J.Imbrasas Vyriausybės veikloje mato valstybės interesų išdavystę

2017-09-18

Nepraėjo nė metai, kaip dirba „valstiečių“ ir socialdemokratų valdžia, o Vyriausybės planuose – strateginių objektų privatizacija – darbo grupė siūlo parduoti po trečdalį akcijų strateginėse valstybės įmonėse: „Lietuvos energija“, „EPSO-G“, „Lietuvos geležinkeliai“, „Klaipėdos nafta“, „Lietuvos paštas“.

„Lietuvos geležinkelių“ įmonių grupę siūloma reorganizuoti atskiriant kai kurias veiklas ir privatizuojant tik pelningiausią sritį – krovinių vežimo geležinkeliu paslaugas bei kai kurias dabar grupėje esančias bendroves. Komercinių veiklų atskyrimas ir pardavimas taip pat numatytas ir „Lietuvos pašto“ įmonių grupėje.

„Mano nuomone, tai yra išdavystė – mes išduodame savo valstybės interesus“, – taip Vyriausybės planus įvertino Seimo narys, buvęs europarlamentaras Juozas Imbrasas.

Jis atsakė į „Karšto komentaro“ klausimus.

-Ką manote apie Vyriausybei pateiktus siūlymus privatizuoti strateginius objektus, įskaitant ir pelningai dirbančius „Lietuvos geležinkelius“?

-Mūsų Konstitucijoje parašyta, kad Lietuvos ekonomikos pagrindą sudaro privati nuosavybė. Taigi, nuosekliai ir einama tuo keliu. Tačiau realybėje juk yra ir savivaldybių nuosavybė, ir valstybės nuosavybė, apie kurią Konstitucijoje kažkodėl neužsiminta, todėl neretai sau užsiduodu klausimą: kodėl?

Jei pažvelgtume į kitas valstybes, daugelyje jų strateginiai objektai, ypač energetikos, yra valstybės nuosavybė. Nes valstybės piliečių interesai ne visada dera su privataus subjekto interesais: privataus subjekto interesas – didelės pajamos, pelnas, o valstybės interesas – visų gerovė.

Kalbant apie „Lietuvos geležinkelius“, galiu pasakyti, kad Europos Parlamente aš penkerius metus dirbau tikruoju Transporto komiteto nariu (Z.Balčytis buvo pakaitiniu nariu) ir buvau geležinkelio liberalizacijos europinėje sistemoje liudininkas. Man teko dalyvauti diskusijose, klausytis argumentų ir išgirdau tikrai daug nuogąstavimų iš parlamentarų tų šalių, kuriose geležinkelis yra pakankamai aukštame lygyje. Nes kas yra liberalizavimas? Tai yra įmonės veiklos suskaldymas į atskiras veiklos rūšis.

Aš du kartus buvau maloniai nustebintas, kai Europos Komisijos atstovai mūsų komitetui pristatydavo visos ES valstybių geležinkelių rodiklius ir Lietuva pagal krovinių pervežimo rodiklius buvo pirmoje vietoje ES.

Susisiekiau su „Lietuvos geležinkelių“ vadovybe, jie atvažiavo į Briuselį ir man papasakojo, kaip jiems pavyko pasiekti tokių rodiklių. Pasirodo, jie ūkiškai sutvarkė du pagrindinius dalykus – pirmiausia, muitinės procedūras. Kadangi didžioji dalis krovinių keliauja į Rytus, ilgiausio krovinių sąstato įforminimas užtrukdavo daugiausia pusę valandos, tokiu būdu sutaupoma daug laiko. Antra, buvo išspręsti techniniai dalykai: nupirko čekiškus traukikus, kurie traukia krovinių sąstatus, sujungė du traukikus prie platformos (kuri buvo kritikuota, jog iš Rusijos), ir tai leido per trumpą laiką pervažiuoti labai dideliam kiekiui krovinių (galėjo važiuoti labai ilgas sąstatas). Tuo tarpu kai Europoje geležinkeliu krovinys juda nuo vienos iki kitos sienos, ten procedūros labai skirtingos, dėl to sugaištama daug laiko, ir jų rodikliai prastesni.

Kadanti Briuselyje prasidėjo tas geležinkelio liberalizacijos idėjos stūmimas, mes suklusome ir pradėjome domėtis, o kaip yra tose šalyse, kurios pabandė tą padaryti?

Sužinojome, kad Lenkijoje, kuri tai padarė (išskaldė savo geležinkelių veiklą į atskiras rūšis situacija dabar tokia – tam, kas dirba geležinkelio sistemoje, nejauku prisipažinti, kad ten dirba, nes geležinkelis tiek „nugyventas“. Pvz., jeigu reikia pakeisti kokį sugedusį iešmą, tai kol penkios įmonės susėda, susikalba, gaištamas laikas, o to rezultatas – chaosas.

Į konferenciją Briuselyje pasikvietėme ir Anglijos geležinkeliečius – kad jie pasidalintų savo patirtimi. Vėlgi reziume buvo tokia: kad tie liberalizavimo rezultatai nieko gero nedavė.

Ir aš pradėjau galvoti: kas čia vyksta? Liberalizacijos pasekmės, kaip rodė kitų ES valstybių patirtis, – neigiamos, mūsų geležinkeliai – geriausia įmonė Europoje, o mus spaudžia, stumia, kad „kuo greičiau liberalizuokit, išdraskykit“. Kodėl? Tuo metu atsakymo dar nebuvo, tačiau matydami neigiamas tos liberalizacijos pasekmes, mes su Z.Balčyčiu, taip pat dar padedant kitiems europarlamentarams, pabandėme tą procesą pristabdyti. Ir mums tai pavyko – Briuselis sutiko, kad krovinių apskaita, krovinių aptarnavimo kaštai, keleivių vežimas būtų išskaidyti įmonės viduje.

Tikrai galvojau, kad mums tą procesą pavyko sustabdyti apskritai. Tačiau kai išgirdau, kad planuojama privatizuoti „Lietuvos geležinkelius“, supratau, kad ne.

Turime geriausią įmonę Europoje ir norime eiti tuo keliu, kuris nedavė rezultatų Lenkijai, nedavė rezultatų Anglijai? Manau, kad tai – mūsų valstybės interesų išdavystė.

-Kokios jėgos, jūsų nuomone, siekia „Lietuvos geležinkelių“ krovinių pervežimo sektoriaus privatizavimo?

-Spėčiau, kad čia veikia kur kas didesnės jėgos: ar ne vokiečiai su rusais yra suinteresuoti, kad per mūsų Lietuvėlę judėtų sąstatai iš Rytų į Vakarus ir jiems tai kuo mažiau kainuotų?

Nemanau, kad tai – vien tik premjero sprendimas. Gal kokie nors Europos vadai paspaudė mygtuką mūsų aukščiausiai valdžiai, kad „jūs turite tai padaryti“?

Iš tiesų man labai skauda širdį, kad geriausia įmonė Europoje gali būti išdraskyta, o Lietuvai iš to nauda būtų minimali arba apskritai būtų nuostoliai.

-Ką turite omenyje?

-Šiandien „Lietuvos geležinkeliai“ yra vienintelė Europos įmonė, kuri vienintelėje Lietuvoje pati dotuoja keleivinį transportą. Visos kitos Europos įmonės tą daro iš valstybės biudžeto.

Todėl labai gaila, kad valstybėje nėra stuburo atstovėti valstybės interesų. O reikėtų sirgti už savo valstybės reikalus.

Labai keista tendencija: jeigu tik valstybėje yra kokia nors sritis stipri, tai reikia ją susilpninti. Taip, pvz., atsitiko ir su Ignalinos atomine.

 
 

-Betgi Ignalinos AE liepė Briuselis uždaryti? Visuotinai juk žinoma, kad, jeigu nebūtume uždarę, nebūtų mūsų į ES priėmę.

-Dirbdamas Briuselyje, su daug kuo susipažinau ir gavau daug atsakymų – Ignalinos AE darbą galėjome pratęsti.

Aš pats asmeniškai bendravau tiek su Energetikos komiteto atstovu iš Vokietijos, tiek su Europos Komisijos vadovybe. Pasirodo, buvo dokumentas, apie kurį Lietuvoje niekas nekalba – jeigu uždarant atominę elektrinę Lietuvoje trūks savų pajėgumų ir reikės pirkti elektrą iš išorės (o tas ir įvyko – perkame, berods, 70 proc.), jeigu bus sumažėjęs atominės saugumas (o taip ir yra, nes nepastatėme saugyklos), vien dėl tų dviejų kriterijų Lietuva galėjo nesunkiai pratęsti derybas ir Ignalinos AE darbą.

Bet kas įvyko pas mus? Buvo skubama, verčiamasi kūliais ir rodoma pirštais į Europą. Kada G.Kirkilas nusiuntė ypatingąjį ambasadorių A.Abišalą į Briuselį, mes ten nesuradome, pas ką jis buvo. Labai domėjomės, bet surasti, pas ką jis buvo, nepavyko.

-Tai kodėl tuomet buvo uždaryta Ignalinos AE, jeigu Lietuva atitiko visus kriterijus, dėl kurių atominės veikimas galėjo būti pratęstas?

-Kai sudėlioji tuos faktus, kurie buvo paskelbti žiniasklaidoje: ir konsultacijoms išleisti milijonai, ir bruktas per daug galingas naujas branduolinis reaktorius, ir per kokią įmonę perkama elektros energija iš išorės, išvada peršasi tokia: griovėme naudingiausią valstybei energetinį objektą tam, kad kažkam – kažkokiai grupei, partijai – būtų didesnė nauda. Valstybės interesai buvo paaukoti vienos siauros grupės naudai.

-Kaip vertinate šiandieninę situaciją valstybėje?

-Šiandien ne man vienam skauda širdį matant, kas darosi mūsų valstybėje. Piliečių valia dabar į Seimą yra išrinkti „valstiečiai“. Teisingai, neteisingai, geras, blogas – mes nevertinkime. Bet aš įsivaizduočiau, kad turėtų būti taip (jei išrinko – gerbiame piliečių pasirinkimą): Prezidentas, atstovaujantis visai Lietuvai, pasikviečia premjerą ir sako: „Premjere, kuriomis kryptimis dirbame šituos ketverius metus?“. Ir susitaria dėl prioritetų. Pvz, pirmas klausimas – švietimas. Ir Prezidentas su premjeru sutaria, pagal kokį pavyzdį – Suomijos ar kokį kitokį – bus dirbama (estai švietimo srityje pasekė suomių pavyzdžiu ir šiandien jie Europoje ketvirtoje vietoje). Kitas klausimas – energetika, trečias – kaimo reikalai ir taip toliau.

Kaimo reikalų srityje „nuvažiavome“ neaišku kur – Rytų Europos šalyse tokio modelio, koks yra Lietuvoje, nėra. Čia mes sukūrėme oligarchinį kaimo valdymo modelį ir sutrypėme tūkstančius ūkininkų. Tad gal ir šitoje srityje reikėtų kryptį pakeisti ir pažiūrėti, ką būtų galima atstatyti? Nes kaimas – tai Lietuvos pagrindas, kuriuo Lietuva rėmėsi nuo 1918 metų.

Žinote, bandžiau prisiminti, o kurioje srityje savo valstybės gyvenime mes išmokome gerą pamoką iš kitų šalių? Švietime? Ne, negalime nuvažiuoti į Suomiją. Energetikoje? Ne, negalime iš vokiečių pasimokyti – jie ne uždarinėja atomines, o kuria alternatyvą ir tik tada, kai bus pasiruošę, uždarys atomines. Rinkimų organizavime? Irgi ne (kai aš 2012 m. Briuselio buvau komandiruotas stebėti Gruzijos parlamento rinkimų, man buvo gėda, kad mes, Lietuva, esame ES valstybė, o gruzinai dar tik galvoja apie ES, tačiau ten toks aukštas rinkimų lygis! O juk kai gerai pasiruoši rinkimams, tada lieka mažai vietos įvairioms manipuliacijoms. Gal čia šuo pakastas – gal dėl to nenorima, kad pas mus rinkimų organizacija būtų aukšto lygio?). O gal pasimokėme iš Vengrijos ir Lenkijos, kaip ginti savo valstybės interesus? Irgi ne.

Taip, kad Lietuvos politinėje padangėje veikti tikrai yra ką. Ir būtų galima daug ką pakeisti, jeigu būtų noras ir politinė valia.

-Ir kada ta valia atsiras valstybėje?

-Kada Prezidentė pasakys: „Premjere, sėdam ir sutariam, kokiomis kryptimis šią kadenciją dirbsime“. Kitą kadenciją – kitos sritys, ir taip pastatytume valstybę. Labai norėtųsi, kad būtų dirbama šitaip, o ne pasiduodant kažkokiam spaudimui iš išorės.

-Ačiū už pokalbį.

Pagal laikraštį „Karštas komentaras“