Pone V.Gailiau, nevokime tikėjimo valstybe

2016-03-15, Profesorius Povilas Gylys

Prieš kurį laiką – ministro Kęstučio Trečioko vertimo iš posto operacijos apogėjuje – generolas Vitalijus Gailius Delfyje paskelbė tekstą skambiu pavadinimu „Negalima vogti tikėjimo valstybe“. Ją perskaitęs pamaniau, kad šią publikaciją jis turi adresuoti sau ir savo politinei aplinkai – liberalams ir konservatoriams. Juk jis, kaip Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas, elgiasi negarbingai, ne kaip valstybininkas. Nes savo publikacija jis bando sudaryti įspūdį, kad komisija nagrinėjo tik garsiąją Vijūnėlės dvaro istoriją ir kad joje nebuvo karštai diskutuojama ir kitais, pirmiausia, Austėjos Landsbergienės  privataus verslo galimai neteisėto rėmimo iš valstybės išteklių klausimais.

O ta privataus verslo istorija pagal savo numanomą žalą (kalbama apie maždaug 7 mln. eurų sumą) yra verta žymiai didesnio dėmesio ir ryžtingesnio užkardymo nei dorai nepaaiškinto turinio pasikalbėjimai tarp premjero, dviejų ministrų, mero. Juk generolas pats teigė, kad „jeigu to nekelsime viešumon – situacija negerės“.

 Komisijoje taip pat buvo svarstomi ir Seimo narės Irenos Degutienės sūnaus Gedimino Degučio galimai neteisėti veiksmai Snoro banko bankroto metu bei du klausimai, susiję su A.Kubiliaus sūnumi.  Jie publikacijoje nutylimi. Todėl norisi paklausti – ar nutylėjimas apie tai jūsų publikacijoje nėra bandymai, kaip jūs pats sakote „tai paneigti ir galbūt pridengt savus“, pone V.Gailiau?  

Apie  svarstytus, tačiau sau ir politiniams bendražygiams nepatogius klausimus  generolas V.Gailius, kaip ir visa viešųjų ryšių komanda, sudaryta iš politikų, teisėsaugos atstovų ir žurnalistų, neužsimena nė žodžiu. O juk kaip komisijos pirmininkas jis turėtų pateikti BENDRĄ komisijos darbo vaizdą. Taip pat VISAS jos išvadas. To nedarant, atsiranda pagrindas manyti, kad V.Gailius elgiasi  neetiškai, nes sako ne visą tiesą. Tai galima  traktuoti ir kaip melą. Nes pusė tiesos nėra tiesa.

Vakar  komisijos pirmininkas Seimui pristatė Antikorupcinės komisijas išvadas. Iš pristatymo buvo matyti, jog jis visais būdais bando apeiti klausimus susijusius su Landsbergių, Kubilių ir Degučių šeimų istorijomis. Nors komisijos išvadose jos yra aptartos. Per 10 pristatymui skirtų minučių jis – primenu, kad kalbame apie aukšto rango pareigūną, kuris turi mokėti protingai paskirstyti laiką – jis net nepradėjo pristatinėti Austėjos Landsbergienės bylos ir kitų nepatogių klausimų. Tik Seimui primygtinai pareikalavus, kad būtų pristatytos visos komisijos išvados, generolas jas vargais negalais pristatė.

 Stebint situaciją, daug kam, taip pat ir šių eilučių autoriui, susidaro įspūdis, kad visas tas didžiulis triukšmas dėl telefoninių pokalbių tarp Premjero, Druskininkų mero ir Aplinkos bei Ūkio ministrų yra daugiau priešrinkiminių purvo vonių užmaišymas, tarppartinės muštynės nei tikra kova už viešąjį interesą, už teisingumą, vadinasi, ir už valstybę.

 V.Gailius, pasisavinęs kovotojo už tiesą monopolį, skelbdamas gražius šūkius, tačiau demonstruodamas akivaizdų šališkumą Antikorupcinės komisijos veiklos pristatyme viešajai erdvei, griauna teisės viršenybės principą ir tuo pačiu menkina tikėjimą valstybe. Šališkumas, vienų bylų iškėlimas, o kitų nutylėjimas reiškia ne demokratinę, o manipuliacinę praktiką ir viešojo blogio sklaidą. Deja, V.Gailius, kurį kažkada maniau esant kovotoju už teisingumą, savo elgesiu ir pareiškimais prisideda prie šalies nuvalstybinimo, žmonių nusivylimo valstybe kaip bendro gėrio kūrėja. O gaila...