Europa jau nebėra ta. Norima sumaišyti tautas, lytis, tikėjimus, religijas

2016-10-02, Jūratė KIELĖ, "Vakaro žinios"
www.fotogenijai.lt

Krikščioniškos vertybės stumiamos iš Europos, tautas, valstybes bandoma paversti vienalyte, lengvai valdoma mase. Europarlamentaras, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Rolandas Paksas apie ES artėjančią vertybių krizę, vedančią prie griūties, kalbėjo jau prieš dešimtį metų. Šiandien tą pripažįsta ir patys ES vadovai.

- Beveik neabejojama, kad rytoj vyksiančiame referendume vengrai atmes pabėgėlių paskirstymo Europos Sąjungoje pagal privalomas kvotas planą. Kaip vertinate tai, kad tokius svarbius ne tik šaliai, bet ir visai ES klausimus sprendžia ne tie, kas valdo valstybę, o visi jos piliečiai?

- Tai didelis pliusas šaliai. Pagal išankstinius duomenis, privalomoms kvotoms nepritaria daugiau kaip 70 proc. vengrų. Man lieka tik pavydėti vengrų tautai, kuri turi savęs vertus vadovus, - jie nebijo užduoti klausimą ir nebijo gauti atsakymą. Šiuo atveju atsakymas yra aiškus, nes nacionalinis parlamentas turi turėti visas galias ir teises spręsti, kiek tų migrantų reikia, o gal apskritai nereikia.

Žaviuosi tais kraštais, pradedant Graikija, kur žmonės tiesiogiai paklausiami - tinka jiems ar netinka kiekvieno interesus paliesiantys sprendimai. Politikai sako, kad negalima referendumams atiduoti prerogatyvos, neva jie patys žino geriau. Tai absoliuti netiesa. Žmonės nėra kvaili, jie supranta, kas yra svarbiausia jiems patiems, jų šeimoms, bendruomenei, valstybei, galų gale mūsų visų ateičiai.

Puikus pavyzdys - Šveicarija, kurioje referendumas yra įprastas svarbiausių valstybės reikalų sprendimo būdas. Reikia jiems mečečių ar nereikia - skelbiamas referendumas, kyla klausimas, priimti migrantus ar ne, - sprendžiama referendumu. Ne taip seniai man teko lankytis toje šalyje. Mus, europarlamentarus, priėmusių dviejų aukšto lygio politikų tiesiai paklausiau, ar jie patenkinti savo politine sistema. Buvo pauzė, po to išgirdome: taip, mes patenkinti, ji nesisuka taip greitai, bet yra tiksli ir atitinka valstybės piliečių reikalavimus.

- Kaip po šio vengrų sprendimo, neabejotinai sustiprinsiančio prieš imigrantus pasisakančio premjero Viktoro Orbano įtaką Europoje, keisis ES?

- ES jau nebėra ta, į kurią įstojome. Po britų pasitraukimo niekas nėra garantuotas, kad neatsiras antra, trečia ir t.t. jų pavyzdžiu pasekusi valstybė.

Girdžiu ES vadovų kalbas, kad britų likimą nulėmė pats prasčiausias sluoksnis, kad tuos už pasitraukimą balsavusius 17 mln. su savo propaganda apgavo Faradžas, Džonsonas, dar kažkas. Brukama nuomonė, kad britai suklydo, nesupranta, kaip yra gerai Europos Sąjungoje. Tai yra absoliuti netiesa! Pirmas dalykas, ką reikėtų padaryti ES vadovams, tai identifikuoti problemas, privedusias prie „Brexit“, ir padaryti sprendimus, kad valstybių balsai būtų girdimi.

Dėl pasitraukimo iš euro zonos jau eina balsuoti italai, trauktis galvoja danai, olandai. Prancūzijos nacionalinio fronto lyderė Marin Le Pen, reali kandidatė į prezidento postą, sako, kad laimėjusi rinkimus skelbs referendumą dėl narystės ES. Žmonėms nusibodo klausyti nerimtų Briuselio biurokratų direktyvų ir, atsiprašau, nesąmonių - jie nori patys spręsti savo likimus.

- Nepaminėjote Lenkijos, kur valdantieji priima ne tuos sprendimus, kurių tikisi Briuselis. Tarkim, dėl abortų, dirbtinio apvaisinimo, šeimos koncepcijos.

- Vykdydamas prezidento pareigas turėjau garbę su šeima apsilankyti pas Joną Paulių II. Kol ėjome link Šventenybės apartamentų, bendravau su vienu kardinolu, popiežiaus dešiniąja ranka. Jo žodžiuose jutau nusivylimą. Kardinolas kalbėjo apie tai, kad tuomet, kai senųjų demokratijos valstybių politikams reikėjo Katalikų bažnyčios pritarimo ES projektui, jie sulaukdavo labai didelio politikų dėmesio. ES Konstitucijoje pirmu sakiniu žadėta įrašyti, kad ji remiasi krikščioniška dvasia. Bet iškart po atskirose valstybėse įvykusių referendumų, per kuriuos žmonės pasisakė už ES, šitas sakinys dingo. Tų valstybių, kuriose gyvena daug migrantų, politikai pagalvojo, kad jeigu jie palaikys tą nuostatą, vienas kitas musulmonas ar kito tikėjimo pilietis nuo jų nusisuks, nebalsuos, ir numojo ranka į krikščionių bažnyčią, mūsų visų pradą. To sakinio nebeliko.

Nuo mano vizito Vatikane praėjo keliolika metų. Per tą laiką vis dažniau pradėtas kelti klausimas, kas yra šeima. Tarsi žmonėms nebūtų aišku, prasidėjo diskusijos, įskaitant mūsų Seimą. Anksčiau mes puikiai žinojome, kad šeima - tai vyro ir moters santuoka, vaikai, gimę joje. Buvo aišku, kad žmogui nedera kištis į žmogaus gimimo procesus, kad tai - Dievo valia. Dabar diskutuojame dėl dirbtinio apvaisinimo, Bažnyčia vienoje pusėje, biznis, didžiuliai pinigai - kitoje. Mūsų partija vienareikšmiškai pasisakė už Katalikų bažnyčios išsakytą poziciją. Nežinau, kodėl daugelis kunigų rinkimų dieną iš sakyklos kviečia balsuoti už konservatorius. Juk jie palaikė tą projektą, kuris netinka Bažnyčiai.

O lenkai gina krikščioniškąsias vertybes, jie to nebijo. Kokios priešpriešos sulaukia į Europos Parlamentą atvažiavęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ar kas nors iš Jaroslavo Kačynskio komandos.

Europa eina ne tuo keliu. Norima sumaišyti tautas, lytis, tikėjimus, religijas, paversti visus konsistencija, mase be išskirtinių bruožų. Liberalkomunistai nuo seno svajojo apie tokią masę, nes ją lengva valdyti. Aš tam priešinuosi, kaip priešinasi tokios valstybės kaip Vengrija, Lenkija, Prancūzija. Jei ES neras santykio tarp to, kokias bendranacionalines vertybes reikėtų laisva valia jai atiduoti, kartu išlaikant suverenitetą, identitetą, tautiškumą, nacionalinį patriotizmą, idealizmą, tautinį orumą, ta Sąjunga subyrės. Septynerius metus apie tai kalbu. Dabar jau ir Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris pripažįsta, kad artimiausi dvylika mėnesių ES bus sudėtingiausi.

O žmonės mato, kad reikia tokios jėgos, kuri gintų nacionalinius, Lietuvos valstybės interesus, kuriai rūpi, kad neišnyktume, turėtume savo kalbą, papročius, rūpi tvarka ir teisingumas.

- Neapmaudu, kad jūs išstumtas iš Lietuvos politikos?

- Įsivaizduokime boksininkus ringe. Vieno ranka pririšta prie nugaros. Jis kaunasi, nors jam kur kas sunkiau nei priešininkui. Po kovos skelbiama: vienarankis pralaimėjo.

Man artimiausia yra senovės mąstytojų stoikų, tiek Marko Aurelijaus, tiek Senekos, filosofinė kryptis. Jie skelbė: už respubliką kaukis įvairiais būdais. Nukirto ranką - kaukis be rankos, nukirto koją - kaukis be jos, neturi balso - kaukis kūnu, išmetė iš forumo - kaukis prie miesto sienos. Niekuomet nepasiduok! Man jie labai tinka.

Labai taikliai yra pasakiusi JAV prezidento Franklino Ruzvelto žmona: žmogus yra nenugalėtas tol, kol pats to nepripažįsta. Būtent dėl to man asmeniškai buvo labai svarbus skrydis po tiltu per Nemuną, kurį prieš kelias savaites atlikome Druskininkuose. Tai buvo aukščiausio virpesio skrydis, leidęs pajusti, kad ir viena ranka galiu daryti tai, ką laikau aukščiausia virtuoziškumo klase.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“