Ar V. Landsbergis yra Bolekas?

2016-03-03, Profesorius Povilas Gylys, Seimo narys

Ne tik per Lenkiją, bet ir per visą pasaulį nuvilnijo taip vadinamas Boleko skandalas. Atsiradus, rodos, autentiškai bylai tapo akivaizdu, kad Lenkijos Solidarumo lyderis, vienas iš tikrojo Lenkijos suvereniteto atkūrimo kalvių Lechas Valensa, buvo senųjų spectarnybų agentas, sutikimą bendradarbiauti su tomis tarnybomis pasirašęs Boleko slapyvardžiu. Lenkija kunkuliuoja, nes kalbama apie nacionalinį didvyrį. Pasaulis nerimsta, nes diskredituojamas ir nuvainikuojamas Nobelio taikos premijos leareatas.

O Lietuvoje tuo klausimu beveik visiška tyla, išskyrus keletą sausų ir silpnų pyptelėjimų žiniasklaidoje. Lyg nebūtume Lenkijos kaimynai, lyg nepriklausytume Europos ir pasaulio bendruomenei, lyg tarybinių laikų Lietuvoje nebuvo spectarnybų su savais „Bolekais“. Jokių diskusijų, jokių ginčų, jokių argumentų ir kontrargumentų. Susidaro įspūdis, kad ši tema KAŽKAM yra nepatogi. Todėl ją reikia nutylėti. Keisčiausia, jog tyli tie, kuriems antikėgėbizmas, antikomunizmas yra politiniai arkliukai, kuriais jojama į kiekvienus rinkimus. „Mušk komunistą ir kėgėbistą!“, „Išlaisvinkim Lietuvą nuo sovietinio raugo“. Tokiais ir panašiais šūkiais dalį rinkėjų, tiesa, vis mažėjančią, patraukia mūsų konservatoriai.

Man jų kova su tarybine praeitim niekada neatrodė nuoširdi ir, todėl, įtikinama. Mat dalis Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų, kaip ir aš, yra buvę komunistų partijos nariai. Ne vieną ir ne du pažįstu. Na, pavyzdžiui, Kęstutį Masiulį, Kazį Starkevičių, Arvydą Vidžiūną. Nuodėmė būtų pamiršti kovingąją ekskomjaunuolę Rasą Juknevičienę. Taigi, visuomenei nuostabą turėjo kelti tai, kad konservatoriai ekskomunistai manė turį moralinę teisę smerkti brazauskinius ekskomunistus... Tie patys žmonės mėgsta pašūkauti ir apie KGB. Šūkauti jie šūkauja, tačiau, kai reikia reaguoti į realius reiškinius, jie praranda regėjimo ir kalbėjimo dovanas. Deja, smarkiai manipuliuojamoje viešoje erdvėje tas konservatorių aklumas ir nebylystė lieka daugelio nepastebėti. Nors tai galėtų liudyti, kad tarp jų esama Bolekų.

Visgi dalis žmonių jau senokai užduoda sau klausimą: kaip galėjo atsitikti, kad Valstybės saugumo departamento vadovu buvo paskirtas KGB rezervo karininkas Arvydas Pocius? Arba, kokios jėgos protegavo KGB rezervo karininko Antano Valiono paskyrimą Užsienio reikalų ministru? Koks buvo konservatorių vaidmuo šiuose paskyrimuose? Kodėl ši save antikomunistine ir antikėgėbistine jėga įvardijanti partija nekėlė šių paskyrimų klausimo politiniu lygmeniu ir kodėl taikstėsi su tais keistais paskyrimais juos įvykdžius?

Viena iš versijų, paaiškinančių keistą konservatorių elgesį, yra didelė lietuviškų Bolekų įtaka tai partijai ir viešajam Lietuvos gyvenimui apskritai. Tą versiją patvirtina ir tai, kad konservatoriai tvirtai ir nuolat siekia kontroliuoti archyvinius šaltinius bei tokių institucijų kaip Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras veiklą.

Nepaisant šios kontrolės, į viešumą nuolat patenka pakankamai gerai dokumentuota informacija apie žinomų asmenų, politinių lyderių bendradarbiavimą su KGB. Prie tokių priskirčiau duomenis apie galimą Vytauto Landsbergio bendradarbiavimą su tuometinėmis spectarnybomis, pasirašant Dėdulės slapyvardžiu.

Keista, jog į šiuos duomenis V. Landsbergis niekaip nereaguoja. Pavyzdžiui, neduoda į teismą knygos „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“ autorės Rūtos Janutienės. Nors šiaip teismų jis nevengia. Tarkim dėl tvartelio. Juk geras vardas yra svarbiau nei tvartelis. Be to, tas geras vardas yra tapęs viešuoju reikalu.

Minėti faktai sustiprina įspūdį, kad Lietuva, galbūt, turi savąjį Boleką, t.y. žmogų, kurį dalis visuomenės laiko nacionaliniu didvyriu, tačiau kyla rimtų klausimų dėl jo biografijos, vadinasi, ir dėl jo tikrųjų politinės veiklos motyvų. Tai, kad tas žmogus iki šiol turi didelę įtaką šalies politiniam gyvenimui, tokiems žmonėms kaip Dalia Grybauskaitė ir Gabrielius Landsbergis, verčia manyti, kad tikra tiesa apie jį yra ne tik įdomi, bet ir aktuali bei fundamentaliai svarbi. Ta tiesa yra valstybinės reikšmės reikalas. Tokį reikalą demokratinė šalis išspręstų. Ar tai pajėgi padaryti Lietuva, paaiškės netrukus.