Kodėl tuštėja kaimas ir auga pašalpų gavėjų karta?

2018-03-09

Kai Seime nevyksta plenarinės sesijos, pagal  galimybes stengiuosi išvykti iš Vilniaus, lankytis Lietuvos rajonuose, kuo daugiau bendrauti su čia gyvenančiais žmonėmis, dalyvauti jų renginiuose. Seimo nariui tokie susitikimai reikalingi tarsi oras. Iš pirmų lūpų išgirdęs, kuo gyvena Lietuvos žmonės, kokios problemos, sunkumai juos slegia, kaip tautiečiams pavyksta savo bėdas spręsti, gali susidaryti tikrą ir neiškreiptą vaizdą. Be to, tokių išvykų metu pamatai, kaip veikia valdžios priimti įstatymai, nutarimai.

Neseniai vieną dieną praleidau Ukmergės rajone. Teko kalbėtis su keliais šio krašto ūkininkais – smulkiais ir vidutiniais. Žmonės, kurie nori sąžiningai dirbti savo žemę, iš to išgyventi ir neprašyti pašalpų, vienu balsu tvirtina, jog jiems visokiais būdais trukdoma tai daryti. Ir kas tai daro? Ogi stambieji, kurie valdo šimtus ir tūkstančius hektarų ir kurie vis dar tiesia rankas į šalia esančius mažesnius ūkius. Mažieji bėdoja, kad Lietuvoje palankios sąlygosi ūkininkauti sudarytos tik saujelei stambiųjų, kurių rankose atsidūrė didžioji dalis dirbamos žemės.

Kaime vargstantiems smulkiesiems nesuprantama mūsuose egzistuojanti neteisybė. Kodėl kitos šalys tokius, kaip jie, visokeriopai remia, jiems padeda, o mūsų Lietuvėlėje juos užsimota skandinti... Jei smulkusis ūkininkas sumano užsiimti verslu, jis beregint ima dusti nuo sunkiai jam suvokiamų ir įgyvendinamų reikalavimų. O kur dar visokiausi tikrintojai, kontrolieriai, kurie tarsi skėriai tik ir laukia, kaip pričiupti tokį entuziastą. Valdžia visa tai mato, bet kažkodėl tyli.

Bendravau su kaime smulkų verslą bandančiais vystyti verslininkais. Iš užsienio į gimtinę grįžę jauni žmonės su entuziazmu kibo dirbti. Investavo savo sukauptus sunkiai uždirbtus pinigėlius, atidarė įmonėlę, tikėdamiesi ir patys darbo turėti, ir dar kelis žmones įdarbinti. Kadangi užsienyje buvo matę, kaip ten valdžia remia pradedančius smulkų verslą, manė, jog ir Lietuvoje to sulauks. Deja, deja. Užuot sulaukę palaikymo, juos ėmė lankyti tikrintojai ir reketuoti - reikalauti sunkiai paaiškinamų, perteklinių dalykų. Išvarginti ir nusivylę verslininkai jau ima svarstyti: gal viską mesti ir važiuoti atgal iš Lietuvos...

Būdamas kaime neretai sulaukiu klausimo: kodėl Lietuvoje, kur Seimo daugumą sudaro valstiečių partijos atstovai, neginami tie, kurie dirba žemę? Kodėl valdžia, užuot buvusi visiems vienodai teisinga, tupinėja apie stambiuosius? Nesvarbu, ar tai būtų ūkininkai, ar didžiųjų prekybos centrų monopolistai. Manęs klausia, kodėl  mūsiškiai negali pasekti kad ir kaimyninės Lenkijos, kitų Vakarų valstybių pavyzdžiu, kur smulkiesiems valdžia taiko nemažai lengvatų? Ten monopolininkams taikomi ribojimai, o smulkiam verslui atveriama žalia gatvė, nes  visi supranta, jog stambieji nesunkiai gali gyvuoti ir be valdžios pagalbos.

Ką galiu atsakyti smulkiesiems verslininkams, ūkininkams? Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atrodo, turėjo būti labai aišku, kuria linkme kreipti Lietuvos kaimą. Deja, mūsų šalis pasuko ne tuo keliu. Nenorėjome sekti puikiai besitvarkančiais danais, olandais, o nuėjome ten, kur vedė, kaip  esu minėjęs, buvę sovietiniai ūkių pirmininkai.

Artimesnės ir toliau esančios Europos šalys jau seniai suprato, kad būtina riboti ūkių dydį. Riba -  500 hektarų - nustatyta ir Lietuvoje. Bet realiai ūkiai daug kartų didesni. Valstybėje sukurti įstatymai tarnauja ne tiems, kurie dirba kelis ar keliasdešimt hektarų žemės, o užvaldė tūkstančius. Jiems sudarytos palankios sąlygos kelis kartus didesne kaina parduoti produkciją, o iš smulkiųjų ūkininkų tyčiojamasi. O valdžiai juk turėtų būti visi – ir turintys kelis hektarus, ir valdantys tūkstančius - lygūs...

Problemų apstu ne tik kaime. Būdamas Ukmergėje, susitikau ir bendravau su miškininkais. Pasirodo, valdančiųjų plačiai išreklamuota miškų reforma buksuoja ir stringa. Be to, susiduriama su didžiule problema - trūksta patyrusios ir kvalifikuotos darbo jėgos. Mat prasidėjus sistemos griovimui, nemažai nežinios apimtų specialistų suskubo palikti darbovietę.

Panašu, jog nieko gero kol kas nežada ir reorganizacija, kuri regionuose valstybinius kelius tvarkančias įmones sujungė į vieną. Dabar jau aiškėja, jog vienai įmonei aprėpti visos Lietuvos kelius ir kelelius – sudėtinga.

Kai užuot kūrus ir stačius imamasi griovimo, kai užsimerkiama prieš smulkiųjų ūkininkų ir verslininkų bėdas, tokia politika toli nenuves. Vėl išgyvename kaimų ir kartu Lietuvos tuštėjimą. Rauname šaknis ir auginame pašalpų gavėjų kartą.

 

Juozas IMBRASAS

LR Seimo narys