Kažkur jau girdėta - jeigu neatsisakysite suvereniteto, ES subyrės

2018-03-08

Nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl mūsų visuomenė taip sunkiai išgyvena šių laikų iššūkius. Dabartinė Lietuvos situacija yra nepaprastai rimta. Ne paslaptis, jog lietuvių tikėjimas savo valstybės galimybėmis įveikti nežabotai augančias kainas, menkus atlyginimus, skurdžias pensijas ir vietinės biurokratijos priespaudą yra sumenkęs.

Negatyvūs visuomeniniai procesai yra pasiekę tam tikrą ribą, už kurios žengti jau tikrai nevalia: tai reikštų galutinę valstybės deformaciją,institucijų griūtį, nepriklausomybės praradimą ir posūkį į neišvengiamą tautos susinaikinimą.

Kaip galėjo atsitikti, kad lietuvių tauta, atgimusi ir sustiprėjusi, beveik neįmanomomis istorinėmis aplinkybėmis sukūrusi nacionalinę valstybę, atlaikiusi trėmimus, okupacijas ir vėl pabandžiusi atsitiesti, šiandien yra taip beviltiškai nusiminusi ir linkusi pasiduoti likimui?

Akivaizdu, kad tauta yra praradusi kažką svarbaus, jog vis mažiau geba atpažinti bei atskirti tikrąsias ir tariamas vertybes, nepajėgia susitelkti, kad pasipriešintų bandymams iš išorės preparuoti socialinę bei politinę tikrovę.

Sunku suvokti, jog turėdami unikalų šansą būti laisviems ir nepriklausomiems, kartu su kitomis Europos tautomis galėdami puoselėti demokratinę tvarką, stiprinti savo valstybingumo pamatus bei ugdyti politinę tautą, šiandien nuleidome rankas ir ieškome užtarimo bei prieglobsčio svetur.

Reikėtų nepamiršti, jog emigracija nėra tik bereikšmė statistika. Jau greitai bus dešimtmetis kai Lietuvą kasmet (ne)savo noru apsisprendžia palikti dešimtys tūkstančių konkrečių žmonių. Tai didžiulis dvasinis ir kūrybinis potencialas, kurio artimiausiu metu niekas negalės pakeisti. Neįmanoma adekvačiai apibrėžti, kokia yra moralinė bei materialinė šių praradimų kaina.

Atrodytų neįtikėtina, tačiau gana lengva ranka leidžiame netrukdomai diegti mums nepriimtinus visuomeninius santykius, primesti svetimus globalaus pasaulio gyvensenos principus šiame žemės lopinėlyje, kuris vadinasi mūsų tėvynė.

Nepastebimai tapome priklausomi nuo „respektabilių šiuolaikinės Europos konstruktorių“, kuriems vien žodis „tauta“ kelia pasišlykštėjimą.

Žmonės vis labiau gąsdinami pasaulyje atgimstančia nacionalizmo šmėkla. Net ir Lietuvoje jau pilnu balsu įrodinėjama, jog nacionalinių valstybių teisės dabartinėje Europos Sąjungoje yra absurdiškos.

Buvęs Belgijos premjeras Gi Ferhofštatas (Guy Verhofstadt), atvykęs į Vilniaus knygų mugę pristatyti naujausios savo knygos „Paskutinis Europos šansas“, nevengia piktintis šiandieninės Europos Sąjungos sistema, „kai kiekviena valstybė narė gali vetuoti įstatymus, pasirinkti eurą arba staiga jo atsisakyti ar užsigeidusi uždaryti savo sienas.“

Šis vyras tarsi nesuvokia, jog yra tik prašalaitis, kurių čia esame matę ne vieną, suverenioje valstybėje bandantis piršti naują būsimos Europos Sąjungos transformacijų modelį - Europos federaciją.

Kitaip tariant, G.Ferhofštatas iš „centro“ neša žinią, jog nepriklausoma Lietuvos Respublika per artimiausius trejus metus turės „ištirpti“ kaip pavasario sniegas, kažkokiame darinyje, kurio viziją trokšta įdiegti globalaus pasaulio džiunglėse pasiklydę kosmopolitai.

Esu absoliučiai priešingos nuomonės nei šis galingam Europos liberalų demokratų aljansui atstovaujantis „aukštas svečias“, priklausantis Briuselio politikos formuotojų branduoliui, kurį, galima sakyti, išskėstomis rankomis pasitinka Lietuvos isteblišmentas.

Esu įsitikinęs, jog vienintelė alternatyva, galinti sudaryti atsvarą Briuselio komisarų užmačioms yra tikrai demokratinė tautų Europos Sąjunga, kurioje galėtų darniai sugyventi ir klestėti lygiateisės nacionalinės valstybės bei tautinių kultūrų įvairovė.

Esu tikras, jog visa šiuolaikinė Europa turėtų sugrįžti prie savo kultūrinių šaknų ir naujai suvokti savo krikščionišką tapatybę.

Tuo tarpu Lietuvoje keliaklupsčiaujama prieš savas ir svetimas mėlynąsias ar baltąsias apykakles, užuot pamačius, jog tos apykaklės labai jau nešvarios.

Visuomenė jaučiasi tarsi panardinta į nuolatinį transą, iš kurio nebepajėgia išeiti savo jėgomis. Kartais gali atrodyti, jog visi esame didžiulio eksperimento, kuriame įvairiais būdais manipuliuoja politikos galingieji, siekiantys galutinai nukirsti nacionalinio valstybingumo šaknis, bandymų poligonas.

Vienas naujausių tokios kryptingos manipuliacijos epizodų - neseniai paskelbti Eurobarometro atliktos apklausos duomenys, kuriuose teigiama, jog didžiausias pasitikėjimas, siekiantis net 64 procentus, Europos Sąjunga yra Lietuvoje. Sakoma, jog lietuviai itin optimistiškai vertina Europos Sąjungos ateitį (daugiau 68 procentai), kai bendras ES vidurkis siekia 57 procentus.

Apie kokią bendrijos ateitį taip optimistiškai tariamai pasisako beveik du trečdaliai mūsų tėvynainių? Ar tą, kurią žada ryškus globalizmo ideologijos apologetas G.Ferhofštatas, t.y. Jungtines Europos Valstijas, ar tą, kuriai pranašaujama nesibaigianti ekonominė krizė, migrantų antplūdis, terorizmo grėsmės ir, galiausiai, žlugimas?

Grėsmingas perspėjimas „jeigu neatsisakysite suvereniteto - sąjunga subyrės“ kažkur jau girdėtas.

Popiežius Jonas Paulius II yra palikęs mums didžiulį dvasinį palikimą, kurį būtų galima apibūdinti vienu žodžiu „Nebijokite!”. Privalome išguiti baimę ir prisitaikėliškumą iš savo galvų.

Manyčiau, kad ilgainiui Lietuvoje vėl tampa aktualus istorinius atgimimo laikus menantis posakis „tik nereikia mūsų gąsdinti“, kurio gali labai prireikti neišvengiamai laukiančioje kovoje dėl mūsų nepriklausomybės.

Šiandien praktiškai visoje Europos Sąjungoje demokratija išgyvena didžiulę krizę. Įvairiausiais pavidalais Briuselio politikos strategų užsakymu stimuliuojamas gyventojų nepasitikėjimas šia valdymo forma - procedūromis ir institucijomis.

Gausioje Europos Sąjungos biurokratų armijoje tarpsta gausybė veikėjų, kurių tikslų nėra reikalo iki galo apibrėžti, tačiau aišku yra viena, jog daugumos jų taikikliai yra nukreipti prieš tautas, nacionalines valstybes ir demokratijos principus.

Lietuvoje taip pat vyrauja didžiulis nusivylimas demokratija. Parlamentinė respublika šiandien išgyvena bene sudėtingiausią laikotarpį per pastaruosius dvidešimt penkerius metus.

Turėtume aiškiai suvokti, jog augantis nepasitikėjimas demokratine tvarka reiškia tautos nepasitikėjimą pačia savimi ir savo galimybėmis daryti svarbiausius apsisprendimus. Prarasdami demokratiją - prarasime tautą.

Todėl pirmiausias uždavinys - visomis išgalėmis stiprinti ir ugdyti mūsų demokratiją, į sprendimų priėmimą įtraukti kuo platesnį ratą piliečių.

Nereikėtų baimintis atvirai pilietiškai pasipriešinti tai melo realybei, į kurią esame įstumti taip vadinamo užsistovėjusio politinio elito kryptingomis pastangomis?

Daugumos paprastų žmonių gerkles vis labiau veržia beatodairiškai augančių maisto produktų ir būtiniausių paslaugų kainų kilpa. To „nejausti“ gali sau leisti tik saujelė „pateptųjų“.

Kodėl nūnai nebeprisimename tų politikos personažų, kurie rikiavosi prie bankomatų Gedimino prospekte su pirmaisiais euro banknotais ir gyrėsi išlydysią lietuviškus centus bei statysią paminklus ant nacionalinės valiutos kapo?

Tie „didžiavyriai“, mušdamiesi į krūtines, žarstė pažadus, jog šalyje niekas nebrangs ir auksiniais parkeriais pasirašinėjo, kaip paaiškėjo, tik tuščias deklaracijas. Jau tada melas buvo toks akivaizdus, jog net nepatogu prisiminti, kaip giliai jame buvo įklampinta mūsų visuomenė.

Visada sakiau, jog dėl euro įvedimo Lietuvoje turėjo būti surengtas piliečių referendumas. Nacionalinės valiutos atsisakymas buvo itin atsakingas žingsnis, kurį galėjo žengti tik solidariai apsisprendusi tauta. Ar tauta būtų pasirengusi laisva valia sunaikinti litą, drįstu labai abejoti.

Kiek dar tokių praradimų laukia mūsų tautos, viešojoje erdvėje kasdien pasirodant vis naujiems cinizmą, nusivylimą, dvasią žlugdantiems stimuliatoriams?

Toliau vyksta totalinis tautos susipriešinimas, kurio padarinių neįmanoma prognozuoti. Veiksminga pasipriešinimo forma šiam chaosui galėtų būti nacionalinė kultūra, tačiau ji yra atsidūrusi itin apgailėtinoje situacijoje, vyraujant „duonos ir žaidimų“ (lot Panem et circences) mentalitetui.

Valstybės kultūros politikos, kuri atitiktų tautos nacionalinę savivertę šiandien nėra. Vienintelė alternatyva dominuojančiam didesnių idealų neturėjimui, vartotojiškumui, lėkštumui, kosmopolitizmui ir „šiaudiniam patriotizmui“ yra tikros, giluminius tautos kultūros klodus siekiančios, nacionalinės kultūros židinių atkūrimas bei puoselėjimas.

Visomis išgalėmis pati visuomenė turėtų pradėti nacionalinės kultūros gaivinimo darbą. Tam reikia gerokai kitokio ir valdžios institucijų požiūrio į tautos kūrybinių galių sklaidą.

Iš esmės turi būti pertvarkytas lietuvių kalbos mokslo, meninės kūrybos, nacionalinės literatūros ir istorijos tyrimų, knygų leidybos, dramaturgijos bei teatro, muzikos, dailės, muziejininkystės finansavimas.

Reikėtų atkurti Lietuvių folkloro teatrą, kuris brutaliai buvo sunaikintas (paradoksalu) pirmaisiais nepriklausomybės metais, nedelsiant sugrįžti prie modernios tautinės mokyklos koncepcijos, kuri buvo neleistinai užmiršta.

Čia paminėjau tik keletą kultūrinio atgimimo fragmentų. Jų esama kur kas daugiau. Čia matau lietuvių tautos išlikimo kelio kontūrus.