Europos Sąjunga privalo keistis

2016-02-25, Europos Parlamento narys Prezidentas Rolandas Paksas

Derybos dėl Didžiosios Britanijos pasiūlymų reformuoti Europos Sąjungą baigėsi pakankamai išmintingu šalių sutarimu. Reikia pasidžiaugti, kad Europos vadovų taryba (EVT) pagaliau suprato, kad Europos Sąjungos keitimasis link tikros tautų valstybių bendrijos ir didesnis jos demokratėjimas yra vienintelė galimybė jai išlikti. Priešingu atveju ji taps federalistine Europa, kuri į žemyną per artimiausius metus atneš įvairias pilietines, politines bei finansines problemas. Dar vienas kelias, kuris taip pat nieko gero nežada – jeigu britai birželio 23 dienos referendume nutartų pasitraukti iš Europos Sąjungos. Tai sukurtų naujas įtampas Europos politikos lauke, kuriame jų yra apstu ir šiandien. Akivaizdu, kad link federalizmo vairuojama Europos Sąjunga šiandien yra nepajėgi susitvarkyti su daugeliu bendriją užgriuvusių problemų. Noras uzurpuoti bendrijos narių teises, niveliuoti jų religines ir kultūrines tradicijas, siekiant Jungtines Europos Valstijas kurti Europos valstybių savarankiškumo sąskaita, iššaukė atsakomąją visuomenės reakciją. Jos išraiška – akivaizdus nacionalinius interesus atstovaujančių politinių judėjimų stiprėjimas. Tai ne visuomenės radikalizavimasis. Kaip pasakytų Izaokas Niutonas, tai veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Tai – tapatybės ir identiteto patvirtinimas. Kad pirmiausiai mes esame lietuviai, britai, vokiečiai, suomiai, vengrai ar lenkai, o ne Europos piliečiai. Kad esame vyrai ir moterys, o ne kažkokia trečioji lytis. Kurią bandoma primesti įvairiomis ES rezoliucijomis ir direktyvomis. Kad išpažįstame tą pačią religiją. Kurios pagrindu prieš šimtmečius buvo kuriama Europa. Stiprių ir savarankiškų valstybių sąjunga yra stiprios Europos pamatas. Tai akivaizdu. Ir šį teiginį akivaizdžiai iliustruoja, pavyzdžiui, Graikijos pavyzdys. Ar ne jos finansinis silpnumas, bandymas gyventi kitų sąskaita net ir šiek tiek klastojant finansinius rodiklius, tapo tam tikrų bendrijos ekonominių problemų katalizatoriumi? Ar nestipri Graikija, šiandien nepajėgianti užtikrinti savo sienų saugumo nuo migrantų, kurios taip pat yra ir ES išorinės sienos, nėra akivaizdus pavyzdys, iliustruojantis aksiomą, kad būtent stiprios ir suverenios valstybės yra stiprios ES pagrindas? Tiesa, apie tai, kiek ir kokių pajėgų reikia jūros sienos užtikrinimui ir ar Graikija šiandien pajėgi tai padaryti bei ar ES prisideda labiau žodžiais negu veiksmais, galėtų būti atskira diskusija. Nežinau ko dar reikia, kad mes suprastume elementarius dalykus – stipri Lietuva reiškia stiprią Europos Sąjungą. Stipri Lenkija, stipri Vokietija, stipri Didžioji Britanija, stipri Italija ar Prancūzija gali sukurti stiprią Europos Sąjungą. Ar jūs vis dar įsivaizduojate silpnas nacionalines valstybes, kurioms diktuoja Briuselis ir stiprią Europos Sąjungą? Paprastai šnekant, aš norėčiau turėti draugų, kurie yra įtakingi, pakankamai išsilavinę ir galintys susitarti dėl vienokių ar kitokių dalykų, kurie man yra svarbūs. Jei panašūs dalykai bus svarbūs ir mano draugams, mes visuomet greičiau rasime bendrą kalbą. Todėl šiandien Europos ir Lietuvos politikoje mes privalome rasti bendrą vardiklį. Sutarti arba apsiginti. Būtent juo ir turėtų tapti ta britų pasiūlyta valstybėms nepalankių Briuselio sprendimų dviejų penketų (55 procentų) bendrijos valstybių veto teisė, kai ES valstybių parlamentai atmeta Europos Komisijos ar Europos Parlamento teisės aktus, kurie nėra priimtini daugumai ES valstybių. Ar jūs vis dar įsivaizduojate silpnas nacionalines valstybes, kurioms diktuoja Briuselis ir stiprią Europos Sąjungą? Jei valstybių dauguma gali pasakyti „ne“ vienam ar kitam teisės aktui, tai jau iš tiesų yra valstybių bendrija, o ne sąjunga, kaip dabar mes pratinami ją vadinti. Iš tiesų, turbūt niekas ir nepastebėjo, kaip prieš daugiau kaip du dešimtmečius būtent Europos bendrija buvo pakeista į Europos Sąjungą. Atrodytų, skirtumas neesminis, bet lingvistai savo sąmonėje, o visuomenė tik pasąmonėje labai aiškiai jaučia visiškai skirtingą žodžio užtaisą: bendrija, bendruomenė ir sąjunga. Akivaizdu, kad po 1993 metų ES turime gerokai daugiau sąjungos negu bendrijos arba valstybių bendruomenės, pažodžiui verčiant. Jeigu mes taip ir nesugebėsime grįžti būtent prie Europos bendrijos nuostatų, tai tolesnė Europos egzistencija yra pasmerkta žlugimui. Federacija yra Europos mirtis. Gal to būtent ir nori Europos federalistai? Šiandien kaip niekad aišku, kad tik stiprios valstybės gali užtikrinti stiprios Europos egzistenciją. Šiandien kaip niekad aišku, kad tik stiprios valstybės gali užtikrinti stiprios Europos egzistenciją. Tos valstybės, kurios neleis grabinėti moterų, nuimti kryžių vienoje ar kitoje vietoje ar, nepaisydamos taip vadinamo korektiškumo, puoš kaip puošusios Kalėdų egles miestų aikštėse. Mums reikia dviejų dalykų – politikų pasiryžimo iš tiesų atstovauti savo valstybės visuomenės interesus ir gebėjimo pamatyti plačiau: kaip tuos interesus suderinti su dar dviejų dešimčių Europos valstybių gyventojų interesais? Kol kas buvo bandoma tuos interesus derinti žiūrint į kai kurių didžiųjų vadovų burnas. Didžioji Britanija parodė, kad galima ir kitaip. Ar pasinaudosime pamoka?