Jungtinio Grybauskaitės ir konservatorių instituto metinės

2017-09-27

Į šiandienines Lietuvos politines aktualijas ir socialdemokratų problemas reiktų pažvelgti giliau ir plačiau. Prisiminkime, kad 2016 metų rinkiminėje kampanijoje kaip niekad aktyviai dalyvavo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vos tik pasitaikius progai, buvo bandoma įtikinti visuomenę, kad mums reikalingos „permainos“. Kaip tyčia, permainas ir „atsinaujinimą“ prieš rinkimus siūlė ir konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Paradoksalu, bet permainas siūlė žmogus, kuris partijos vadovo postą šiek tiek prieš rinkimus paveldėjo tokiu būdu, kuris paplitęs nedemokratinėse valstybėse. Tačiau čia nei prezidentė, nei mūsų apžvalgininkai problemų nematė. O problemos atsirado po rinkimų, kuomet į valdžią, anot prezidentės, atėjo „ne tos permainos“.

Valstiečiai su trenksmu nušlavė konservatorius antrame ture ir parodė, kad žmonėms tikrai norėjosi permainų. Dar aiškiau rinkėjai pasakė, kad konservatoriai su permainomis neturi nieko bendro. Ši žinia tiek prezidentei, tiek ir jos valdomai žiniasklaidai buvo lyg smūgis šlapiu skuduru per veidą, greit virtęs pagiežos ir neadekvataus puolimo išraiška valstiečių atžvilgiu. Prasidėjo pirmoji ataka, nukreipta prieš frakciją Seime. Prisiminkime kokiais šlykščiais epitetais buvo vadinamas Seimo pirmininkas, Ramūnas Karbauskis, kaip žiniasklaida kasdien tikslingai atakavo valstiečius. Buvo parinkta aiški „skaldyk ir valdyk“ taktika. Į viešumą iškeliami prieštaringi faktai, turėję kiršinti valstiečius ir išsprogdinti juos iš vidaus. Vien ko verta buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės istorija. Didžiulė purvo lavina ant R. Karbauskio buvo pilama diena iš dienos, savaitė po savaitės, mėnesis po mėnesio. G. Kildišienės apatinių fone buvo kalbama, kad valstiečiai jau „tuoj tuoj“ grius ir skils į kelis darinius, tačiau jie atsilaikė. Taip, krito reitingai, krito Seimo narė, tačiau valstiečiai nepasidavė ir vieningai atlaikė pirmą puolimo bangą. Frakcija Seime liko, tad politiniai oponentai ėmė ieškoti kitų kelių, kaip atvesti G. Landsbergį į Ministro Pirmininko postą.

Antrajame puolimo etape buvo bandoma smūgiuoti Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui ir jo Vyriausybei. Taktika panaši. Kritikuojami ministrai, jų iniciatyvos, ieškoma kompromato ir bandoma supriešinti valdančiąją daugumą ir ministrų kabinetą. Dėl įvairių iniciatyvų, kaltę buvo bandoma permesti atskiriems ministrams, o atsakomybės naštą ant premjero. Tačiau Vyriausybė atsilaikė. O ir kritika jos atžvilgiu negalėjo būti labai aštri, nes juk pati prezidentė ne tik formaliai turi du ministrus, bet ir pati juos renkasi, tad kritikuodama valdžią, galėjo šūvį paleistį ir į savo koją.

Jungtinis institutas, patyręs dvi nesėkmes, ėmėsi naujos, Trojos arklio taktikos. Kadangi nepavyko suskaldyti nei valstiečių frakcijos, nei sugriauti Vyriausybės, buvo imtasi valstiečių koalicijos partnerių, t.y. socialdemokratų. Laikas pasirodė patogus, nes pastarieji rinko naują pirmininką ir, kaip tyčia, konservatoriai rado kam išreikšti savo simpatijas. Pasirinktas buvo jau už korupciją teistas, buvęs jaunųjų konservatorių lygos narys Gintautas Paluckas. Net politikos naujokui aišku, kad teistumo korta turėtų būti metama tik G. Paluckui išėjus į viešumą, tačiau, politikos apžvalgininkų ir visuomenės nuostabai, nei iš prezidentūros, nei iš konservatorių pusės socialdemokratų pirmininkas jokios kritikos nesulaukė. O nesulaukia todėl, kad faktiškai vykdo konservatorių planą – išvesti socdemus iš koalicijos ir Lietuvą atvesti į politinio neapibrėžtumo stadiją. Tą patvirtina ir šiandieniniai straipsniai žiniasklaidoje. Vis išmetama idėja apie pirmalaikius rinkimus, kurie naudingi būtų tik konservatoriams.

Į situaciją, kas vyksta su socialdemokratais, siūlyčiau žvelgti plačiau. Partijos skyriai, kurie nemato vidinės virtuvės Seime, buvo įtikinti palikti koaliciją, tačiau patyrę socdemų politikos vilkai tą daryti atsisako, motyvuodami tuo, kad valstybėje svarbu išlaikyti stabilumą. Tačiau naujienose skaitome tik suasmenintą socdemų sprendimą, esą jie laikosi įsikibę postų. G. Paluckas aršiai kritikuoja savo kolegas ir grasina pašalinimu iš partijos, nors pats, deklaruodamas kairiąsias idėjas, pamiršta, kad Vilniaus savivaldybėje dirba kartu su liberalais. T.y. ne tik bendradarbiauja su politiniais oponentais, bet išduoda ir socialinio teisingumo norinčius gyventojus. Kur matyta, kad apie socialinės atskirties mažinimą garsiai deklaruojantis politikas ranka rankon dirbtų su liberalais, kurie atstovauja verslo ir kapitalo interesus?

Lietuvoje vis bandoma įtikinti visuomenę, kad politinė dauguma neegzistuoja, tačiau joje šiai dienai jau yra bent 75 Seimo nariai, tad politinis nestabilumas Lietuvai negresia. O tai dar labiau siutina jungtinį prezidentės Grybauskaitės ir konservatorių instituto štabą, kuris, panašu, patyrė pralaimėjimą jau ir trečiame mūšyje. Netolima ateitis parodys, koks bus sekantis manevras, bandant atimti valdžią iš valstiečių. Bijau, kad naujajame sezone gali būti panaudota jau ne kartą pasiteisinusi Viešųjų pirkimų tarnybos, STT, FNTT ar kita spec. tarnybų korta. Šios tarnybos yra stipriai įtakojamos Daukanto rūmų ir jau ne kartą surengė parodomąsias akcijas prieš partijas ir politikus. Kol kas aišku tik viena, kad stengiamasi visais įmanomais būdais G. Landsbergį pastatyti į premjero postą. Tikslas aiškus, tad konservatorių veiksmai, griaunant politinį stabilumą ir einant prieš Lietuvos interesus, turėtų nestebinti. Gaila, kad to nesuvokia regionų socialdemokratai, kurie pasidavė konservatorių remiamam Trojos arkliui.