Nendrinukė ar vilkas – štai kur klausimas

2018-09-18, Vytautas Kamblevičius

      Praėjusį sekmadienį šviesoje, žmonių akivaizdoje vilkų gauja paskerdė net 70 vieno Lietuvos ūkininko avių. Nuotraukose užfiksuotas vaizdas šokiravo. Avys buvo sudraskytos tiesiogine to žodžio prasme. Pasisekė toms, kurias vilkai pribaigė greičiau. Tačiau didžioji dalis aukų buvo priverstos bejėgiškai laukti galo, kol jas dar gyvas draskė žiauriausi mūsų krašto plėšrūnai. Gaila, kad ūkininkų laikomos avys ir kiti galvijai neturi būdų apsiginti, nes visa, ne vieną tūkstantį eurų kainuojančia apsauga, draudimu ir kitomis reikalingomis priemonėmis, privalo rūpintis pats ūkininkas. Kaip rodo praktika ir dažnos antraštės šiandieninėje žiniasklaidoje, vilkams net ir žmonių taikoma apsauga nė motais. Jie ir toliau sėkmingai dauginasi bei didėjančia progresija naikina ūkininkų turtą.

     Be kita ko, plėšrūnai turi ir užtarėjų, kurie garsiau nei kiti užsilipę ant bačkos (tiesa, daugiau komentarų skiltyse) rėkia, koks gėris yra vilkai, kokie jie naudingi, kiek jų mažai. Įdomu būtų sužinoti, kiek tų „teisuolių“ aktyvistų, kaip taisyklė gyvenančių mieste, laukinėje gamtoje sutikę vilką nepridėtų į kelnes. Dar įdomiau, kodėl vilkų gynėjai nevažiuoja pas ūkininkus ir nepadeda užkasinėti žiauriai nukankintų gyvulių. Bent būtų apčiuopiama nauda, o ne tuščios kalbos apie Lietuvoje „skriaudžiamus“ vilkus. Taikomi dvigubi standartai: plėšrūnai sudievinami, o apie jų sudraskytas, suluošintas, krauju nuspalvintas aukas nutylima. Ir aišku kodėl – nepatogi tiesa bado akis.

     Keletą medžioklės sezonų paeiliui buvo leidžiama sumedžioti po 60 vilkų per metus. Ši kvota būdavo įvykdoma per mažiau nei pusę sezono, kas leidžia manyti, kad vilkų pas mus žymiai daugiau nei deklaruoja „teisuoliai“. Apie grėsmingai didėjantį vilkų skaičių ir jų daromą žalą kalba ne tik medžiotojai, ūkininkai bet ir eiliniai miškingų kaimų gyventojai, bijantys vakarais eiti į lauką. Gal, sakau, įbaugintų gyventojų apsaugai laiko paskirti galėtų ir „Baltijos vilko“ fanatikai? Juk jie vilko nebijo. Aktyvistai naudoja paprastą taktiką – reikia žaisti žmonių emocijomis ir skelbti apie tai, kiek turime mažai vilkų, kokie jie taikūs ir reikalingi ekosistemai, koks blogis yra medžiotojai ir kokie yra netikę ūkininkai, nesugebantys apsaugoti savo turto. Tačiau realybė kitokia, ne vien antraštės žiniasklaidoje, bet ir patys gyventojai, bijodami dėl savo ar savo vaikų saugumo, siunčia signalus Seimo nariams, prašydami ženkliai didinti vilkų sumedžiojimo limitus.

     Štai čia ir visa dilema. Ministras Kęstutis Navickas, „Baltijos vilko“ fanatikų yra vadinamas „savu“. Suprask, vilkų limitas nedidės, nes plėšrūnų gynėjai yra artimesni ministrui, nei nukentėję ūkininkai ir įbauginti kaimų gyventojai. Taip išeina, kad  Lietuvos piliečiai mažiau svarbūs net ir už meldinę nendrinukę, kurios išsaugojimui savo buvusiai darbovietei lengva ranka ministras atriekė 4 milijonus eurų. Nesupraskit klaidingai, tikrai pritariu retų gyvūnijos rūšių išsaugojimui, tačiau tuo pačiu esu įsitikinęs, kad kenčiančių vilkų išpuolius gyventojų saugumas ir ūkininkų turtas K. Navickui turėtų kelti didesnį susirūpinimą.

     Jei ministras ir toliau ignoruos veikiančia sistema nepatenkintus gyventojus, turėsime inicijuoti reikalingas pataisas. Puikiai suprantu, kad ministras nenori pavesti savo kolegų, tačiau mūsų piliečių gerovė turi būti svarbiau, nei siaura interesų grupelė, bandanti formuoti viešąją opiniją. Raginu Aplinkos ministrą imtis neatidėliotinų veiksmų bent jau ženkliai padidinant vilkų sumedžiojimo limitą šiems metams. Geriau daugiau sumedžioti vilkų, negu spaudoje matyti žiauriai nukankintų gyvulių nuotraukas. Labai tikiuosi, kad ministras ryšis šiam žingsniui ir užgesins norą įtikti fanatikams. Atsisukime į paprastą kaimo žmogų, kurio kaimynystėje gyvena plėšrūnai ir užkirskime kelią antraštėms apie vilkų sudraskytus vaikus.