Aš baigiu savo dvidešimt metų trukusią politinio kelio atkarpą.

2016-12-10, Partijos Tvarka ir teisingumas informacijos centras
Martyno Ambraso nuotrauka

Europos Parlamento nario Prezidento Rolando Pakso kalba partijos Tvarka ir teisingumas neeilinio XV kongreso delegatams.

Mielieji,

Šiandien esu čia dėl keturių pagrindinių priežasčių. Pirmoji – Jus pasveikinti. Antroji – padėkoti. Trečioji – paprašyti. Ir ketvirtoji priežastis - atsisveikinti.

Aukštasis Kongrese,

Sveikinu Jus visus čia susirinkusius partijos Tvarka ir teisingumas XV Kongreso delegatus, malonius svečius, bendražygius ir bendraminčius, jaunuolius ir patyrusius senjorus.

Sveikinu Jus atvykusius į mūsų valstybės sostinę iš tolimiausių ir ne tiek tolimų Lietuvos vietų: žemaičius iš mano gimtųjų Telšių, dzūkus, aukštaičius ir suvalkiečius.

Linkiu susiklausymo ir geranoriško nusiteikimo vienas kito atžvilgiu, ramių diskusijų ir išmintingų sprendimų, toliaregiškų įžvalgų bei atsakingų pasirinkimų.

Iš visos širdies sveikinu parlamentinės partijos Tvarka ir teisingumas XV Kongresą!

Šia ypatinga proga noriu padėkoti Jums visiems kartu ir kiekvienam asmeniškai, kad nepaisant totalaus ir ilgalaikio neoliberalistinių jėgų puolimo, paremto Specialiųjų tyrimų tarnybos atakomis, prokurorų reidais ir globalistinių partinių darinių intrigomis,

koalicijos partnerių išdavysčių ir taip vadinamų sisteminių politikų cinizmo, Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo sprendimų niekinimo bei Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus komiteto nuomonės ignoravimo ir žiniasklaidos priemonių melagysčių, mes atsilaikėme.

Noriu padėkoti, kad išlikome parlamentine politine jėga, vienintele tikra Lietuvos nacionaline partija.

Dėkoju kiekvienam buvusiam ir esamam Seimo nariui, Vyriausybės ministrams ir viceministrams, savivaldybių merams bei tarybų nariams, partijos Prezidiumui ir valdybai bei kiekvienam partiečiui atlaikiusiam kolosalaus spaudimo presą ir gundymus išduoti.

Dėkoju sparno broliams Robertui Noreikai ir Algimantui Ženteliui bei pastoviam skraidymų komentatoriui Edmundui Ganusauskui ir aviacijos technikams, kurie labai  talkino mūsų akrobatinio skraidymo grupei.

Šiais metais mūsų  grupė surengė apie trisdešimt pasirodymų aviacijos bei miestų šventėse įvairiose Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) vietose.

Dar apie dešimtį pasirodymų negalėjo įvykti dėl prasto oro ir dar prastesnio kai kurių „politikierių“ elgesio.

Per akrobatinės grupės skraidymus būtent man teko garbė per raciją iš lėktuvo kabinos visų vardu kreiptis į žemėje susirinkusius žiūrovus.

„Dėmesio, dėmesio!

Kalba akrobatinės grupės vedantysis Rolandas Paksas. Pilotų Roberto Noreikos ir Algirdo Žentelio vardu sveikinu visus ir kiekvieną asmeniškai jūsų miesto šventės proga. Linkiu laimės, sveikatos ir stiprybės! Džiaugiuosi kiekviena galimybe būti kartu su Jumis. Tepadeda Jums Dievas!

Politiniai oponentai įtarė, kad tai – politinė reklama. Žiūrovai, kad kad aviacijos šou. Ir tik artimiausi draugai žinojo, kad tai buvo mano atsisveikinimo žodžiai su paprastais Lietuvos žmonėmis žodžiai.

Šiandien atėjau atsisveikinti su Jumis, mieli bendražygiai.

Ypatingai norėčiau ištarti ačiū savo šeimai: Mindaugui, Ingai ir žmonai Laimai. Tik jų palaikymas ir parama leido man išsilaikyti, nebūti visiškai sumaltam politinės mėsmalės peilių.

Žmogaus galimybių ribos – begalinės. Man labai rūpėjo atsakyti į klausimą, ar gali žmogus po beveik du dešimtmečius trukusios veiklos aukščiausiose valstybės politinėse pozicijose išlaikyti aukščiausią piloto profesionalumo kvalifikaciją ir praskristi po senuoju Druskininkų tiltu per Nemuną. Atsakau – gali. Tai reiškia, jog jis gali viską!

Paprašysiu Jūsų išklausyti keletą, mano galva, svarbių politikų minčių, kurių norėčiau, jog neužmirštumėte savo būsimuose darbuose:

„Jei laisva visuomenė nepajėgia padėti daugybei skurstančių, tai negali apsaugoti ir saujos turtingųjų.“

„Niekada nesiderėkime iš baimės, bet niekada nebijokime derėtis.“

„Laisvė atneša daug sunkumų, o demokratija nėra tobula.“

„Neduok Dieve, kad mums reikėtų statyti sienas, kad sulaikytume žmones ir neleistume jiems mūsų palikti.“

„Laisvė yra nedaloma – jei pavergiamas vienas žmogus, nelaisvė užgula visus.“

„Mes atsisakome patikėti, kad teisingumo bankas bankrutavo.“

Filmų, spektaklių, romanų siužetuose dominuoja klišė, kad ypatingo pavojaus akivaizdoje žmogui prieš akis prabėga visas jo gyvenimas.

Manau, kad šiandien Lietuvoje yra labai nedaug vyrų ir moterų, kurie iš tikro žino, kad mirtino pavojaus akimirką prieš akis niekas neprabėga, nes jie kovoja, kaunasi iki galo. Kaip yra pasakęs Didysis Čerčilis, „niekada, niekada, niekada, niekada nepasiduok!”

Šiandien vienos ar kitos nacionalinės valstybės išsilaisvina iš neoliberalistinės ideologijos vergovės. Vengrija ir Lenkija, BREXIT‘as ir Donaldas Trampas, Marie Le Pen. Bet Lietuvoje ši sistema dar stipri, todėl be vilties suteikimo žmonėms reikia realių pokyčių ir lyderių, kurie galėtų sulaužyti išnaudotojišką sistemos kiautą čia ir dabar.

Mane gi aptvėrė raudonom vėliavėlėm kaip toje VladimroVysockio dainoje „Idiot achota na volkov“.

Mane apsupo šautuvais ir, kad neišskrisčiau - dar konstitucinį sarkofagą uždėjo. Ne situacija, o tiesiog Černobilis...

Dvidešimt metų - politikoje. Iš jų dvylika kovos metų už galimybę KOVOTI. Nepavargau, nenusibodo, nepasenau. Tiesiog turiu Jus palikti, Jūsų sūnus ir dukteris dėl Jūsų ir Lietuvos ateities. Jūsų daliai teko, esu įsitikinęs, kad teks didžiuliai išbandymai siekiant tikros demokratijos ir laisvės. Aš baigiu savo dvidešimt metų trukusią politinio kelio atkarpą.

Nuo tos dienos, kai pirmą kartą tapau Vilniaus miesto meru pasaulis apsivertė daugybę kartų, bet vis dėlto jame kažkas liko laiko nepaliesta ir stabilaus.

Norėčiau Jums pacituoti mėgstamiausio mano lakūno A. S. Egziuperi kasdienės maldos dalį:

„Viešpatie, padėk man kuo geriau atlikti šios dienos darbus ir suvokti, kad svarbiausia valanda yra dabar.

Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime gali viskas klostytis sklandžiai.

Padovanok man aiškų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, nesėkmės, klaidos yra neišvengiami gyvenimo priedai, padedantys mums augti ir bręsti.

Išsklaidyk mano baimę pražiopsoti gyvenimą. Duok man ne tai, ko aš noriu, bet tai ko man reikia.

Kančia tave augina, kai tu ją priimi. Juk tik dėl to, dėl ko sutinki numirti, kaip tik dėl to verta gyventi!

Gyvenimas nėra nei paprastas, nei sudėtingas, nei aiškus, nei suprantamas, nei prieštaringas, nei vientisas. Jis tiesiog YRA.

Ir tik dėl to, kad gyvenimas yra toks, esu įsitikinęs, kad kažkada, kai ant Jūsų kelių sėdintis anūkas paklaus, seneli, ką tu veikei kai kūrėsi Lietuvos valstybė – tikra, ne tariama(!) – tau nereikės nusukti akių ar nukreipti kalbos šalį.

Galėsi tiesiog pasakyti: aš buvau kartu su tuo užsispyrusiu žemaičiu Paksu…