J.Imbrasas: Anuomet kaimą naikino okupantų politika, dabar – savų oligarchų

2018-03-16

Padėtis žemės ūkyje pasiekė akligatvį, todėl būtina ligšiolinę sistemą stabdyti ir kryptį žemės ūkyje pasukti šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu. „Kitaip neliks Lietuvos“, - įsitikinęs Seimo narys Juozas Imbrasas. 

 

-Gerb. Imbrasai, tik pastaruoju metu prabilta apie tai, jog, pasirodo, Lietuvoje didžioji dalis žemės ūkio – oligarchų, arba latifundininkų, rankose. Prieš patekdamas į Seimą jūs buvote Europos parlamento narys, sakykite, prašau, o kaip yra Europoje?

-Šiandien vidutinis ūkis senojoje Europoje yra 20-21 hektaras. Tuo tarpu pas mus ūkis gali būti ir  keliolika, ir keliasdešimt tūkstančių hektarų. Ir tai jau ne dvarai, o latifundijos, ir ne ponai – oligarchai. Kaip tai galėjo atsitikti?

-Ir kaip?

-Matyt, geriausias atsakymas į šį klausimą būtų šis pavyzdys: anądien vienoje televizijos diskusijų laidoje apie kaimo reikalus buvęs du kartus premjeru pasakė: „Aš apskritai kaimo reikalų nežinojau“.

Aš net žagtelėjau. Vos nuo kėdės nenuvirtau: du kartus premjeru buvo ir visiškai nežinojo, kas kaime dedasi? Įsivaizduojate? Ir žmonės tokiems valdžią patiki, tokius į valdžią išrenka, o kolegos didžiuojasi: „Va, koks ryžtingas premjeras“.

Todėl, matyt, ir turime tokią situaciją, kokią turime - kad padėtis kaime buvo tarsi stovintis balos vanduo. Tik pastaruoju metu atsirado bangelės, kurios vis didėja. Pagaliau prabilta apie tai, jog situaciją žemės ūkyje reikia keisti iš esmės.

 

Valstybės požiūris – kažkokia anomalija

 

-Kaip įvertintumėte valstybės požiūrį į kaimo reikalus?

-Mano nuomone, valstybės požiūris į kaimo tvarkymo reikalus, ūkininkus – tai kažkokia anomalija, nes nė vienoje europinėje valstybėje tokios žemės ūkio sistemos, kokia yra pas mus, nėra. Galbūt tokią sistemą rastume Baltarusijoje, Ukrainoje ar Rusijoje, tačiau ar mes turėtume į juos lygiuotis?  Net jei Rytų Europoje ir buvo stambiųjų ūkių likučiai, tai juos labai demokratiškai pertvarko – organizuoja kooperatyvus ir panašiai. Mums reikia žiūrėti į senąją Europą.

Aš jaučiu, kad bręsta situacija ir Lietuvoje. Ir čia turės būti priimtas sprendimas. Tik abejoju, ar šita valdžia tą padarys, nes R.Karbauskis šiek tiek trukdys. Nes jis – vienas tų oligarchų, kurie tą sistemą ir kūrė.

Aš pasikalbu su LVŽS frakcijos Seime nariais ir suprantu, kaip jiems sunku ką nors daryti prieš savo partijos vadą.

Tačiau banga jau kyla, ir dabar svarbiausia, manau, kad ji nenuslūgtų. Reikėtų šį klausimą nuolat kelti visais lygmenimis.

 

Anuomet kaimą naikino okupantų politika, dabar – savų oligarchų

 

-Į ką, jūsų manymu, mums reikėtų lygiuotis?

-Mums reikia lygiuotis į vokiečius, prancūzus, danus, olandus, nes tonos, centneriai, produktyvumas, efektyvumas – tai tarybinių laikų argumentas.

Pagal tokius argumentus juk anuomet ir buvo pradėtas kaimo sodybų naikinimas. Girdi, reikia daug tonų grūdų, pieno, mėsos! Ir  Lietuva buvo paversta didele ferma. Kodėl? Nes turėjo maitinti Peterburgą ir Maskvą, kitus Rusijos regionus. Aišku, tai sričiai buvo skirta ir pinigų, bet... po tuo juk slypėjo ir politika.

Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kaimas buvo stiprus valstybės pamatas – juk tai 20 tūkstančių kaimo bernelių, arba pilkasermėgių, 1918-ais metais valstybę atkovojo, nepriklausomybę apgynė; juk tai kaimas pokario metu vykdė partizaninį pasipriešinimą; juk tai iš kaimo daugiausia ėjo į partizanus, ne iš miesto...

Taigi, ana valdžia turėjo politinių motyvų - kaip tas lietuvių šaknis iš kaimo išrauti, kaip lietuvius suvaryti į bendras gyvenvietes, kad neliktų sodybų, neliktų nuosavybės.

Todėl atkūrus nepriklausomybę labai norėjosi, kad šitas kaimo griovimas būtų sustabdytas. Tačiau, pasirodo, mes kaimo griovimą  pratęsėme – tik šį kartą per oligarchus, kurių tėvai buvo kolūkių pirmininkai.

Noriu priminti, kad kaimas - tai ne tik mėsos, pieno, grūdų tonų pagaminimas, bet ir socialiniai dalykai: kaime gyvena žmonės, kurie leidžia vaikus į mokyklą,  gyvena pagyvenę žmonės, kuriais turi būti pasirūpinta. Todėl, kalbėdami apie kaimą, negalime kalbėti tik apie tonas.

 

Lietuvos kaimo politika – labai prasta

 

-Buvę kolūkių pirmininkai, pasikeitus santvarkai, greitai persiorientavo – pasiskirstė po skirtingas politines jėgas, kad galėtų ginti savo interesus nepaisant to, kokia partija yra valdžioje.

-Taip, atsimenu, buvo toks kolūkio pirmininkas V.Lapė. Jis buvo dešiniųjų jėgų Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas. Prie jo žemė pasidarė „skrajojanti“. Aš suprantu, kad pastatą dar galima patraukti keletą metrų į šoną, bet kad žemė „skraidytų“ iš Žemaitijos į Vilnių...  Ir kiek tai valstybėje sukėlė įtampų!

Tie kolūkių pirmininkai arba nematė, kaip Europa tvarkosi, arba nenorėjo to matyti. Jie visiškai nenorėjo tvarkytis taip, kaip protingoji Europa tvarkosi.

Vietoj to, kad po nepriklausomybės atkūrimo būtų pasinaudota anų laikų žemės ūkio baze, skatinamas kooperatinis judėjimas - kad ūkininkai galėtų apsijungti, įgautų svaresnę derybinę poziciją maisto grandinėje, galėtų konkuruoti su perdirbėjais, pardavėjais, nieko nebuvo padaryta.

Priešingai, buvo paniekinamai pareikšta: „Čia ką, vėl į kolūkius suvarysit?“.

Taigi, ūkininkų kooperacijos iniciatyva jau pačioje pradžioje buvo užgniaužta, sustabdyta ir buvo nueita primityviausiu keliu - griaunant kaimą ir kuriant bei puoselėjant oligarchus.

Ir dabar Lietuvos kaimo politika atrodo labai, labai prasta.

 

Kaimo atgaivinimo pavyzdys – Norvegija

 

-Tai ką daryti?

-Reikia aiškinti piliečiams, kad šitas kelias, kuriuo einama 28 metus, - ne tas kelias. Kaimą reikia atkurti. Ir kiekvienas kaime gyvenantis žmogus, kuris turi hektarą, penkis, dešimt, dvidešimt ar šimtą, turi rasti savo vietą. Štai čia valstybė turi padaryti labai rimtų sprendimų.

O galbūt mūsų valstybė galėtų pasiremti Norvegijos pavyzdžiu? Nors Norvegija nėra ES narė, bet ji gerą pavyzdį rodo.

Jūsų laikraštis išsamiai aprašė, kaip Norvegijoje veikia žvejybos sistema: žvejas, ar jis pagavo kilogramą, ar toną, patiekia žuvį perdirbimo įmonei, ir valstybė iš specialios sąskaitos keturioliktą dieną perveda žvejui už žuvį; perdirbimo įmonė perveda pinigus ne žvejams, o valstybei, atsiskaitymą užtikrina perdirbimo įmonių garantinis fondas. Žuvies supirkimo kainas nustato valstybė – kad būtų sumokama ne mažesne nei nustatyta kaina. Ir nėra jokių diskusijų, kad „aš nepirksiu, nes man per mažas kiekis“. Panašus principas ten veikia ir žemės ūkyje. 

Manau, kad būtent šitokį metodą mūsų valstybė galėtų pilnai pritaikyti ir visam mūsų žemės ūkiui. Kitaip sakant, valstybė turėtų atverti vartus visiems, gyvenantiems kaime: augink grūdą, daržoves, vaisius, uogas, gamink pieną, mėsą – valstybė užtikrins, kad tavo produkcija būtų supirkta. Ir ne žemesnėmis negu nustatytomis kainomis.

Tas norvegiškas mechanizmas nėra sudėtingas, tačiau, kad tai būtų įgyvendinta, reikia labai stiprios politinės valios. Ir nedelsiant.

Pas mus pieno gaminimo savikaina yra siaubingai iškreipta: mažas pieno gamintojas, kurio pieno savikaina didesnė, gauna du kartus mažiau, negu didelis, kuris laiko kelis šimtus karvių, yra apsirūpinęs įranga ir kurio pieno gamybos savikaina mažesnė.

Šitaip būti negali, tačiau yra. Ir prie to privedė klaidinga kaimo politikos kryptis, kuria Lietuva nuėjo. Šitą kryptį reikia stabdyti ir sukti šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Kitaip bus blogai, neliks Lietuvos.

 

Kad Lietuva sugrįžtų prie savo šaknų

 

-Taigi, ar gali mums utopine atrodanti norvegiška sistema virsti lietuviška realybe?

-Aš neabejoju, kad tai puikus pavyzdys, kaip galėtume atgaivinti kaimą, paskatinti sugrįžti visus išvažiavusius. Nes žmogus supras: jeigu jis dirbs sąžiningai, jo produktas bus nupirktas. O ko daugiau reikia dirbančiam žmogui? Kad jo prekę ar gaminį nupirktų, kad jis nebūtų stumdomas prekybinių tinklų monopolio, kurio, beje, mes niekaip negalime suvaldyti – nes, matote, laisva rinka. Negalima pas mus nei prekybinių, nei supirkimo kainų reguliuoti, ir apskritai į kainas negalima kištis.

Norvegai gali, švedai gali, prancūzai pradėjo reguliuoti žemės ūkio produktų supirkimo kainas, tik Lietuvoje – ne? Štai čia ir yra Laivosios rinkos instituto skleidžiama laisvosios rinkos demagogija. Nes realybėje tai yra Lietuvos sunaikinimo, žmonių išvarymo iš Lietuvos politika: kaimą sunaikinti, smulkų verslą sunaikinti, žmones – išvaryti.

Manau, kad norvegiška sistema mums padėtų sugrąžinti žmones į kaimą. Daug kas į kaimus išvažiuotų ir prasidėtų sodybų atsistatymo metas. Lietuva vėl sugrįžtų prie savo šaknų.

-Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi Giedrė Gorienė