J. Imbrasas: „Kaip tvarkomės, ministre?“

2019-04-01

Seimo narys Juozas Imbrasas stebisi: prieš keletą metų naujoji „valstiečių“ valdžia žadėjo visiškai kitokius valdymo standartus, profesionalumą, kompetenciją, tačiau realybėje gavosi dar didesnė socialinė nelygybė – pvz., Susisiekimo ministerijai pavaldžios įmonės vadovui nustatytas du kartus premjero algą viršijantis atlyginimas, kai tuo tarpu dėl pernelyg mažo darbuotojų atlyginimo pačioje įmonėje katastrofiškai trūksta darbuotojų - nėra kam dirbti, gresia visos sistemos žlugimu. 

„Ar gali taip būti? Vienareikšmiškai – ne. Normalioje valstybėje iš kėdės jau būtų išlėkęs ir tos įmonės vadovas, ir ministras“, - sako Seimo narys.

Apie tai, kaip mūsų valstybėje „tvarkosi“ ministrai „profesionalai“ – Juozo Imbraso interviu „Karštam komentarui“. 

 

Gerb. Imbrasai, per Vyriausybės valandą Seime uždavėte klausimą susisiekimo ministrui dėl padėties „Lietuvos pašte“. Kas ten vyksta?

Prieš keletą dienų į mane kreipėsi Vilniaus paštininkų grupė. Juos pasiekė informacija apie „Lietuvos pašto“ vadovo atlyginimo dydį ir jie buvo pasipiktinę, kad pašto vadovo atlyginimas yra beveik penkiolika kartų didesnis už paprasto laiškininko, beveik toks pat, kaip ir Lietuvos Prezidento atlyginimas.  

Iš tiesų, pasirodo, mūsų susisiekimo ministras, kuriam pavaldus „Lietuvos paštas“, konkurso būdu paskyrė naują „Lietuvos pašto“ vadovą, kuriam nustatytas atlyginimas viršija aukščiausių mūsų valstybės pareigūnų –  premjero, jau nekalbant apie ministrus, atlyginimus.

Pagalvojau: jei pašto vadovo atlyginimas – 6,5 tūkst. eurų (bent jau iki tokio dydžio buvo pakeltas 2018 metų III ketvirtį), gal tas vadovas – aukščiausios kompetencijos žmogus, tokio atlyginimo vertas?

Tačiau pas mane atvykę paštininkai tą mano prielaidą paneigė. Paštininkai papasakojo, kad pašto vadovybė jiems pripirko mieste darbui vežimėlių. Paklausiau, kas čia blogo. O man ir sako: „Betgi tas vežimėlis sveria aštuonis kilogramus!“ Sakau, kad ne per sunkus. „Bet mes prisikrauname tiek, kad su vežimėlio svoriu gaunasi 25 kilogramai“, - atsakė paštininkai. 

Iš tikrųjų, 25 kg svoris pensininkui, pagyvenusiam žmogui – nes šiandien darbuotojų paštuose trūksta, nebėra kam dirbti, todėl daugiausia dirba pensininkai, pagyvenę žmonės, - yra per sunku. Kaip jam daugiau kaip 20 kg į antrą aukštą užtempti? Gatvėje juk negali palikti – čia paštas, dokumentai. Aš jau nekalbu apie šeštą aukštą, nes Vilniuje yra šešiaaukščių namų be liftų.

Todėl, sakė paštininkai, jie nė vieno vežimėlio nepaėmė ir tie vežimėliai guli neišpakuoti sandėlyje. O kiek jų pripirkta? Kiek milijonų išleista?

Taigi, kur ta kompetencija, jei paprasčiausio ūkinio sprendimo padaryti nesugebama? Kodėl nepasiklausia pašto darbuotojų, kokių vežimėlių jiems reikia? Paštininkai būtų pasakę, bet ne – ten, viršuje, „geriau žino“, nieko neklausia, nuperka ir po to išleisti milijonai guli sandėlyje neišpakuoti.

Žmonės piktinasi šitokiu neūkiškumu ir šitokiu žeminimu – nes beveik penkiolika kartų mažesnis atlyginimas žemina žmogų. Tarsi parodoma: tu esi žemiau tarno, o aš esu ponas. O turi būti atvirkščiai: tas, kuris sėdi viršuje, yra tarnas tų žmonių, kurie jam padeda valstybėje tą funkciją atlikti.

Ar taip turi būti valstybėje? Manau, kad ne. Atrodo, paprastos, gyvenimiškos problemos, bet mes niekaip negalime jų išspręsti. O gal tiesiog nėra noro? Gal yra kažkokie kiti dalykai – užslėpti?

Beje, atsimenate, kas buvo sakoma, kai Vilniuje, Antakalnio rajone, uždarinėjo paštus? „Jokių eilių nepadidės, pradės veikti „PayPost“, pristatysime paštomatų“. O dabar, pasirodo, ir „PayPost“ jau nori uždaryti, ir paštomatais žmonės labai sunkiai naudojasi – jiems per daug sudėtinga sistema, todėl stovi tie paštomatai prikrauti pašto medžiagos, niekas jos nepaima.

Apskritai padėtis pašte – beveik tragiška: paštininkai skundėsi, kad duodama tik viena išeiginė, o krūvis – baisus. Atlyginimas minimalus, todėl labai pradėjo trūkti paštininkų. Todėl paštininkams jau siūloma 100 eurų premija, jei šie suras  žmogų, sutinkantį dirbti paštininku.

Vadinasi, pašto sistemoje situacija tokiame ceitnote, kad nebėra kam dirbti.

Tai ar čia geras ūkinis vadovavimas? Su didžiausiu atlyginimu ir aukščiausia kompetencija?

Už tokį dalyką normalioje valstybėje turi lėkti iš kėdės ne tik pašto vadovas, bet ir ministras.

Ar teisingai supratome, pašto vadovas uždirba daugiau už Lietuvos vadovus?

Taip. Seime per Vyriausybės valandą aš tokį klausimą uždaviau susisiekimo ministrui. Paprašiau, jei ta informacija nėra tiksli, jog ministras ją patikslintų arba paneigtų. Tačiau jis man į tą klausimą neatsakė: „Pabandysiu išsiaiškinti situaciją“.

Tai galima teigti, jog pašto vadovo darbas atsakingesnis, pvz., už Lietuvos premjero, nes premjero atlyginimas du kartus mažesnis už „Lietuvos pašto“ vadovo?  

Paprasti žmonės taip supranta: jei atsakingą darbą dirbi, krūvis didelis, tai ir atlyginimas atitinkamas.

Vadinasi, premjero darbas – ne toks atsakingas, kaip pašto viršininko?

Ko gero, ministras taip mano.

 

Kaip diena – taip avarija

 

Jūs penkerius metus gyvenote Briuselyje. Sakykite, ar ir ten tiek daug avarijų, kaip ir mūsų sostinėje Vilniuje?

-Kaip ir dauguma vilniečių, važinėju po miestą. Tačiau mano įprastas maršrutas -  iš Antakalnio gatvės į Seimą. Atkreipiau dėmesį, kad Vilniuje, važiuodamas tuo maršrutu, kiekvieną dieną pamatau po avariją (jeigu važinėčiau daugiau po miestą, turbūt ne po vieną pamatyčiau). Ir tos avarijos labai paprastos: vienas automobilis įvažiuoja į kitą iš užpakalio. Važiuoju ir matau, kas išlipęs iš to automobilio stovi: visiškai jauni berniukai ir mergaitės.

Ėmiau sukti galvą, kaip čia yra, ir prisiminiau, kad aš penkerius metus važinėjau ir autobusu, ir lengvu automobiliu, ir pėsčias daug vaikščiojau, du milijonus gyventojų turinčiame mieste. Ir per tuos penkerius metus aš nė vienos panašios avarijos nebuvau matęs, nors Briuselyje - du milijonai gyventojų, o kamščiai nepalyginus didesni už Vilniaus.

Taigi, pradėjau ieškoti atsakymo, kodėl taip yra. Gali būti, kad mūsų vairavimo mokyklos, kurios ruošia vairuotojus, tik „daro“ pinigus – siekia kuo greičiau išleisti mokinį į gatvę. Viena priežastis – galbūt ne pilnai išnaudojamos vairavimo valandos, antra - tų vairavimo valandų per mažai. Mokykloms juk svarbiausia - kad pinigai kuo greičiau įplauktų į kasą, kad kuo greičiau naują mokinį priimtų. Taip ir sukasi ratas. O rezultatas? Kasdienės avarijos.

Žinote, baisu žiūrėti, kaip jauni vairuotojai manevruoja mieste – visiškai neleistinoje vietoje bando apsisukinėti, stabdo srautą. Matosi, kad neturi praktinio patyrimo, neturi įgūdžių, kur koją spausti, kur ranką sukti.

Tai negi ministrai nesusimąsto? Jie juk irgi po svietą važinėja, negi nemato?

Šita problema Vilniuje tikrai akis bado. Aš jau nekalbu apie vairavimo kultūrą,  apie tuos „erelius“, kurie laksto, sukuria avarines situacijas, sukelia įtampą normaliai važiuojančiam.

 

Ministre, padarom eksperimentą?

 

Iš tikrųjų, daug kas mėgsta lakstyti...

Aš irgi nesakau, kad esu šventas: kartais gal viršiju 10 ar 15 km ten, kur nėra pavojingos situacijos – ne miesto ribose, magistralėje. Bet štai ką pastebėjau: aš kasdien išvažinėju iš miesto ir grįžtu. Ir ten, kur stovi kelio ženklai, leidžiantys 50 ar 60 km/val. greitį, pro mane pralekia vairuotojai, viršijantys greitį tikrai ne 10 ar 15 km.

Aš aiškiai matau: lekia nekreipdami dėmesio į kelio ženklus. Tarsi sakytų: „O man ženklai negalioja“. Ir tas, kuris bando laikytis greičio, jaučiasi kvailio vietoje.

Taigi, sakiau, pasiūlysiu vidaus reikalų ministrui eksperimentą: toje vietoje, kur greitis ribojamas, pastatyti kokiai valandai nežymėtą automobilį. Kad vairuotojas neįtartų, jog čia paslapčia stebimas greitis, šalia dar reikėtų pastatyti darbininką su geltona striuke ir kastuvu rankose – neva tai darbai vyksta. Ir valandėlę fiksuoti pro šalį lekiančias mašinas  – ne tam, kad protokolą rašyti, tiesiog statistikai. Nustebtų patys, koks didžiulis procentas įžūliai nesilaiko kelio ženklų ir labai stipriai viršija greitį.

O kai įpranta lakstyti už miesto, tai ir mieste laksto. Vieniems tvarka galioja, kitiems negalioja. Bet niekam tas nesvarbu.

Negi to negalima sutvarkyti? Galima. Tik reikia noro.

Štai anądien girdžiu kalbančius Susisiekimo ministerijos, Gedimino technikos universiteto Kelių katedros darbuotojus: pristatysim kalnelių, pristatysim greičio matuoklių. Betgi ir vėl tai – techninės priemonės, kurios yra tik nedidelė dalis tų priemonių, pagerinsiančių eismo kultūrą. O kodėl nenorima pajungti visuomenės? Pavyzdžiui, kodėl tų, kurie laksto didžiuliu greičiu, nenufotografuoti ir nenusiųsti į policijos duomenų bazę? Ne tam, kad baudą išrašytų – tegul tiesiog kaupiasi duomenų bazėje duomenys apie tą lakstytoją, ir kai jis papuls policininkui, tas, atsidaręs duomenų bazę, pamatys, kad čia yra įžūlus lakstytojas ir žinos, kaip jį bausti.

Apie švietimą tomis temomis apskritai nei straipsnių skaičiau, nei per radiją girdėjau, nei laidų kokių mačiau. O juk tam, kad mūsų vairavimo kultūra pereitų į kitą kokybės lygį, reikia pajungti visuomenę, kalbėti, aiškinti. Lašas po lašo vis tiek po truputį akmenį pratašo.

Tik pajungus visą kompleksą priemonių, įskaitant ir visuomenės švietimą, gausim rezultatą.

O dabar atrodome prastai, palyginus su tomis šalimis, kuriose vairavimo kultūra – šiek tiek aukštesnė.

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi Giedrė Gorienė