Tvarkingai ir teisingai už valstybę, prieš idiotizmą

2016-03-20, Profesorius Povilas Gylys

(Nepasakyta kalba partijos TT kongrese)

Ši kalba yra apie idiotizmą. Tačiau ji nėra medicininė, ji nėra apie psichinę sveikatą. Ji skirta idiotizmui kaip visuomeniniam reiškiniui. Antivalstybiniam reiškiniui.

Šio reiškinio esmę apibūdino dar senovės graikai sakydami, kad idiotas yra žmogus, manantis, jog egzistuoja tik privatūs, asmeniniai reikalai. Todėl visai nesirūpina viešaisiais reikalais  arba kitaip – bendruoju gėriu.

Antikos išminčiai su sarkazmu žiūrėjo į idiotus – žmones, kurie rūpinasi tik savimi, kurie yra įsitikinę, jog viešieji reikalai nėra jų gyvenimo dalis.

Tie išminčiai suvokė, jog tikrą, visuminę gerovę užtikrina ne tik privačios, bet ir viešosios gėrybės. Nesant ar trūkstant vienų ar kitų, visuomenė nėra nei gyvybinga, nei veiksminga, nei laiminga.

Praėjo daugiau nei du tūkstančiai metų. Įvyko milžiniški pokyčiai technologijose.  Tačiau, kaip visuomenės mokslų atstovas, su giliu liūdesiu turiu konstatuoti – idiotizmas, kaip visuminis reiškinys, neišnyko. Gal net išbujojo.

Ištisos akademinės mokyklos ir politinės partijos, nekalbu apie buitinį lygį, skelbia, kad egoizmas yra pagrindinė ekonominės plėtros varomoji jėga. Kad ekonomika lygu verslui, kad valstybė yra tegu ir neišvengiamas, bet blogis. Pabrėžiu – valstybė blogis! Tokius pareiškimus skaitydamas ir girdėdamas suvoki, kad antika buvo, ko gero, aukštesniame intelektualiniame ir moraliniame lygmenyje nei mes. Senovės Graikijoje nebuvo automobilių, kompiuterių, nekalbant apie kosminius laivus, bet joje buvo suvokiama bendrųjų reikalų svarba.

Šiais laikais lietuviškoje žiniasklaidoje vos ne kas savaitę aptinku samprotavimus, kurie netelpa į jokius rėmus ir dvelkia idiotizmu. Pavyzdžiui: „Mes turime kovoti už valstybę, tačiau valdžia mums nėra svarbi“.

O juk valstybė nėra vien teritorija. Valstybė yra įvairių, taip pat ir valdžios, institucijų bei piliečių visuma, kurios paskirtis kurti bendrąjį gėrį, t.y. gėrį, kurio mes negalime sukurti pavieniui, egoistiškai. Toks gėris yra gynybinė pilis, keliai, įstatymai, teisingumas apskritai.

Taip, valdžios institucijos dažnai veikia netobulai ar net prastai. Taip, valdžioje esama žmonių su amputuotu mastymu, asmenų, nesuvokiančių viešojo gyvenimo prasmės ir reikšmės. Žmonių, kurių galvose  nėra likę vietos bendrajam gėriui, respublikai. Individų, kuriuos motyvuoja vien godumas.

Tačiau dėl to negalime totaliai atsiriboti nuo valdžios, ranka numoti į valstybę. Nes, pirma, dėl valstybės negalių bent iš dalies esam  kalti patys. Juk ne iš „peklos“  mūsų valdžia iškyla...

Antra, jei neliks savos valdžios, jos vietą užims svetimų valdžia. Teritorijų be valdžios nebūna.

Trečia, atsiribodami nuo valdžios kaip valstybės dalies, mes savo padėtį bloginam, savo gerovės ir laimės indeksus menkiname.

        Iš pasakyto plaukia:

1.Valstybė nėra blogis. Jos paskirtis yra kurti bendrąjį gėrį. Valdžia tampa blogiu tada, kai joje esantys žmonės vietoj bendrojo gėrio kuria bendrąjį blogį, nuo kurio mes visi bendrai kenčiame.

2.Valstybė yra gyvybinga tada, kai joje yra įsitvirtinusi proto, moralės ir įstatymo diktatūra;

3.Valstybė yra stipri , kai joje vieningai, solidariai veikia sąmoningi piliečiai, t.y. žmonės, suvokiantys bendrojo gėrio reikšmę ir pasiruošę dėl jo aukotis. Beje, išmintingi pilies gyventojai kontroliuoja politinę, administracinę valdžią, kad ji negestų. Jie nenusišalina nuo pilies bendrųjų reikalų;

4.Aukštos prabos valstybė užtikrina ne tik gerą kelių kokybę, elektros ir šilumos tinklų veiksmingumą, bet ir teisingus įstatymus, protingą ekonomikos, kultūros ir t.t. politiką.

Šalyje, kurioje valstybė efektyviai kuria bendrąjį gėrį, kurioje piliečiai solidarūs spręsdami bendro gyvenimo, pirmiausia teisingumo, reikalus, gyventi gera. Žmonės joje yra laimingi. Būdami patenkinti ir laimingi, jie neieško laimės svetur, nesiblaško po pasaulį. Jie kuria bendrąją ir privačią gerovę ČIA ir DABAR.

Lietuvai kol kas tai nėra būdinga. Didele dalimi dėl to, kad šioje teritorijoje įsišaknijęs viešųjų reikalų, respublikos reikšmės nesuvokimas  arba kitaip – amputuota individualistinė  mąstysena. Ja besivadovaudami gyvename pagal principą „Kiekvienas už save, kiekvienas prieš kiekvieną“.

Todėl neturime stebėtis, kad gyvename bendrojo gėrio stygiaus, taip pat ir tvarkos  bei teisingumo deficito sąlygomis. Bet, manau, jog politinis darinys Tvarka ir teisingumas gali tą stygių jei ne panaikinti, tai bent sumažinti.

Manau, išklausę pateiktus argumentus, sutiksite, kad tokios viešos gėrybės kaip tvarka ir teisingumas yra reikalingos Lietuvai. Daugiau tvarkos ir teisingumo, reiškia mažiau idiotizmo, viešojo blogio ir daugiau bendrojo gėrio .Ir- svarbiausia-  tai reiškia savo galias  atgaunančią Lietuvos valstybę.

P.S. Šį kalbos tekstą paruošiau TT kongresui (2016 03 19). Tačiau kongrese pasakiau kitą, nerašytą kalbą. Manau, kad ir šis, rašytas, tekstas galėtų susilaukti TT svetainės lankytojų dėmesio.