„Užauginome įstatymų džiungles“

2018-04-17

Seimo narys, buvęs Europos parlamento narys Juozas Imbrasas sako, kad mūsų valstybėje įstatymų leidybos praktika yra ydinga ir ją būtina keisti.

Apie tai „Karšto komentaro“ pokalbis su Seimo nariu Juozu Imbrasu.

-Gerb. Imbrasai, kokia situacija teisėkūros srityje?

-Įdėmiai susipažinau su labai išsamiai parengta Valstybės kontrolės studija apie situaciją teisėkūros srityje: kaip kuriami įstatymai, kiek jų yra, kokie jie, kaip tarnauja valstybei ir piliečiams, ir buvau šokiruotas – tiek skaičiais, tiek vertinimu. Pasirodo, ir šitoje srityje mes neblizgame.

Situaciją pavadinčiau taip: mes užauginome įstatymų džiungles, kuriose patys – ir tie, kurie kuria įstatymus, ir kurie valstybės tarnyboje dirba, pasiklystame. Jau nekalbant apie paprastą pilietį, kuris nori išsiaiškinti, ar įstatymas geras, ar blogas.

Štai ką sako skaičiai: šiandien valstybėje galioja 84 tūkstančiai teisės aktų. Įsivaizduojate, kokia masė? Tai yra džiunglės! Tik 8 tūkstančiai – priimti Seimo. Tuo tarpu 32 tūkstančiai – Vyriausybės nutarimai (tai irgi teisės aktas, kuris reguliuoja mūsų gyvenimą) ir 44 tūkstančiai - ministrų įsakymų.

Didžioji dalis -  90 proc. - įstatymų pakeitimai. Ne įstatymai, o vieno sakinio, vieno kablelio pakeitimai! Ir tai rodo mūsų valstybėje įsivyravusią ydingą praktiką.

-Kodėl tas skaičius toks didelis?

-Vyksta vaikiškas, nesveikas, primityvus lenktyniavimas, kas sukurs daugiau įstatymų. Be to, ir eiliniams piliečiams kalama į galvas: „Pažiūrėkit, koks tas Seimo narys aktyvus – pateikė šimtus įstatymų pataisų!“. O ar tos pataisos duoda kokią naudą? Realiai apčiuopiamą valstybės gyvenimui, piliečiams naudą? Apie tai nekalbama.

Aišku, kai įstatymas kuriamas, negali numatyti visų dalykų, kaip jis veiks praktikoje. Todėl normaliose valstybėse tų įstatymų vertinimą, stebėseną: kaip tas įstatymas veikia, kaip jis tinka gyvenimui, kas pražiūrėta, ką reikėtų patobulinti, atlieka valstybės tarnyboje dirbantys  darbuotojai. Tai yra tiesiog jų prievolė: stebėti, kas pražiūrėta, ir teikti pasiūlymus, kaip įstatymą tobulinti, kad jis kuo geriau tarnautų piliečiams ir valstybei.

Pažiūrėkime, kokia situacija pas mus toje srityje: 2014-2016 metais teisės aktų įvertinta 0,06 proc. Ką tai rodo? Kad pas mus jų niekas nevertina – gavo valstybės tarnautojas įstatymą, pasidėjo ant stalo ir dirba. O įvertinimų, kaip tas įstatymas veikia, pasiūlymų, ką reikia tobulinti, nėra.

-Kiek konkrečiai valstybės įstaigų turėtų atlikti teisinio reguliavimo stebėsėną, t.y. analizuoti įstatymą: kaip jis veikia, kiek geras, ką taisyti?

-Tokią stebėseną pavesta atlikti 110 institucijų. Tačiau tai atliko tik 2 proc. valstybės įstaigų. Tai reiškia, kad niekas to darbo nedirba. Pagimdėme įstatymą, o geras jis ar blogas, niekas jo nevertina. Todėl ir vargstame, klampojame po tą įstatymų liūną.

-O kodėl taip yra?

-Pažiūrėkime, ką sako skaičiai: net vienuolikos ministerijų (iš keturiolikos) darbuotojams trūksta žinių, kaip vertinti įstatymą. Net 90 proc. ministerijose dirbančių valstybės tarnautojų 2014-2016 metais nekėlė kvalifikacijos teisės aktų rengimo srityje. Tai kaip mes galime judėti į priekį, siekti pažangos?

Štai prie ko privedė tas „burbulas“, kad „visus patyrusius „nurašykim“, jaunimą „sustatykim“ ir tada viskas bus gerai“.

Taip, būtent čia, mano nuomone, ir yra priežastis: kad valstybės ir žmonių gyvenimo kokybė  atsiduria patyrimo neturinčių jaunų žmonių rankose. Tikrai gerbiu juos, jų gabumams, tačiau, kad įgytum gyvenimo patirties, reikia ne vieną kilogramą druskos suvalgyti. Tik turėdamas patirtį, kvalifikaciją, gali vertinti.

-Kiek įstatymų projektų Lietuvoje pateikiama per metus? 

-Lietuvoje per metus pateikiama daugiau kaip 700 įstatymų projektų. Iš jų gal tik vienas kitas yra koks išsamesnis įstatymas, tačiau daugiausia – „vieno sakinio“ pakeitimai. Kaip jau minėjau, dėl statistikos: „Koks aš aktyvus Seimo narys!“

O pažiūrėkime, kaip yra kitur: Estijoje, kurią mes dabar bandome vytis, per metus pateikiama 200 įstatymų, Lenkijoje – 300, Latvijoje – apie 400.

Dar daugiau: iš 700 Lietuvoje pateikiamų įstatymų ir įstatymų pakeitimų net 50 proc. priimama skubos ir ypatingos skubos tvarka. O ką reiškia skubėti? Pas mus yra patarlė: skubos naudą velnias gaudo. Todėl tokie ir rezultatai, todėl valstybėje taip ir gyvenam.

Tuo tarpu, pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje skubos tvarka priimama tik 5 proc. įstatymų. Ten draudžiama skubėti, nes įstatymais juk reguliuoji visų piliečių gyvenimą.

-Tai gaunasi, kad Lietuvos Seimas tiesiog „konvejerio“ principu „gamina“ įstatymus, tiksliau – įstatymų pakeitimus?

-Taip. Kaip jau minėjau, vyksta nesveikas vaikiškas lenktyniavimas: kas pateiks daugiau įstatymų pakeitimų. O įstatymo kokybė lieka antrame plane.

-Kas teikia įstatymų projektus?

-Lietuvoje 60 proc. įstatymų pateikia Seimo nariai, 40 proc - Vyriausybė. Tačiau gerovės valstybėse yra atvirkščia proporcija – Seimas pateikia mažiau, o Vyriausybė daugiau, nes Vyriausybė, atskiros ministerijos konkrečiai dirba savo srityse, giliau jas žino. Taip ir turėtų būti.

Beje, tai atsispindi ir statistikoje: iš Seimo pateiktų 60 proc. įstatymų priimama tik 30 proc. Vadinasi, jie nekokybiški (be to, iš kur gali būti kokybė, jeigu įstatymai priiminėjami skubos tvarka?). Tuo tarpu iš Vyriausybės pateiktų įstatymų projektų priimta 85 proc. Ir tai rodo, jog kai įstatymo projektą teikia Vyriausybė, ministerijos, kurios savo srityse kasdien dirba, žino geriau problemas, ir įstatymų priimama daugiau, nes jie būna geriau paruošti.

Beje, kalbant apie „vieno sakinio“ įstatymo pakeitimus: gerovės valstybėse nepraktikuojama, kad atskiras Seimo narys teiktų visokius įstatymų pakeitimus po vieną sakinį. Lenkijoje, pavyzdžiui, įstatymo pataisą gali teikti dešimt parlamentarų.

Dešimt galvų - tai ne viena: dešimt kur kas geriau išnagrinės tą įstatymą, apsvarstys. O pas mus? Užsimanė vieną sakinį pakeisti - ir teikia svarstyti įstatymo pakeitimą. O kas už parlamentaro stovi? Kas jam pasiūlė? Kažkoks lobistas ar verslo atstovai? Visokių dalykų mes girdim: atbėgo, paprašė ir, žiūrėk, vienas Seimo narys jau pataisą teikia... O jeigu dešimt Seimo narių teiktų, gal ir nepraeitų koks kreivas siūlymas.

Taigi, turime iš ko mokytis. Bet kažkodėl užsimerkiame ir kuriame savo džiungles. O paskui patys jose paskęstame ir vargstame

Todėl kreipsiuosi į Seimo pirmininką - kad iš esmės būtų keičiamas požiūris į įstatymų leidybą.

-Na, jūs turite ir su kuo palyginti – buvote Europos parlamento narys, dirbote Europos parlamente.

-Kai dirbau Europos parlamente, ten darbotvarkė būdavo paskelbiama iš anksto, prieš kelias dienas. Tu susipažįsti, įsigilini ir į posėdį eini pasiruošęs.

Pas mus Seime irgi darbotvarkę paskelbia iš anksto, bet... Prieš Seimo plenarinį posėdį, kuris prasideda 10 valandą, Seimo valdyba, susirinkusi 8 valandą, leidžia sau įtraukti į darbotvarkę klausimų, kurie iš anksto nebuvo paskelbti.

Po Seimo valdybos posėdžio, kuris trunka iki devynių valandų, įprastai vyksta frakcijos posėdis, ir Seimo nariui praktiškai nelieka laiko susipažinti su įstatymo papildymais, kurie „įmesti“ į einamosios dienos darbotvarkę, kurie iš anksto nebuvo žinoma.

Europos parlamente tokie dalykai iš viso neįsivaizduojami, neleidžiami.

O pas mus tokia praktika tapusi įprasta: greitai, greitai, gal kas nespės perskaityti. Kyla įtarimas: ko čia jūs skubate? Čia kvepia ne visai geru dalyku.

Manau, jei Seimo pirmininkas turėtų daugiau patyrimo šitoje srityje, jis to neleistų.

Pavyzdžiui, Amerikoje, Kanadoje ar senojoje Europoje parlamento pirmininku nebus paskirtas parlamentaras, jei jis nebuvęs 3,4,5 kadencijas eiliniu parlamento nariu. O pas mus? Atėjo šoumenas – Seimo pirmininkas, atėjo agronomas – Seimo pirmininkas...

Noriu pažymėti, kad tikrai nieko prieš tą žmogų neturiu, tačiau jis visai kitoje srityje dirbęs - nedirbęs įstatymų leidyboje, neturi valstybės valdymo patirties. Taip normaliose valstybėse nėra. Ten svarbiausia – patirtis.

Lankydamasis Anglijos parlamente mačiau, kad visi parlamentarai, kaip sakoma, amžiuje, turintys didžiulius gyvenimo patyrimus. Ten gi nereikia fizinės jėgos – tai yra protinis darbas. Ir jeigu sveikata leidžia, reikia tą patyrimą panaudoti. O ta patirtis – tai neįkainojami dalykai. Tada ir klaidų mažiau, nereikia tiek daug taisyti. Kai patyrę žmonės paruošia įstatymą, mažai reikia jį taisyti, nes jis daug kokybiškesnis.

Štai ir atsakymas, kaip pas mus valstybėje pakeisti tą negerą įsivyravusią praktiką. Bandysime su Seimo pirmininku apie tai kalbėti. Lašas po lašo ir akmenį pratašo.

 

-Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi Giedrė Gorienė