalinio intereso vienijami kokio nors konkretaus principo, dėl kurio jie visi sutarė. Tai – klasikinė politinių partijų definicija, kurios turinys yra pakankamai lakoniškas ir kiekvienam gali būti lengvai suprantamas. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų dar nėra taip buvę, kad politinės partijos mūsų valstybėje būtų atsidūrusios tokioje sudėtingoje, komplikuotoje ir nepavydėtinoje padėtyje.

Atrodo, kad mūsuose totaliai bandoma paneigti pačius partinės veiklos principus ir prasmes, ieškoti alternatyvų ten, kur jų iš principo būti negali.

Ypatingai pastarąjį dešimtmetį visuomenėje išaugo dominuojanti opinija, jog visa, kas gali būti blogiausia valstybės reikalų tvarkyme, gimsta būtent partijų būstinėse ar randasi partinių veikėjų galvose. Akivaizdu, kad ir taip trapi Lietuvos daugiapartinė politinė sistema ilgainiui tapo vis labiau diskredituota daugumos piliečių akyse.

Tai galbūt pernelyg supaprastinta požiūrių ir vertinimų schema, bet vis dėlto problema egzistuoja. Kita vertus,  jokiu būdu nenorėčiau būti suprastas, jog bandau idealizuoti dabartines partijas, nematau jų klaidų ir netobulumų. 

Pagrindinė nominacija už geriausią antraplanį vaidmenį šiame partijų  autoriteto griovimo spektaklyje be didesnių išlygų, žinoma, atitektų žiniasklaidai. Tuo tarpu kam reikėtų įteikti apdovanojimus už scenarijų, režisūrą bei pagrindinius vyro ir moters vaidmenis, nebūtų taip paprasta nustatyti.

Nuomonės, manau, gerokai išsiskirtų. Reiktų kur kas labiau pasukti galvas ir pasiginčyti nei, pavyzdžiui, parlamento komisijai nustatant šiųmečius pretendentus gauti penkių tūkstančių eurų Laisvės premiją(as). Kaip nebūtų paradoksalu, tačiau laisvė kaip nelygstama vertybė Lietuvoje traukiasi proporcingai augant įvairiausios prigimties jos premijų laureatų skaičiui.     

Šiandien prisipažinti, jog esi kurios nors partijos narys, garbingoje kompanijoje yra netoleruotinai prasto tono ženklas. Partiškumas yra tapęs savotiška stigma – tam tikro socialinio nukrypimo požymis, su kuriuo reikia kovoti. 

Todėl nūnai viešajame diskurse politinėmis temomis pasisakantys visuomenės veikėjai ir ekspertai pirmiausiai nori atsiriboti pabrėždami, jog neturi partinės priklausomybės šleifo ar kaip nors kitaip nėra susiję su kurios nors vienos partinės organizacijos veikla. 

Kitaip tariant, norintieji išlikti karjeros kilimo orbitoje tam tikra prasme bando apsidrausti tvirtindami, jog yra indeferentiški politinėms pažiūroms arba laiko jas užslėpę kaip giliai asmenišką dalyką. 

Tarkim, net neverta būtų pradėti kalbos apie baigusių kadenciją parlamento narių ir partinių veikėjų paklausą darbo rinkoje, nes vyrauja požiūris, jog norint neturėti problemų sėkmingai plėtojant verslą, su politikais geriau iš viso neprasidėti. Išskyrus, žinoma, kelis atskirus, nepotizmo žyme paženklintus atvejus ar valstybiniame sektoriuje kai kuriuos išlikusius užutėkius. Tačiau, atrodo, kad ir šiose “nomenklatūros ganyklose” darosi nebesaugu.

Kita vertus, kas yra profesionali politika atsidūrus už parlamento ribų, geriausiai galėtų pasidalinti teisingumo ministerijos rejestre egzistuojančių partijų, kurių dauguma yra atkirstos nuo biudžetinio finansavimo šaltinių, žmonės. Racionaliai kalbėti apie partijų finansus ir veiklos efektyvumą neturint arba praradus valstybės dotaciją, apskritai būtų bergždžias reikalas.  

Taip vadinami partiniai žmonės yra atsidūrę savotiškame rezervate ir informaciniame gete, kuris patenka į žiniasklaidos interesų lauką tik politinių skandalų kontekste. Už visa kita reikia susimokėti portalams ir kitokiems veiklos viešintojams.

Galima sakyti, kad partijas atstovaujantiems politikams Lietuvoje galioja kaltumo prezumpcija. Būtent šį nonsensą pakankamai gerai iliustruoja naujausios Seimo priimtos Civilinio kodekso pataisos ir žiniasklaidoje sukeltas triukšmas dėl laisvo žodžio suvaržymų. 

Mat iš tiesų spaudos laisvė yra vertybė, kuri gali būti realizuota atskirų politikų persekiojimais, susidorojimais ir politinių partijų daužymais, kurie atskirų žurnalistų yra pateikiami kaip nelygstamos kovos už visuomenės interesą išraiška. 

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: pakanka žvilgtelėti į kelių pastarųjų dienų taip vadinamus “ekspertinius” vertinimus, brėžiančius “darbiečių” ir “tvarkiečių” perspektyvą išlikti Lietuvos politiniame lauke. Nėra ką čia daugiau komentuoti, nes panašaus pobūdžio “nuomonė” reiškiama metų metus.  

Nors formaliai politinės partijų veiklos laisvė deklaruojama kaip nacionalinės teisės norma, kuri laiduoja visoms politinėms partijoms Lietuvos Respublikos teritorijoje veikti laisvai ir savarankiškai, tačiau akivaizdu, jog toli gražu taip nėra. 

Konstitucinių vertybių balansas visais atvejais yra sveriamas, išskyrus partinės veiklos prasme. Kažin kokia kiltų reakcija po Konstitucinio Teismo skliautais gavus ieškinį dėl politinių partijų narių konstitucinių teisių ir laisvių atitikimo pagrindiniam šalies įstatymui?

Politinių partijų veiklą riboja begalė draudimų ir smulkmeniško reglamentavimo, veiklos apsunkinimų dvejopų standartų, biudžetinio finansavimo pančių, kad vargu ar partijų normaliai veiklai atkurti bepadėtų kokia nors “saulėlydžio komisija”.  

Tikrai neužtektų ne tik vienos, bet ir abiejų rankos pirštų išvardinti, kiek įvairiausio pobūdžio atakų buvo įvykdyta prieš politines partijas, specialiųjų tyrimų tarnybų operacijų, prokurorų reidų vien per šiuos jau besibaigiančius metus. Niekas šiuo atveju nekalba apie veiklos kritiką ar politinę konkurencija, kuri priklauso nuo politinės kultūros temperatūros, kuri, tenka pripažinti, pastaruoju metu itin žema. 

Valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, jų pareigūnams, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims kištis į politinių partijų vidaus reikalus draudžiama. Tačiau ką realiai reiškia ši abstrakti teisinė norma, sunku būtų paaiškinti. 

Maža to, politines partijas šiandien konkrečiai yra bandoma eliminuoti iš vykdomosios valdžios politikos konteksto, džiūgaujant, jog dauguma naujosios vyriausybės ministrų neturi politinių pažiūrų, formaliai nepriklauso jokioms partijoms, o yra atskirų sričių bei valstybės sektorių ekspertai.

Lietuvoje ekspertų ar valstybės tarnautojų visada buvo daugiau nei pakankamai, tačiau esminė problema yra ne specifinis žinojimas, o gebėjimas priimti atsakingus politinius sprendimus, kurie galėtų nulemti valstybės raidos kryptis bei viešojo sektoriaus reformas. Tačiau kokie gali būti politiniai sprendimai neigiant pačią politiką iš esmės bei neturint krypties ir idėjinių gairių? 

Tik politinių partijų įvairovė gali užtikrinti politinės sistemos demokratiškumą. Tai europinė tradicija ir vertybinė visuomeninės raidos būsena. Politinės partijos jungia  piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti šių asmenų interesus ir politinę valią. Tačiau šiandien Lietuvoje tarsi mėginama paneigti, jog rimta valstybės politika reikalauja idėjų, kurioms reikalingos įgyvendinti pažiūrų bendrystė ir ištikimybė principams, kurių asmeniais sumetimais nevalia sulaužyti.

Būtent šia prasme politinė partija laiduoja šių principų laikymąsi, kuris labai svarbus konstituciniam valdymui. Abejoti politinių partijų vaidmeniu, reiškia abejoti pačiu parlamentiniu valdymu. 

Koks šiandien mūsų parlamentinės demokratijos turinys – atskira tema. Kuri ilgainiui turėtų tapti dar aktualesnė, ypač turint galvoje tai, kaip buvo suformuota XVII vyriausybė. Tačiau politinė kultūra reikalauja palaukti bent šimtą dienų...