Europa turi uždaryti sienas

2016-01-12, Europos Parlamento narys Prezidentas Rolandas Paksas

Dar XVII amžiuje moderniosios filosofijos klasikas Rene Descartes mąstymą išaukštino kaip esminę žmogiškumo ypatybę.

Norisi klausti, kodėl žmogiškumo matmuo vis mažiau lemia politiką nūdienos pasaulyje? Kodėl staiga išgirstame apie istorinius sprendimus, galinčius turėti itin rimtų padarinių visai Europai, kai jau faktiškai mažai ką galima pakeisti?

Naujausia žinia – Turkijos ir Europos Sąjungos viršūnių susitikime pasiektas  „istorinis“ trijų milijardų eurų finansinės pagalbos susitarimas, skirtas pažaboti pabėgėliams ir migrantų srautams, tebeplūstantiems į Europą iš Sirijos ir kitų šalių jau beveik paskendo bendrame naujienų sraute.

Europos vadovų tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas žadėjo, kad mainais į Turkijos pastangas užkertant kelią į Europą 2,2 milijonų pabėgėlių, kurie šiuo metu yra šios šalies stovyklose, bus suteiktas impulsas Ankaros derybų procesui dėl narystės Europos Sąjungoje.

Ar tai reiškia naują Europos Sąjungos plėtros etapą? Ar šį politinį veiksmą reikėtų suprasti, kad Europos Sąjungos pabėgėlių krizės sprendiniai perkeliami ant Recepo Tayyipo Erdogano vyriausybės pečių?

Tai veikiau panašu į tam tikrą blaškymąsi. Sunku patikėti, jog dešimtmetį vegetuojančios derybos dėl Turkijos narystės bendrijoje staiga gali išjudėti iš „mirties taško“ dabarties iššūkių kontekste.

Nebent iš esmės yra įvykę esminių pokyčių ne tik Turkijos požiūryje į žmogaus teises ir žiniasklaidos laisvę. (sic) Nepaisant pastaruoju metu sulaikytų bei šnipinėjimu apkaltintų dviejų turkų žurnalistų, kurie atskleidė Ankaros galimai vykdomo ginklų tiekimo ISIS istoriją.

Pradinė Briuselio finansinė injekcija jau aprobuota vadovų taryboje. Kiek iš viso dar turėsime sumokėti už tai, kad potencialus pabėgėlių srautas į Europą būtų sustabdytas?

Vengrijos Ministras Pirmininkas Viktoras Orbanas naujausiame savo interviu šveicarų savaitraščiui “Die Weltwoche” yra pasakęs, jog “laisvas ir nuoširdus keitimasis nuomonėmis vis labiau traukiasi iš Europos politinio elito kultūros. Viskas reguliuojama ir drausminama, ir kiekvienas bet kurio vadovo teiginys yra pritaikytas prie jo politinės stovyklos. Kiekvienas, kuris atstovauja kam nors kitam, nei pagrindinė euroliberalioji srovė, išsiskiria, ir jį bus siekiama izoliuoti.“

Su tokiu vertinimu sunku būtų nesutikti: tai - lyg veidrodinis atspindys ydingos praktikos, kuri klostosi šių laikų Europos Sąjungoje.

Joje vis mažiau vietos lieka nuomonių įvairovei, svarstymams ar polemikai gyvybiškai svarbiais klausimais: visuomenės saugumo, krikščioniškosios tapatybės, tautų išlikimo ar „vertybių tironijos“.

Nepaliauju stebėtis, kaip dažnai viešajame diskurse žongliruojama humanizmo, tolerancijos, žmogaus teisių, atvirumo, solidarumo sąvokomis, joms nesuteikiant konkretaus turinio.

Europos Sąjungoje vis labiau įsigali beasmenis institucijų požiūris, atmieštas dominuojančiu „politkorektiškumu“, kuris nė iš: tolo neprimena bandymų rasti geriausius, valstybių interesus atitinkančius sprendimus. Vyrauja galios politikos mentalitetas ir nuogas pragmatizmas.

Ar gali būti apgintos prigimtinės žmogaus teisės, jeigu šiandien aplamai nepaisoma tautų teisių pažeidimų?

Kalbant apie pabėgėlių protrūkį, neįmanoma suvokti, kaip galėjo atsitikti, kad nė viena iš dvidešimt aštuonių Europos Sąjungos valstybių žvalgybų ir slaptųjų tarnybų nesugebėjo įžvelgti pabėgėlių grėsmės Europai.  Tik šiais metais į Europą nelegaliai atvyko daugiau kaip 850 tūkstančių žmonių!

Kas konkrečiai turėtų atsakyti, kad Graikija deramai nevykdo išorinės Europos Sąjungos sienų kontrolės?

Pasak Vengrijos premjero Viktoro Orbano, šiandien yra susiformavusi keista koalicija:“žmonių kontrabandininkai, politiniai aktyvistai ir vyriausybės“. Tuo tarpu Europos Sąjungos politikai užmerkę akis kalba apie saugų ir humanišką pabėgėlių perkėlimą į Europos Sąjungą. „Tai paverčia mus žmonių kontrabandos verslo dalyviais“. 

Pabėgėlių srautas gali paplauti Europos Sąjungos stabilumo pamatus. Europa šiandien yra atsidūrusi ant destabilizacijos slenksčio, tačiau Briuselio veiksmai toliau yra grindžiami nacionalinių valstybių vaidmens mažinimo politika.

Nacionaliniai parlamentai ir valstybių piliečiai praktiškai jau nedalyvauja sprendimų priėmimo mechanizmuose. Deja, tenka pripažinti, kad mes Lietuvoje taip pat nerandame savyje jėgų nacionaliniu lygiu iš esmės įvertinti lietuvių emigracijos mąstų, kuriuos iš dalies jau baigia nustelbti pabėgėlių krizė.

Tikriesiems ekspertams „stovint po medžiu“ profanuojama diskusija apie pabėgėlių perkėlimą, jų integraciją, socialinį aprūpinimą, tačiau nieko apie nelauktus ir nenumatytus šios krizės ilgalaikius padarinius, grėsmes Europos kultūrinei tapatybei.

Kairiojo pusrutulio ideologinis liberalizmas šiandien stelbia europietišką krikščionišką pasaulėjautą.

Tačiau moralinių ir vertybinių klausimų aptarimą kol kas reikėtų nukelti netolimai ateičiai. Šiandien  svarbiausia neprarandant brangaus laiko imantis konkrečių veiksmų pabėgėlių srautams stabdyti, užtikrinti Senojo Žemyno ateitį.

Pirmiausiai reikia uždaryti sienas ir suardyti prekybos žmonėmis verslo modelį, kuris pasak Vengrijos premjero Viktoro Orbano, „yra pagrindinis šios didžiosios migracijos variklis“.

Tarptautinėje teisėje nėra pripažįstama teisė į imigraciją. Visos pasaulio valstybės turi teisę valdyti savo sienas, nuspręsti, kam bus leidžiama atvykti į šalį ir kam ne. 

Nepraraskime vilties, kad Europos valstybių politiniams lyderiams užteks valios tai suprasti.