Lygiateisių valstybių sandrauga ar Briuselio diktatūra?

2016-06-30, Europos Parlamento narys Prezidentas Rolandas Paksas

Apgailestauju. Tai žodis, kurį pirmiausiai norisi ištarti, pradedant svarstyti situaciją įvykus referendumui, kuriame dauguma Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės piliečių pasisakė už šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos.

Jau keletą dienų Lietuvoje it patvinusi upė šniokščia menkaverčiai tariamų ekspertų plepalai, nustelbdami viską aplinkui: nacionalines problemas, racionalų proto balsą, pagarbą demokratijai, žmonių laisvą valią ir jų teisę pasirinkti savo ateitį.

Propagandos malūnai sukasi! Norėtųsi klausti, kas tada, jeigu ne patys britai turėjo pakelti atsakomybės naštą ir adekvačiai suvokę pareigą, priimti esminius, sakyčiau, epochinius sprendimus dėl savo valstybės ateities bei jos tapatybės ir, sakyčiau, Europos Sąjungos likimo.

Gal lemiamą žodį Didžiojoje Britanijoje galėjo tarti tie milijonai pakviestųjų migrantų, vis dar kenčiančių ir laukiančių Europos pasieniuose bei Turkijos pabėgėlių stovyklose kanclerės Angelos Merkel pakvietimo užeiti? Tikriausiai Jungtinės Karalystės ateitį reikėjo atiduoti į „patikimas“ Londono Sičio maklerių ir finansinių verteivų rankas, nes jie „paprastai neklysta“ bei visada jaučia, kur pelningiau investuoti. Manau, Briuseliui tai tikrai patiktų!

Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, vos pradėjus brėkšti birželio 24 – osios rytui, kuomet ėmė ryškėti referendumo balsavimo baigtis, įvairūs pramanai ir tariamos futuristinės įžvalgos tiesiog užtvindė viešojo diskurso erdves – žiniasklaidą bei socialinius tinklus. Dominuojantys politiniai komentatoriai, pasirodo, negali suvokti „moralinių veiksnių, kaip reikšmingesnių už ekonominį augimą, bendrąjį vidaus produktą, partinės sistemos interesus ar geopolitinę padėtį“, todėl apžvalgininkai neriasi iš kailio, dėl vienas už kitą niūresnių ateities scenarijų.

Tautos moralinį imperatyvą galėtų kvestionuoti tik neišmanėlis ar politinis mažaraštis. Tačiau kažin ar mūsų aptariamu atveju atrastume bent vieną, kuris neturėtų prestižinio universiteto diplomo. Akivaizdu, jog mes priversti klausytis isteriško BREXIT‘o kritikų gausmo, neleidžiant mums nė akimirkai suabejoti jų teisumu. Ir kad tokie dabar yra aukščiausi dabartinės Europos Sąjungos politinės kultūros standartai. Kultūros, kurioje apstu melo, vyrauja patyčių ir nepagarbos kitokiai pasaulėžiūrai retorika, noras pažeminti kitaminčius, panieka skurstantiems, dominuoja etikečių klijavimas ir bauginimas. Tai aplinka, kurioje niekinamos prigimtinės vyrų ir moterų teisės, klesti egoizmas ir individualizmas bei garbinama galimybė pačiam apsispręsti dėl savo lyties. Ką galima išgirsti socialiniame triukšme, kuris net Europos Parlamento salėje yra tapęs įprastiniu. Turime ištisą vertybių paletę, kurioje deklaratyvūs pareiškimai gerokai skiriasi nuo veiksmų.

Reiktų pastebėti, jog šiandien dar nėra prasidėjusios derybos dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos, (išskyrus tai, jog praėjus vos dienai po referendumo Briuselio komisarai paskyrė buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Hermano Van Rompuy padėjėją (sic) vadovauti ypatingai darbo grupei, kuri ves derybas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Bendrijos), tačiau kai kurių politikų galvose jau statomos sienos, įvedamos vizos, deportuojami atvykėliai, žlunga laisva prekyba, brangsta maisto produktai.

Jungtinė Karalystė raginama: greičiau! Kur skuba naujos Europos Sąjungos architektai? Tuo metu, kur esame mes? Ar procesai, kurie šiandien verčia abejoti Europos Sąjungos politikos transformacijomis yra mūsų valstybingumo raidos alfa ir omega? Ar manome, kad atsidurti emigranto ar imigranto kailyje yra aukščiausia žmogaus judėjimo laisvės išraiška? Ar dar matome žmogų ar tik darbo jėgą – kvalifikuotą ar nekvalifikuotą – mažas skirtumas?

Nejau istorinių apsisprendimų akivaizdoje tesugebame stverti į rankas kalkuliatorius, kad apskaičiuotume, kiek nuvertėjo svaras sterlingų, kiek praradome emigrantų siunčiamų piniginių perlaidų, ar kiek pabrangs kelionės draudimas.

Kada visa tai prasidėjo? Kaip atsitiko, jog nė nepastebėjome, kaip tapome globalių socialinių iššūkių įkaitais, kitaip tariant, šiuolaikiniais vartotojiškumo vergais, kuriais galima lengvai manipuliuoti grėsmių spektaklio visuomenėje? Ar ne tada, kai lengva ranka nukirtome krikščioniškąsias Europos šaknis taip ir neįsigaliojusioje Europos Sąjungos Konstitucijoje? Ar ne tada, kai Europos politikai 2005 metais neišgirdo Prancūzijos ir Olandijos piliečių balso, atmetusių tą konstituciją? Ji biurokratiškai vingriai buvo pakeista Lisabonos sutartimi, tą pačią mergelę aprengus kita suknele.

Vėliau buvo sužlugdyta Europos Sąjungos Rytų partnerystės programa, turėjusi plėtoti laisvos prekybos, demokratijos ir žmogaus teisių principus, o ne konfrontaciją visoje buvusioje postsovietinėje erdvėje.

Dar vėliau – Graikijos finansų krizė, migrantų cunamis ir taip toliau. Tačiau nieko realiai nebuvo daroma, kad išgirstume britų balsą. Kas turėtų prisiimti politinę atsakomybę už šiuos eksperimentus? Kodėl septyniolika milijonų Jungtinės Karalystės piliečių balsavo už šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos? Naivu manyti, kad visus šiuos žmones galėjo suklaidinti impulsyvusis Nigelas Faragas.

Netrukus gali paaiškėti, jog naujos Europos bendrijos konstitucijos projektą jau rašo „naujasis europietis“ - žmogus be tėvynės, be šeimos, be vaikų, be tradicijų, be Dievo ir gailestingumo? Bendrijos, kurioje nebėra vietos didžiojo puritono Kromvelio vertybėms, Vinstono Čerčilio talentui, britų parlamentarizmo tradicijai ir anglų teisės kultūrai.

Kas esame mes, kuriuos palieka šalis, neturinti rašytinės konstitucijos, tačiau gyvenanti pagal seniausias Vakarų politikos taisykles ir aukščiausius jų standartus? Kur link suka šiandieninė Europa?

Tą birželio rytą visi užgniaužę kvapą stebėjome įvykius Londono gatvėse, uždarytas Downing Street 10 duris, kurios prasivėrė tik galutinai suskaičiavus plebiscito balsus. Davidas Cameronas, pasirodęs su žmona Samantha, oriai išdėstė premjero politinę poziciją, prieš tai ją suderinęs su Karaliene Elžbieta II. „Manau, kad šaliai reikia naujo impulso ir naujos lyderystės. Kelias, kurį aš buvau pasirinkęs daugumos britų nebuvo palaikytas“, - žurnalistams pareiškė konservatorių lyderis.

Tačiau neigiama politinė reakcija toliau dūzgia kaip futbolo tribūnų gausmas, kuriose ošia sirgaliai palaikydami savo nacionalines rinktines. Ar ne keista, kad Europos futbolo čempionate dar nedalyvauja Europos Sąjungos rinktinė?

Šiandien reakcija yra neadekvati, kaip ir neadekvatūs projektuojami Briuselio biurokratų sprendimai. Didžiausia problema yra ne Europos Sąjunga. Šiandien didžiausias galvos skausmas yra Briuselio komisariatas, kuriame spiečiasi neaiškių įgaliojimų ir neapibrėžtos kompetencijos gerai apmokama kompanija, kuri baigia sužlugdyti pagrindinę Europos valstybių bendrystės idėją.

Kas dar turi būti padaryta, kad tautų balsas būtų išgirstas Briuselio komisariate. Komisarai šiandien yra tik formaliai Europos Parlamentui atskaitinga institucija. Europa jaučiasi išduota. Racionaliai niekas, turbūt, nesitikėjo, kad dauguma britų balsuos už pasitraukimą. Referendumas yra rimtas „ginklas“ ir stipri tautos valios išraiška, kad juo būtų galima žaisti. Manau, kad Davido Camerono apsisprendimas atsiklausti tautos nuomonės buvo išmintingas ir toliaregiškas politinis žingsnis.

Kaip rodo nūdienos įvykiai, Briuselio komisarų galvose yra kažkas negerai. Ar galima suvokti ateities Europą be Didžiosios britų monarchijos? Tam, kad atsakytume į esminį klausimą, kokia bus ateities Europa – lygiateisių valstybių sandrauga ar Briuselio diktatūra, būtina sušaukti visos Europos valstybių Konventą, kuris nubrėžtų naujas Europos Konstitucijos gaires ir būtų naujas, tikrą tautų vienybę liudijantis impulsas kelyje į klestinčią Europą.