Dvigubos pilietybės referendumo grimasos

2019-05-10, Remigijus Žemaitaitis

                     Vakar, sudalyvavęs išankstiniame balsavime, sulaukiau nemažai klausimų dėl savo pasirinkimo. Vieni mane ėmė kritikuoti, kiti girti dėl pasirinkimo nedalyvauti referendume dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Mano galva, šis referendumas yra populistinis triukas, kuris tik dar labiau padidins ir taip gilėjantį pleištą tarp gyvenančiųjų Lietuvoje ir emigrantų. O tokį žaidimą piliečių emocijomis galima laikyti ne tik neatsakingu, bet ir žalingu mūsų visų valstybei.

                      Nesiplėsiu apie gremėzdišką ir paprastam piliečiui sunkiai suvokiamą referendumo formuluotę, tačiau dėmesį atkreipsiu į galimas pasekmes, kurios tinkamai ir iki galo nebuvo išdiskutuotos nei Seimo salėje, nei žiniasklaidoje, nei visuomenėje. Pirmiausia, nuostabą kelią paraleliai vykstantys du referendumai. Vienu atveju, skatinant balsuoti dėl dvigubos pilietybės, garsiai rėkiama, kad esame išsivaikščiojusi tauta ir dvigubos pilietybės įteisinimas „pridės bent 300 tūkst. piliečių“ prie bendro skaičiaus, tačiau kitu referendumu yra bandoma sumažinti Seimo narių skaičių, vadovaujantis nuostata, kad netekome daug piliečių. Kitaip tariant, sakydami, kad reikia išsaugoti tautiečius ir suteikti galimybę įgyti dvigubą pilietybę, tarsi pripažįstame, kad mūsų yra daugiau, tačiau kartu mažiname Seimo narių skaičių, nes sumažėjo piliečių. Tokie referendumų iniciatorių  argumentai yra ne tik nesolidūs, bet ir įrodo, kaip galima manipuliuoti visuomene ir emocijomis.

                      Kalbant apie dvigubos pilietybės įteisinimą, pro akis negali praslysti ir teisinis neapibrėžtumas. Kalbu apie tai, kad balsuojama iš anksto nežinant už ką, nes konstitucinis įstatymas Seime dar tik būtų svarstomas. Taip pat glumina ir referendumo formuluotės tekstas, kuriuo teisė į dvigubą pilietybę būtų suteikta tik asmenims, atitinkantiems konstitucinio įstatymo (pabrėšiu - dar tik būsimo!) nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Į šį sąrašą turėtų patekti ne tik Europos Sąjungos, NATO, Europos ekonominės erdvės valstybės, bet ir EBPO narės. Štai čia ir atsiranda didžiausias klaustukas, nes paskiausiai minėtos organizacijos narėmis gali tapti ir tokios valstybės, kurioms dviguba pilietybė Lietuvoje yra net labai aktuali...

                      Neatmetu galimybės, kad pritarimas tokiai referendumo formuluotei gali atverti Pandoros skrynią, kurios taip lengvai nebeužversime. Pavyzdžiui, labai  mažai diskutuojama ir apie šalies gynybos reikalus. Kaip bus vykdoma privaloma karo prievolininkų atranka? Ar šauktinis galės rinktis, kurios šalies kariuomenei tarnauti? Ar tokiu būdu nebus diskriminuojami Lietuvoje reziduojantys šauktiniai, kurie neturės tokių pat galimybių kaip „dvigubi piliečiai“? Galų gale, kodėl vengiama diskutuoti ir apie hipotetinius scenarijus, kuomet „dvigubas pilietis“ turėtų rinktis, kurios šalies pusėje stoti į kovą karo atveju? Istorija juk ne kartą parodė, kad draugiški santykiai tarp valstybių ne visada išlieka šilti, draugiški ir taikūs.

                    Dar daugiau, mažai kas kalba ir apie galimas grėsmes tradicinės šeimos koncepcijai. Tik priminsiu, kad ne vienoje iš „europinius ir transatlantinius kriterijus“ atitinkančioje šalyje yra leidžiama sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenims. Ar nebus taip, kad, pritardami referendumui, tuo pačiu būsime priversti keisti ir tradicinę šeimą reguliuojančius įstatymus? Manyčiau, kad tokių diskusijų stoka veda į didelį neapibrėžtumą. Susidaro vaizdas, kad šiandien, balsuodami už dvigubos pilietybės įteisinimą, pasirašome tarsi ant tuščio popieriaus lapo, nes iki balsavimo neturėjome progos apibrėžti konkrečių teisių ir pareigų, kurias įgytų „dvigubi piliečiai“. Galiausiai, tokiais referendumais žaisdami demokratiją, ne tik galime pasiekti to, kad bus lengviau keisti pamatinį mūsų įstatymą – Konstituciją, bet yra šansas prieiti ir prie to, kad valdžią Lietuvoje rinks kitur gyvenantys tautiečiai.

                 Čia tik maža dalis klausimų, kurie kyla einant prie balsadėžės. Atėjęs į rinkimų apylinkę pasirinkau nedalyvauti balsavime dėl dvigubos pilietybės įteisinimo, ne tik dėl diskusijų stokos, bet ir todėl, kad tokiu būdu yra bandoma ne vienyti, o skaldyti. Mano galva, į visuomenės keliamus klausimus atsakyta nebuvo, todėl dalyvauti šiame žaidime nesiruošiu. Jau ne kartą kėliau diskusijas dėl lietuvio kortos įteisinimo, kuri ne tik būtų puiki alternatyva šiam referendumui, bet tuo pačiu ir realiai veiktų bei spręstų esamas problemas. Tokiu būdu būtų galima grįžusiems emigrantams pilietybę atkurti supaprastinta tvarka, neskaldant visuomenės bandymais keisti Konstituciją ir įteisinant „dvigubus piliečius“, neturinčius apibrėžtų teisių ir pareigų.