Rolandas Paksas. Patikinimus dėl Astravo atominės saugumo turi pakeisti konkretūs ES sprendimai

2016-08-08, Prezidentas Rolandas Paksas, Europos Parlamento narys

Astravo atominė elektrinė yra mūsų politikos infantilumo, ankstesnių valdžios institucijų neveiklumo ir pernelyg didelio pasitikėjimo savimi rezultatas. Toks bjaurus ir radioaktyvokas vaismedis, kuris savo vaisius brandina kaip tik šiomis dienomis. Nelabai įsivaizduoju titaną, kuris vienu mostu galėtų tą medį nukirsti čia ir dabar. Anksčiau ar vėliau jis užaugs. Nepaisant to, kad kas nors aplink jį važinėsis dviračiais, rinks parašus ar dar kokių viešųjų ryšių akcijų išgalvotų. Astravo atominė yra ne tik elektrinė, bet ir figūra geopolitikos žaidimų lauke. Todėl ir Lietuva turėtų žaisti pagal atitinkamus principus būtent tame lauke, o ne savo smėlio dėžėje. Ta elektrinė, daugelio europiečių akimis, jokio pavojaus nekelia. Net jeigu ir keltų, tai iki Europos dar yra pakankamai paribio valstybių, radioaktyvios dulkės jose nusės – taip galvojama. Tai matymas ir mąstymas, kuri Lietuva turi pakeisti. Ne tik vienu kitu parašu, notomis Baltarusijai ar kitomis viešųjų ryšių akcijomis. Tokie dalykai sprendžiami anaiptol neviešuose valstybių vadovų, premjerų ir diplomatų susitikimuose, susitariant dėl tam tikrų mainų valstybių lygmenyje. Ar tokie mainai šiandien įmanomi? Ar daugelis Lietuvos politikų dėl panašių mainų gali derėtis po to, kai praktiškai be jokių didesnių derybų į užsienio valstybių rankas buvo atiduota daugelis svarbiausių Lietuvai dalykų? Kaip ir ką su tokiais derybininkais kalbėtis kitai pusei? Reikia pripažinti, kad dėl Astravo atominės elektrinės Lietuva yra labiau priklausoma nuo kitų malonės, negu nuo savo veiksmų. Ar Europos Komisija arba TATENA ar kitos tarptautinės organizacijos norės advokatauti Lietuvai? Jei taip – tai kokiomis sąlygomis ir kiek? Ar mūsų užsienio partneriai bus pakankamai principingi, spaudžiant Baltarusiją dėl būtinų saugumo reikalavimų užtikrinimo atominėje elektrinėje? Tai anaiptol ne retoriniai klausimai, kuriuos aš išdėsčiau savo laiške ir Europos Komisijos pirmininkui J.C. Junkeriui. Tai ne tik Lietuvos, bet ir Europos saugumo klausimas. Į kurį jos atsakingos institucijos kol kas žiūri atsainiai. Astravo atominė elektrinė šiandien statoma pažeidžiant bent dvi tarptautines konvencijas – Espo ir Orhuso. Nepaisant to, kad ir Jungtinės Tautos, ir Europos Komisija ragina Baltarusiją ištaisyti pažeidimus, į tuos raginimus nekreipiama nė mažiausio dėmesio. Niekas nelinkęs prisiminti, kad dar 2011 metais Europos Komisija ir Baltarusija pasirašė susitarimą, kuriame ši įsipareigojo atlikti išsamius atominės elektrinės aikštelės ir projekto rizikos bei saugos įvertinimo atsparumo bandymus, bet tai nepadaryta iki šiol. Statybos, lydimos įvairių incidentų, vyksta ir toliau, o iš ES institucijų spinduliuoja olimpinė ramybė. Kodėl? Lietuva jau girdėjo ne vieną atsakingų Europos Komisijos pareigūnų patikinimą, kad bus dedamos visos pastangos siekiant užtikrinti, kad Baltarusijos AE būtų saugi, o šalis įvykdytų jai nurodytas rekomendacijas. Pritariu užsienio reikalų, energetikos ir aplinkos ministrų sprendimui po naujausio incidento Astrave kreiptis į Europos Komisijos pirmininko pavaduotoją Marošą Šefčovičių ir energetikos komisarą Migelį Kanetį. Tiesa, nuojauta man kužda, jog, kaip jau įprasta, ir šįkart sulauksime dar vieno mandagaus patikinimo, o ne realių ES veiksmų. Bet patikinimams nebėra laiko – planuojama, kad Astrave pirmasis reaktorius turi pradėti veikti jau 2018 metais. Beje, atsainų reaktoriaus statytojų požiūrį į svarbius dalykus jau seniai pademonstravo neprofesionaliai bei atsainiai išversta ir Lietuvai oficialiai atsiųsta Poveikio aplinkai vertinimo ataskaita. Jeigu jau dėl žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijai ES keletą metų taikė atitinkamas sankcijas, ar nevertėtų panašių sankcijų imtis ir šiuo atveju? Nes pažeidžiama daugelio ES valstybių piliečių teisė į saugią aplinką, pažeidžiamos atitinkamos tarptautinės konvencijos. Taip, tai nėra labai kaimyniška. Tačiau saugios kaimynystės labui kartais reikia ir ne visiems malonių sprendimų. Reikia įsipareigojimų laikymosi, reikia aštrių diskusijų dėl dalykų, kurie yra nepriimtini gyvenant greta vienas kito. Ir reikia po tokių diskusijų rasti sutarimą. Nepamirškime ir to, kad per daugelį Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo metų Lietuva išugdė ne vieną aukščiausios klasės atomininką. Žmonės čia įgijo neįkainojamų žinių ir patirties, kuria gali pasidalinti su dabar atominę statančiais kaimynais. Gal Lietuva galėtų tokią pagalbą pasiūlyti jei Baltarusija paprašytų bei atitinkamai įsipareigotų dėl atominės saugumo užtikrinimo? Dar viena nusistebėjimą kelianti aplinkybė: Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje uždarymas ES inicijuotas būtent dėl neva nepakankamų saugos reikalavimų kaip objektas, keliantis tam tikrą galimą radiacinį pavojų. Tam uždarymui buvo mesti ir derybininkai, ir didžiulės lėšos. Tačiau kitu, Baltarusijos atominės elektrinės atveju, dėl tokių pat saugos reikalavimų kol kas žiūrima pro pirštus. Paironizuosiu: jeigu taip saugu aplink tą elektrinę, kodėl kaip papildomo garanto neperkėlus čia TATENA biuro arba Europos Parlamento posėdžių iš Strasbūro? Dėl Astravo atominės elektrinės būtinas konstruktyvus dialogas ir su Baltarusija, ir su Europos Sąjunga, ir su atskiromis jos valstybėmis, labiausiai suinteresuotomis tos elektrinės saugumu. Būtina išnaudoti visas galimas poveikio priemones ir argumentus, kurie įtikintų atominės statytojus, kad tolesnė statyba bus naudinga tik pašalinus visus tarptautinių konvencijų pažeidimus, pačią statybą prižiūrint nepriklausomiems tarptautiniams ekspertams. Tereikia tik noro tas priemones taikyti.