Būtina įvesti minimalias pieno supirkimo kainas

2016-06-01, Vytautas Kamblevičius, Seimo narys

Gegužės 31 dieną Seime vyko valdančiųjų partijų politinės tarybos posėdis, kurio metu kalbėjau šiuo metu ypatingai opiu klausimu – krizinės situacijos pienininkystės sektoriuje. 

Nors Nacionalinės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ yra įtvirtinta žemės ūkio tvarumo nuostata, eilę metų Lietuvos kaime dėl įvairių priežasčių mažėjo ir ūkių, ir melžiamų karvių kiekis, o jau pusantrų metų tebesiplėtojanti pienininkystės žemų kainų ir supirkimo apimčių krizė link bankroto stumia nemenką dalį karves laikančių Lietuvos ūkių. Vien per pastaruosius šešis mėnesius Lietuvos ūkiuose laikomų karvių sumažėjo net 19 tūkstančių.  Kadangi bendra tautos gerovė neatsiejama nuo jos pažangos, tai jau minėta žemės ūkio tvarumo nuostata iš strategijos „Lietuva 2030“ privalo būti užtikrinama ir papildomomis įstatymų pataisomis. Viena jų – lanksčios, susietos su Europos Sąjungos pieno kainų vidurkiu, minimalios supirkimo kainos įvedimas. Tokia reguliacinė priemonė apsaugotų pieno ūkius nuo žlugimo ir kartu būtų užtikrinamas jų veiklos tvarumas. Šiuo aspektu galima pasitelkti ir kitose šalyse taikomą praktiką:  Portugalijoje įvestas draudimas prekybai už mažesnę nei efektyvią kainą ir taip ribojamas agresyvių marketingo strategijų taikymas žlugdant smulkesnius konkurentus, kaimyninėje Lenkijoje taikomas 10 % antkainis mažmeninėje pieno produktų gamyboje, kaip savaime suprantamas tarp verslo partnerių. O kokia gi situacija Lietuvoje? Nenustebkite – dažnu atveju taikomas net didesnis kaip 50 % antkainis.

Pieno perdirbėjų grasinimas nesupirkti pieno neturėtų būti pagrindu nesiimti ryžtingų veiksmų ir nereguliuoti kainų. Šiuo klausimu svarbu paminėti ir įvertinti pieno perdribimo sektoriui skirtas investicijas, t. y. per 2007–2013 m. laikotarpį pieno perdirbėjams skirta 80 mln. eurų Europos Sąjungos ir valstybės paramos, šiais metais skirta dar 20 mln. eurų. Atsižvelgiant į tai manau, kad turėtų būti juntamas perdirbėjų įsipareigojimas efektyvinti gamybą ir mažinti perdirbimo kaštus, kurie šiuo metu yra daugiau nei 2 kartus didesni nei kitose Europos Sąjungos šalyse.

Šiuo metu susiklosčiusi kebli situacija yra svarbi ir dėl daugeliui tikriausiai nesuprantamos sudėtingos situacijos Lietuvos kaimuose. Vien 2015 metais Kelmės rajone buvo užfiksuota daugiau kaip 700 tuščių sodybų. Ką tai reiškia..? Lietuvos kaimai tuštėja, žmonės išvyksta ieškoti laimės į kitas šalis. Drąsiai galiu teigti, kad sprendžiant pienininkystės problemas kartu bus sprendžiamos ir kaimo problemos. Nepalaikau Prezidentės pozicijos, kad maži ūkiai yra nekonkurencingi ir turi išnykti. Taip pat niekaip negaliu surasti paaiškinimo dėl  žemės ūkio ministrės pozicijos ir leidimo perdirbėjams nuo birželio 1 d. sumažinti kainas 14 %.

Šią savaitę planuojamas dar vienas valdančiųjų partijų politinės tarybos posėdis, kurio metu vėl grįšime prie šio klausimo svarstymo. Galiu patikinti, kad bus ryžtingai imtasi veiksmų. Šiuo metu mano iniciatyva parengtas Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo papildymo 31 straipsniu įstatymo projektas, kurio tikslas – nustatyti pieną superkantiems ir perdirbantiems subjektams įpareigojimą mokėti pieno pardavėjams ne mažiau kaip 90 % Europos Sąjungos vidutinės žaliavinio pieno kainos (atmetus kaštus, susijusius su žaliavinio pieno surinkimu – paruošimu ir pristatymu į perdirbimo įmones), taip pat pieno produktams mažmeninėje prekyboje taikyti ne didesnį kaip 15 % antkainio vidurkį. Būtina pasinaudoti kainų reguliavimo galimybe krizinėje situacijoje.