II dalis. Ką norėčiau pasakyti D. Trampui?

2016-12-08, Prezidentas Rolandas Paksas, Europos Parlamento narys
www.fotogenijai.lt

Ketinimas pasikalbėti su įtakingiausios pasaulio valstybės prezidentu tik iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti nerealus. Asmeninė patirtis ir praeityje buvę susitikimai su ryškiausiais politikos lyderiais - pradedant Prancūzijos prezidentu Žaku Širaku (Jacques Chirac), Lenkijos - Aleksandru Kvasnevskiu (Aleksander Kwasniewski) ir baigiant popiežiumi Jonu Pauliumi II Vatikane - leidžia manyti, kad pasimatymas su išrinktuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump) taip pat nebūtų sumanymas iš fantastikos srities.

Eventualiai turiu šią susitikimo galimybę, kaip ir kiekvienas mirtingasis, tol, kol išrinktasis prezidentas neprisieks ant Kapitolijaus kalvos, nepersikels už Baltuosius rūmus juosiančių tvorų ir nepateks į politinės sistemos aparato „globėjiškas“ rankas Vašingtone.

Tikiuosi, kad atsiradę ketinimai iš naujo perskaičiuoti rinkėjų balsus kai kuriose valstijose, siekiant sukurti prielaidas kvestionuoti rinkimų rezultatus, nesujauks, pasirodo, itin trapios bei neapibrėžtos Jungtinių Amerikos Valstijų demokratinių rinkimų sistemos ir nesužlugdys daugumos eilinių amerikiečių vilčių, o mano norų - nepavers niekais.

Nemanau, kad nustebinčiau šį žmogų, kuris savo kelią iš verslo į aukščiausias politikos viršukalnes skynėsi per, atrodo, neįveikiamas kliūtis, apeidamas išpuoselėtus valdžios elito labirintus, iš kurių beveik niekam istorijos laiko tėkmėje savo valia nepavykdavo ištrūkti sveikam.

Veikiau būtų priešingai. D.Trampas tikrai atrastų kampą savo dangoraižyje susitikti ir išnaudotų pasitaikiusią galimybę neformaliai pabendrauti su atvykusiu žemaičių čiabuviu iš tolimos Rytų Europos - vienos iš daugelio valstybių, priskiriamų Jungtinių Valstijų strateginei partnerystei, sostinės.

Kaip, beje, nenustebo būsimasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas ir dėl mūsų frakcijos (kuriai ir aš turiu garbės priklausyti Europos Parlamente) lyderio Naidželo Faradžo (Nigel Farage) žaibiško skrydžio už Atlanto pasimatyti „tete-a-tete“ vos ne kitą dieną po rinkimų. Maža to, D.Trampas paskelbė, kad „daugybė žmonių norėtų matyti N.Faradžą kaip ambasadorių, atstovaujantį Didžiajai Britanijai JAV“.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, šis, mano galva, absoliučiai adekvatus Senojo žemyno politiko įvertinimas Londone buvo sutiktas lyg apokaliptinis žemės drebėjimas.

Kol Europos politikos elito atstovai rąžosi ir žiovauja po gilaus įmygio, bandydami susigaudyti, kodėl Hilari Klinton (Hillary Clinton) nepavyko nominuoti galingiausios valstybės prezidente, už langų „Trump Tower“ dangoraižyje formuojasi naujų santykių ir būsimos politikos perspektyvos, brandinami rimti pokyčiai.

Anądien dar vadintas „marginalu“, nūnai išrinktasis prezidentas D.Trampas kartu su nemenku Respublikonų partijos potencialu formuoja naują Jungtinių Valstijų administracijos korpusą ir kitų metų sausį ruošiasi perimti dvylikos kilogramų juodąjį branduolinį lagaminėlį iš prezidento Barako Obamos (Barack Obama).

Ilgus metus Jungtinėse Amerikos Valstijose brandinta neoliberalios globalizacijos banga visame pasaulyje sparčiai slūgsta, tačiau šios ideologijos perėmėjai Europos Sąjungoje, nenorėdami susitaikyti su šia realybe, desperatiškai ieško impulsų įžiebti naujus ideologinius konfliktus.

Komunistinė pasaulėžiūra po šaltojo karo transformavosi įsikūnydama į pačias įvairiausias rinkos fundamentalizmo formas, todėl jos išpažinėjai visoje Europoje siekia išsilaikyti vis aršiau bandydami supriešinti tautas.

Pasaulis nuolat bauginamas populizmo ir atgyjančio nacionalizmo grėsme, tačiau akivaizdu, kad būtent neoliberalusis fundamentalizmas ir kelia didžiausią pavojų tautoms bei valstybėms.

Šiandien lieka vis mažiau abejojančių, kad Europa turi sugrįžti prie savo krikščioniškųjų šaknų, socialinio solidarumo ir šimtmečiais besiformavusių vertybių puoselėjimo.

Tačiau toji kova dar toli gražu nelaimėta. Būtent šiame kontekste D.Trampo Jungtinių Amerikos Valstijų politikos pokyčiai ir jų turinys tampa nepaprastai svarbus ir reikšmingas.

Jungtinių Valstijų interesai ir įtaka siekia gerokai platesnius horizontus nei nubraižytos šios valstybės ribos politikos atlasuose. Tačiau su D.Trampo išrinkimu buvo suformuluota aiški žinia, kad ir eiliniai amerikiečiai nori kitokios nei iki šiol buvusi Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio bei vidaus politikos.

Koks bus šios politikos turinys, kur driekiasi galingiausios valstybės interesų ribos? Būtent atsakymuose į šiuos klausimus, o ne futuristinėse politologinėse prognozėse slypi pasaulio ateities vizijos ir realijos. „Politikos teorija pasiekia tikslą tik tiek, kiek jį pasiekia pati politika.“

Grįžtant prie svarstymų, ką tiesiai šviesiai pasakyčiau D.Trampui, pirmiausia norėčiau atkreipti išrinktojo prezidento dėmesį į tą faktą, kad Lietuvos valstybingumo raida, nepaisant įvairių istorinių momentų, yra neatsiejama nuo Jungtinių Amerikos Valstijų administracijos vykdytos nuoseklios Baltijos šalių okupacijos (aneksijos) nepripažinimo politikos, kuri sudarė prielaidas mūsų valstybės tęstinumui po komunizmo žlugimo.

Jungtinės Amerikos Valstijos priglaudė ir išgelbėjo šimtus tūkstančių lietuvių emigrantų, kurie bėgo nuo fašistinio ir komunistinio persekiojimo. Kita vertus, sudėtingomis aplinkybėmis iš Lietuvos pasitraukusio tautos vado Prezidento Antano Smetonos likimas tragiškai nutrūko Klivlande. Būtent išeivijoje už Atlanto subrendo ir būsimasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, su kuriuo turėjau galimybę susidurti įvairiose politinio gyvenimo peripetijose.

Tačiau kalba ne apie tai. Būtų pavojinga nuslysti į daugybės istorinių detalių aptarinėjimą ir taip sudeginti brangų susitikimo laiką. Manau, kad D.Trampas šiomis žiniomis tikrai nebūtų nustebintas, nes Valstybės departamento pareigūnai jį būtų iš anksto aprūpinę kur kas išsamesne bei platesne medžiaga ir kruopščiai surinkta informacija ne tik apie Lietuvą, bet taip pat ir apie mano asmenį.

Kita vertus, aš vis dėlto drįsčiau suabejoti, ar iš tiesų D.Trampas būtų išsamiai supažindintas su tais procesais, kurie Lietuvoje įvairiais laikotarpiais vyko iš tiesų, daugelį jų pridengiant tarptautinės politikos bei strateginių partnerių (JAV) interesų šydu.

Manau, kad turiu teisę atvirai papasakoti D.Trampui, kaip, motyvuojant amerikiečių strateginiais tikslais, buvo drastiškai išsukiotos rankos vietiniams konservatorių politikams Lietuvoje, kad kažkam pusvelčiui būtų perduota Mažeikių naftos perdirbimo gamykla. Ar iš tiesų tai buvo kaip nors siejama su mūsų naryste Šiaurės Atlanto gynybiniame aljanse?

Ar tuometis Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Stivenas Malas (Stephen Mull) galėjo „nepastebėti“, kaip jaukiama visa šalies politinė sistema, vykdant valstybės perversmą prieš teisėtai išrinktą Lietuvos Respublikos Prezidentą. Į kokius demokratijos standartus tai „įsipiešia“?

Nejau iš tiesų pakako Saugumo departamento klerkų lygmeniu Lietuvoje palaiminti Centrinės žvalgybos valdybos kovos su tarptautiniu terorizmu projektą trečiosiose šalyse Rytų Europoje įkurti laikinuosius sulaikymo centrus ir vykdyti kalinių kankinimus?

Ar gali būti taip, kad strateginiai mūsų partneriai apie šiuos „tamsius“ naujosios Lietuvos istorijos puslapius nieko nežinojo?

Neabejoju, kad D.Trampas būtų informuotas, jog susitinka su demokratinės parlamentinės valstybės Prezidentu, kuris perversmo būdu buvo pašalintas iš pareigų ir jau daugiau kaip dvylika metų jam norima užkrauti ridenti Sizifo akmenį dėl savo pilietinių ir politinių teisių atkūrimo. Pone Prezidente, ką Jūs siūlytumėte daryti, jeigu šalis deklaruoja esanti demokratinė, tačiau jos institucijos nė neketina paisyti JTO ir žmogaus teisių principų?

Pokalbio pabaigoje D.Trampui trumpai papasakočiau, kad dabartiniai prezidento rinkimai Jungtinėse Amerikos Valstijose vyko labai panašiai kaip Lietuvoje 2003 metų prezidento rinkimai ir kuo viskas baigėsi.

Gerai, kad D.Trampui viskas tik prasideda.