J. Imbrasas: „Nacionalinį futbolo stadioną galėjome turėti jau seniai“

2018-07-23

Tik baigėsi daug ką prie televizorių ekranų prikaustęs Pasaulio futbolo čempionatas, turbūt ne vienam sukėlęs ir nuoskaudą – kad Lietuva neturi ne tik pasaulinio lygio futbolo komandos, tačiau iki šiol neturi net nacionalinio stadiono. „Jei likimas man būtų lėmęs visą mero kadenciją išbūti, stadionas šiandien stovėtų“, - „Karštam komentarui“ sakė Seimo narys, buvęs Vilniaus meras Juozas Imbrasas.

-Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie nacionalinio stadiono Vilniuje griaučius – kiek milijonų išmesta į balą, kad dabar esą reikės viską nugriauti. Kas atsitiko?

-Nacionalinį futbolo stadioną suprojektavo architektūros korifėjus A.Nasvytis. Gal stadionas ir ne šiuolaikiškų konstrukcijų, bet per pusantrų metų išdygo visas pagrindinis karkasas. Ir jeigu likimas man būtų lėmęs visą mero kadenciją išbūti, šiandien stadionas stovėtų – su keturiomis pagalbinėmis futbolo aikštėmis, ir futbolas Lietuvoje būtų galėjęs kilti. Bet... Pasikeitė merai, premjerai, nutrūko ir stadiono statyba.

Kai jau nebuvau meras, o A.Kubilius buvo premjeras, aš nuėjau pas A.Kubilių ir paprašiau, kad užbetonuotų nors armatūras, jog šios nestyrotų – nes, jeigu šiandien nėra pinigų, o armatūra uždengta, griaučiai gali stovėti ir ilgiau - kai valstybė atras pinigų, užbaigsim. Bet... premjeras tam pinigų nerado – matyt, ne tie pradėjo statyti, ir strypai rūdijo... Ką dabar darys, nežinau.

Kalbos, jog reikia stadiono, vėl prasidėjo nuo 2015 metų, kai Vilniaus meru buvo išrinktas R.Šimašius: šitas stadionas neva netinka, reikia kitokio – daugiafunkcinio, kitaip Europa pinigų neduos. Ir ką? 2019 m. kovą – savivaldybių rinkimai, o ar nors vienas kastuvas to naujo stadiono grunto iškastas ir ar nors vienas kibiras betono sudėtas? Stovi tie patys seni griaučiai...    

O stadionas galėjo būti. Ir jaunimas galėtų žaisti, ir renginiai - vykti, ir valstybė galėtų padėti išlaikyti. Bet ne - vis skaičiuoja pinigą. Tačiau nauda – ne vien piniguose: nauda - futbolo vystymas valstybėje, jaunimo užimtumas, sportas. Kiek naudingų dalykų buvo galima iš to turėti! 

-Tai sostinės valdžia tokių elementariausių dalykų nesupranta ar kaip?

-Norint bet ką daryti, reikia dviejų paprastų dalykų – pirma, norėti padaryti (ir norėti padaryti gerai), ir antra – norėti daryti. Nes gyvenime taip yra: jeigu nori ko, užsibrėži tikslą ir po to padarai.

Atsimenu 1997 metus, kada R.Paksas buvo Vilniaus meru, o aš buvau jo pavaduotoju. Štai šitas žmogus, nepaisant to, kaip jį kas bevertintų – vieni myli, kiti ne, yra toks, kuriam „palauk“ nėra: nutarėm, priėmėm sprendimą – darom. Ir jokių atsikalbėjimų: negaliu, nenoriu, tas ir tas trukdo...

Puikiai atsimenu, kaip tvarkėme Katedros aikštę. Kiek posėdžių vykdavo pas merą!  Vaikščiojo istorikai, „žalieji“, visokie profesoriai  - įrodinėjo, kad čia negalima dangos daryti, kad visais amžiais čia reikės kasinėti, kad Katedros aikštė turi būti užsėta žole... Nepaisant visokių „spardymųsi“, per pusantrų metų Katedros aikštę sutvarkėme. Ir kaip ji atrodo? Jokių pretenzijų. 

Arba vėl – 1997 metai: Vilniaus senamiestis per pusantrų pasikeitė neatpažįstamai. Buvo užmanyta - darom ir dirbam. Ir buvo padaryta. Štai taip reikia dirbti. 

Žinote, per savo nugyventą gyvenimą pastebėjau, kad yra žmonių, kuriems Dievulis davė dovaną gražiai, išraiškingai kalbėti, bet konstruktyvumo, praktinių gebėjimų veikti, daryti konkrečius darbus pas tuos žmones yra labai nedaug. Pažįstu ne vieną, kuris labai gražiai kalba tribūnoje, bet paprasto kuolo tiesiai į žemę įkalti jam nesigauna...

Štai, A.Zuokas - Vilniaus meru išbuvo dvi kadencijas. Aktyvus žmogus, veiklus. Bet vėlgi – ne tie prioritetai: tai gugenhaimus statyti – kam šitas griozdas čia reikalingas? Pasaulį pritrauks? Tokiais „perliukais“ gal ir galima nustebinti pasaulį - kai esi turtingas; tai dalkią atvesti – koks buvo rezultatas, matėm... Bet jis neturėjo prioritetų daryti konkrečius darbus miestui.

-Koks, jūsų nuomone, turėtų būti miesto meras?

-Miesto vadovas pirmiausia turi būti praktinis, ūkinės veiklos žmogus. Netrukdo ir vizijų turėjimas, bet... čia reikia veikti.   

Jeigu pažvelgtume į Vilniaus istoriją, tai pagrindinė mūsų miesto arterija  – Neris dar XX a. pradžioje buvo kur kas gyvybingesnė, negu dabar - 1929 metais čia prasidėjo laivyba, atsirado mažų laivelių prieplaukos. Tik vėliau, Baltarusijoje pastačius kaskadas, vandens lygis krito, laivyba užsidarė.

Kai aš buvau Vilniaus meras, buvo priimtas sprendimas per metus parengti išsamią studiją, kaip mes įsivaizduojame Nerį, ir pradėti tą projektą įgyvendinti. Deja, likimas lėmė, kad aš mero poste dviejų metų neišdirbau - būtume ir tą projektą įgyvendinę.

-Kokį projektą?

-Per Strasbūrą teka tris kartus siauresnė upelė, nei mūsų Neris, tačiau kokie ten plačiadugniai laivai zuja ir zuja, ir zuja – 50 keleivių, uždengti! Ne seklesnė ir mūsų Neris – jei kokia vieta ir yra seklesnė, galima pagilinti, ir laivų maršrutas galėtų būti nuo Lazdynų iki Antakalnio galo.

Taigi, kodėl mūsų Nerimi negalėtų plaukioti tokie plačiadugniai laivai, kaip Strasbūre?

Manau, kad keleivių tikrai būtų. Būtų ir atrakcija, ir praktinė nauda – per tą laiką, kol žmogus stovi kamščiuose, jis kur kas greičiau nuvyktų, kur reikia. Ir gatves „nukrautume“.

Bet, kaip matome, Vilniuje nėra kam tuo rūpintis. Jeigu dėl stadiono reikia keturis metus mąstyti, tai taip yra ir su upe mūsų...

Beje, A.Zuokas viziją dėl Neries buvo pristatęs - 2015 m. sausį, tai yra likus mėnesiui iki jo antrosios kadencijos pabaigos: „Sutvarkysime Neries krantines, kurios nenusileis gražiausiems prie upių esantiems Europos miestams“. Atrodo gražiai. Tačiau vėlgi – koks prioritetas? Želdynų įrengimas, rekreacinė infrastruktūra, pritaikyta kokybiškam poilsiui prie vandens, apžvalgos – kaip dabar labai madinga, pramogų, renginių terasos, nusileidimas prie vandens pabraidyti ir tik galiausiai – viena kita prieplaukėlė prisišvartuoti...

Dabartinis Vilniaus meras R.Šimašius irgi prieš rinkimus kalbėjo: įrengsim, padarysim... Įrengė - prie Mindaugo tilto ant šaligatvio vieną kavinukę... Daugiau kas? Nieko.

Taigi, matyt, kol kas nėra noro ir užsidegimo, kad ta vandens arterija Vilniuje būtų gyva. O kaip ji pagyvintų miesto gyvenimą! Kaip miestiečiams būtų patogu!

Tikėkimės, kad atsiras toks meras, kuris užsidegs šia idėja ir ją įgyvendins. Nes jeigu vėl išrinks feisbukinį merą, demonstruojantį, „kaip aš gražiai atrodau, kaip gražiai pakalbu“, bus tas pats. Miestui vadovauti turi veiklos žmogus.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė