Kas svarbiau – nendrinė zylutė ar daugiabučių atnaujinimas ir perpus pigesnis šildymas?

2018-08-20, Giedrė Gorienė

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Juozas Imbrasas įsitikinęs, jog aplinkos ministras pasiklydęs tarp prioritetų. „Aš nesakau, kad gamta rūpintis nereikia, tačiau daugiabučių atnaujinimas ir beveik perpus pigesnis šildymas – ypač, kai paskelbta, jog net penktadalis mūsų piliečių yra žemiau skurdo ribos, – yra daug svarbiau negu nendrinė zylutė ar praskrendančios žąsys“, - „Karštam komentarui“ sakė J.Imbrasas.

Todėl neatsitiktinai ši nuostata yra vienas iš 15 „tvarkiečių“ programos punktų, dėl kurių deramasi su valdančiais „valstiečiais“,  siekiančiais sudaryti tarpfrakcijinę koaliciją Seime su partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcija.

Būtent šia aktualia tema ir kalbamės su Seimo nariu, „tvarkiečiu“ Juozu Imbrasu.

 

-Kokią vietą Lietuvos valdžių ir politinių jėgų darbotvarkėje užima daugiabučių namų atnaujinimas? Ir ar apskritai suvokiama, kokia to proceso svarba žmonių gerovei? 

-Jau buvau baigęs mokslus (KPI Vilniaus filiale įgijo statybininko inžinieriaus specialybę – KK past.) ir dirbau, kai apie 1970-uosius metus įvyko pirmoji energetinė krizė, kuri sukrėtė Europą. Aš tada stebėjau, kaip Europos valstybės lipo iš tos duobės: buvo paskelbtos valstybinės programos, kurioms vadovavo Europos prezidentai, premjerai, ir per keletą metų buvo apšiltinti, atnaujinti seni pastatai. Ir po to jau prasidėjo naujų, efektyvių, taupančių energiją, kad šiluma neišeitų per sienas ir langus, būstų statyba.

Aš vis laukiau, kada šie procesai prasidės ir Lietuvoje. Juoba kad, atkūrus nepriklausomybę, Prezidento, o vėliau ir premjero pareigas ėjęs A.Brazauskas pagal specialybę buvo statybininkas, energetikas, o naujosios komunalinių paslaugų kainos, palyginus su tarybiniais laikais, kilo kaip ant mielių. Pvz., jei kadaise aš už trijų kambarių buto, kuriame šiandien gyvenu, šildymą mokėjau 12 rublių, tai naujosios komunalinių paslaugų kainos jau buvo kur kas didesnės. Deja...

Ir šiandien galiu konstatuoti, kad per tiek metų šitoje srityje padaryta gana mažai. Išimtis tik - praeita kadencija, kai mūsų partijos „Tvarka ir teisingumas“ deleguotas aplinkos ministras buvo Vyriausybėje. Štai tada padarėme proveržį: užsibrėžėme tikslą per metus atnaujinti nors po du tūkstančius namų ir tuo keliu ėjome. Tokiais mastais dirbant, per dešimt metų būtų atnaujinti visi senieji daugiabučiai. Tačiau...

Pasikeitė valdžios, į valdžią atėjo „valstiečiai“, į kuriuos žmonės dėjo daug vilčių, ir šita problema tapo lyg ir nesvarbi. Ir, štai, daugiabučių atnaujinimo klausimas buksuoja jau antrus metus. Iš esmės stovima vietoje.

-Ir kokia to priežastis?

-Pirma, prioritetai ne tie, antra, nenori pripažinti, kad pinigų nėra. Tad ir ieško visokių pasiteisinimų: tai su bankais negali susitarti, tai derybos vyksta ilgai... Ir kalba tik apie trijų šimtų namų per metus atnaujinimą.

Palaukite, tai kiek tų metų reikės, kol visą Lietuvą sutvarkysime? Jau reikės ne dešimt, o kokių keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų! Ar mes galime tiek laukti?  Ne, nes už buto šildymą juk moki ne 12 rublių, bet 100 ar net 130 eurų. 

Taip pat pranešta, kad penktadalis mūsų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. O juk pensininkai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ar kituose miestuose daugiausia gyvena daugiabučiuose! Tai ar čia ta vieta, kur valstybė turi „buksuoti“? Manau, kad ne. Priešingai, reikia daryti viską, kad šitas procesas pajudėtų: juk didžioji dauguma po namų atnaujinimo už šildymą moka perpus mažiau, kai kur žmonės dar daugiau sutaupo. Tai iš tiesų būtų labai rimta pagalba sunkiai gyvenantiems žmonėms. Bet...

Labai gaila, kad Aplinkos ministerija, kurios funkcija – šitą programą tęsti, galbūt vykdyti net didesniais mastais, programos apimtį sumažino beveik septynis kartus: nuo dviejų tūkstančių atnaujintų namų per metus iki trijų šimtų. Susidaro įspūdis, kad ministrui kur kas svarbiau kokia nors nendrinė zylutė ar kokia žąsis pro Lietuvą praskrenda – tam išleidžiami milijonai.

-Taigi, Aplinkos ministerijoje ne tie prioritetai? Reikėtų kitokio aplinkos ministro?

-Taip, manau, kad Aplinkos ministerijoje prioritetai ne tie: jiems nesvarbu, kad žmogus už šildymą mokėtų perpus mažiau. O man atrodo, kad tai – ypač svarbu. Ir todėl, mano nuomone, aplinkos ministru turėtų būti toks žmogus, kuris jaustų prioritetus - kad prioritetas valstybėje yra rūpintis valstybės piliečiais.

Todėl kalbėdamiesi su valdančiaisiais „valstiečiais“ siūlėme, kad būtų atstatyti nors praėjusios kadencijos namų atnaujinimo mastai – kad per metus būtų atnaujinama nors po du tūkstančius namų.

-Tai manote, kad jeigu būtų noras, išeitis būtų surasta?

-Galbūt Vyriausybė šiek tiek rimčiau turėtų padirbėti su bankais?

-Ką turite omenyje?

-Štai, Aplinkos ministerijos puslapyje, kur informuojama apie daugiabučių namų renovaciją, rašoma, kad jeigu bankų palūkanos renovacijos paskoloms viršys 3 proc., tai valstybė imsis tuos didesnius procentus kompensuoti. Bet tą darys tik penkerius metus. O kas bus po penkerių metų?

Todėl, akivaizdu, kad žmonės, pamatę tokias taisykles, sakys: „Eikit jūs su ta renovacija velniop! Tai ką, po penkerių metų aš dar turėsiu ir palūkanas bankui dengti?“. Nes juk ir taip yra išlaidų, imant paskolą: pilietis moka už šildymą, tačiau iš tų sutaupytų pinigų grąžina paskolą. Ten, kur namo atnaujinamas – labai efektyvus, tai dar 10 proc. pinigų ir sutaupo.

Taigi, tas palūkanų klausimas turi būti rimčiau sprendžiamas. Juoba kad ir Lietuvos banko vadovas kalbėjo, kad palūkanos būsto paskoloms – ne daugiau 2 proc. Tai iš kur dabar atsirado tie 3 proc.? Kodėl Lietuvos banko vadovas kalba apie vienus skaičius, o Aplinkos ministerija - visai apie kitus? Kodėl Vyriausybė su bankais negali susitarti, kad paskolų namo renovacijai palūkanos neviršytų 2 proc.?

-Iš tiesų, iš kur atsirado tie 3 proc.? Čia kas – pataikavimas bankams?

-Pataikavimas bankams. O gal po tuo slypi ir kai kas daugiau? Nes čia kyla tam tikri nejaukūs klausimai: kodėl bankai turi kelti tas palūkanas tokiam svarbiam dalykui? Kodėl mes turime kompensuoti? Kodėl bankai turi uždirbti piliečių ir biudžeto sąskaita? Kodėl mes turime tą leisti?

-Kiek teko girdėti, derybose su „valstiečiais“ tarp jūsų, „tvarkiečių“, siūlomų 15 programos punktų dar vienas yra tiesiogiai susijęs su daugiabučių namų atnaujinimu. Gal galite atskleisti, koks tas punktas?

-Mūsų pasiūlytoje valdantiesiems 15 punktų programoje yra toks punktas: kad 25 proc. juridinių asmenų pelno pajamų liktų savivaldybėms, o valstybei tektų 75 proc. Nes mes manome, kad savivaldybės galėtų prisidėti prie daugiabučių renovacijos programos – galėtų kompensuoti gyventojams sumas, išleidžiamas už namų atnaujinimo techninį prižiūrėjimą, administravimą. Kad tai nebūtų labai brangu.

Šiandien Aplinkos ministerijos nustatytas įkainis  – 3 eurai už kvadratinį metrą per visą namo renovacijos laikotarpį. O ką reiškia prižiūrėti namo renovaciją? Inžineriškai tai nėra sudėtinga, nes visi namai vienodi – technologijos vienodos. Gali šiek tiek skirtis medžiaga, tačiau iš esmės čia nieko sudėtingo nėra. Jeigu namas – tūkstančio kvadratinių metrų, tai tas prižiūrėtojas gaus 3 tūkstančius eurų. Bet tokių namų nedaug – kvadratūra įprastai būna didesnė. Tokiu atveju tas  prižiūrėtojas už vieno namo atnaujinamo techninę priežiūrą gali gauti ir 12 tūkstančių eurų. O jeigu jis prižiūri penkis namus? Kokios tada pajamos?

Taigi, savivaldybės, turėdamos daugiau lėšų, galėtų padėti žmonėms – kompensuoti, sumažinti projektavimo, administravimo ir kitas su tuo procesu susijusias išlaidas.

-Iš kur čia tokie, atsiprašant, „kosminiai“ įkainiai?

-Daug kur ir daug kas Lietuvoje nori daug ir greitai uždirbti – ir šitas namų atnaujinimo procesas, matyt, ne išimtis.

Todėl, manau, čia turėtų aktyviau įsijungti savivaldybė. Ji turėtų panaudoti visus savo administracinius resursus - seniūnus, seniūnijas, bendruomenes, administracijos darbuotojus,  vykdyti tokią priežiūrą ir kontrolę, kad nebūtų tokių skundų, kokių Lietuvoje pasitaikė ne vienas – dėl netinkamų medžiagų panaudojimo, dėl darbų technologijos pažeidimo. Po ko kenčia to namo gyventojai ir keiksnoja renovaciją: „Tai kas iš tos renovacijos - va, sienos pelija“, ar dar kažkas.

Štai čia, manau, turi būti pajungtas visas valstybės aparatas: turi būti vykdomi pasirinktiniai kontroliniai patikrinimai ir taikomos griežtos priemonės sąžiningumo principų ir taisyklių nesilaikantiems rangovams. Piktybiniai pažeidėjai turi būti įrašomi į juodąjį sąrašą – jeigu jie nori pasipelnyti gyventojų sąskaita darydami pažeidimus, dalyvauti konkursuose turi būti uždrausta. Turi būti tvarka.

Jeigu tvarkingai dirbsi, ir to darbo užteks, ir milijoną užsidirbsi. O kai nori greitai, daug ir bet kaip – tai ir pats sau susigadini, ir kitiems sugadini gyvenimą. 

-Dėl ko dar derėsitės su valdančiaisiais?

-Vyriausybė, Aplinkos ministerija į programą turėtų įrašyti nuostatą, kad vasarą daugiabučiuose namuose gyventojai iš saulės galėtų pasigaminti karštą vandenį. Kodėl ne? Juk technologijos leidžia.

Apskritai visi čia išvardinti dalykai mums atrodo labai svarbūs ir mes juos derybinėje programoje akcentuosime. O jei būtų atstatyta daugiabučių renovavimo apimtis, kokia buvo praeitoje kadencijoje, ir Lietuvoje daugiabučiai būtų renovuoti, gyventojai sakytų: „Padarytas geras darbas. Mes tą jaučiame – mums palengvėjo gyvenimas“. Štai šito mes pirmiausia ir sieksime.

-Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbėjosi Giedrė Gorienė