Tautos valia - už geležinės uždangos

2016-10-15, Prezidentas Rolandas Paksas
www.fotogenijai.lt

Tautos atstovybės – šalies parlamento rinkimus, jiems dar nė nepasibaigus baigia paskandinti skandalų lavina, kurios srautas liete liejasi iš kai kurių priklausomos žiniasklaidos priemonių. Paradoksalu, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija yra bene pagrindinis šio triukšmo katalizatorius ir šaltinis. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šiame realybės spektaklyje pagrindinę rolę atlieka ilgametis pirmininkas Zenonas Vaigauskas ir jo artimiausia svita.

Žinoma, ši kompanija jau seniai yra tapusi manipuliacijų ir užsakymų kontora, kuri turi atlikti juodžiausias politinės sistemos korekcijas. Tačiau esu tikras, jog kiekvienas šis veiksmas yra gerai suplanuotas ir pasvertas kitur. 

Kam iš tiesų priklauso toji nematoma mūsų valstybės politinių procesų inžinieriaus ranka? Kas iš tiesų gali sau leisti be skrupulų grubiai kėsintis į trapią Lietuvos parlamentinę demokratiją?

Jeigu šiek tiek grįžtume į šio proceso pradžią, tai pasiruošimas 2016 metų parlamento rinkimams prasidėjo nuo staigaus voliuntaristinio vienmandačių apygardų ribų perbraižymo, prisidengiant neva pasikeitusiu rinkėjų skaičiaus pretekstu. 

Kas buvo pagrindinis to pertvarkymo iniciatorius veikiausiai nelabai kas ir beprisimintų. Tačiau šiame kontekste neapsieita be Konstitucinio Teismo, kuris nubrėžė privalomas gaires, kaip likus vos metams iki Seimo rinkimų reikėtų perbraižyti apygardų ribų žemėlapį.

Tai tas pats Konstitucinis Teismas, kuris yra šiaip jau pasiglemžęs nemažą dalį valstybės įstatymų leidybos teisių, ką jau ir kalbėti apie nematomas šalies pagrindinio įstatymo – Konstitucijos priežiūrą bei kūrybą. Būtent tas pats Konstitucinis Teismas savo nutarimais yra suteikęs ir Zenono Vaigausko vadovaujamai komisijai protu nesuvokiamas galias, kaip savaip traktuoti politines organizacijas, valdyti rinkimus ir referendumus.

Lietuvos piliečiai jau seniai yra tapę šių dviejų kvaziinstitucijų įkaitais.

Norėčiau atkreipti dėmesį, jog rinkimų metu Lietuvoje praktiškai nustoja veikti visa valstybės teisinių institucijų ir teisėtvarkos sistema, galbūt, išskyrus policiją. Maža to, ne kas kitas, o tik Vyriausioji rinkimų komisija yra politinių partijų veiklos cerberis ir valstybės biudžeto asignavimų skirstytojas.

Kaip būtų galima apibrėžti politinių partijų veiklos reglamentavimą politinių kampanijų laikotarpiu?

Šių metų Seimo rinkimų kampanija buvo itin keistai suvaržyta: pradedant tariamais debatais per nacionalinę televiziją, baigiant atskirų kandidatų diskriminacija. Ne veltui patys save išsikėlę kandidatai tik teismo keliu buvo priversti išsireikalauti po keletą minučių nacionalinio transliuotojo laiko, tačiau Vyriausioji rinkimų komisija nė neketino deramai įgyvendinti šio teismo sprendimo.

Dar vienas aspektas, kurį reikėtų pabrėžti – šioje kampanijoje, kaip jokioje kitoje, Vyriausioji rinkimų komisija be jokių skrupulų taikė keleriopus standartus politinei reklamai, kuri buvo griežtai reglamentuota tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ir visiškai laisvai liejosi socialinių tinklų labirintuose. Ar tai reiškia, jog rinkėjai, kurie mažiau laiko praleidžia internete, yra kuo nors prastesni už tuos, kurie sklaido spaudą ar žiūri televizorių? 

Maža to, parlamentinės politinės partijos pagal kažkokias taisykles buvo suskirstos į mažąsias ir didžiąsias, į priimtinas ir mažiau priimtinas.

Klausimų - kur kas daugiau nei atsakymų, tačiau pastarosiomis dienomis Vyriausioji rinkimų komisija ėmėsi naujo uždavinio: pakoreguoti rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tai sudėtinė dalis politinio persekiojimo proceso, kuris turėtų užbaigti ilgus metus trukusį partijos „Tvarka ir teisingumas“ eliminavimą iš politinio žemėlapio. Akivaizdu, kad „tvarkiečių“ pasiekti rezultatai šiuose rinkimuose neįsipiešia į būsimą politinį paveikslą, kuriame turi likti aiškiai išreikštas dvipartinės sistemos, apie kurią ilgus metus svajojo tiek kairioji tiek dešinioji nomenklatūra, kontūras.

Pirmininkas Zenonas Vaigauskas dar nepasibaigus Seimo rinkimams, antrojo rinkimų turo išvakarėse ėmė pranašauti „tvarkiečių“ sąrašo pašalinimo iš rinkimų galimybes, prisidengiant galimais rinkimų įstatymo pažeidimais Šilutėje. Kodėl Vyriausiosios rinkimų komisijos vadovas leidžia sau būti toks šališkas ir neobjektyvus? 

Turime progą dar kartą įsitikinti, jog nueinančiam Zenonui Vaigauskui tai praktiškai nieko nereiškia. Kalbėti apie kokią nors personalinę atsakomybę būtų naivu. 

Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog nepamainomas pirmininkas daro viską, kad išgelbėtų savo reputaciją bei absoliutų susikompromitavimą dėl sužlugdytų Seimo rinkimų.

Apie apylinkių komisijų darbo organizavimą ar informacinės sistemos „lūžimus“ nėra ką ir kalbėti. Sunku būtų įsivaizduoti, kaip Zenonas Vaigauskas galėtų paaiškinti didžiulius kiekius sugadintų rinkimų biuletenių, kurių skaičių dėsningumai visose rinkimų apygardose kelia rimtų abejonių.

Formaliai, sprendimas dėl galutinės Seimo rinkimų baigties šiandien yra perduotas į Zenono Vaigausko rankas, tačiau šis personažas tėra tik, vaizdžiai tariant, aisbergo viršūnė. Kokie rezultatai bus pateikti visuomenei – belieka sulaukti.

Procesas, kuris buvo pradėtas 2004 metais Konstitucinio Teismo rankomis sutriuškinant šimtų tūkstančių piliečių, kurie balsavo Respublikos Prezidento rinkimuose, valią, tęsiasi įgaudamas pačias neįtikinamiausias formas. Ar dar turime moralinę teisę kalbėti apie demokratiją ir laisvus rinkimus valstybėje, kur teisės viršenybė ir tautos valia yra paversta fikcija?

Perfrazuojant Didžiosios Britanijos premjero Vinstono Čerčilio žodžius, ne tik davusius pradžią šaltajam karui, bet ir suteikusius išsivadavimo vilties pavergtoms tautoms: „nuo Šteino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos per visą žemyną nusidriekė geležinė uždanga“. Šiandien Lietuvoje leidžiasi geležinė uždanga, kuri atskiria du pasaulius – globalistinį, apimtą neolibealizmo šišo, ir nacionalinių vertybių, kurį reikia ginti nuo sunaikinimo.

Aš renkuosi pastarąjį, kuris jau yra anapus geležinės uždangos.