Pranešimai

Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Remigijaus Žemaitaičio kalba partijos neeiliniame XV kongrese

2016 metų gruodžio 10 diena, Vilnius

 

Pone Prezidente Paksai,

Garbūs delegatai, svečiai,

Gerbiami kolegos bendraminčiai,

 

Kiekvienas iš mūsų, esančių šioje salėje turime savo minčių apie partiją, jos veiklos ir dabartinės situaciją vertinimą.

Manau, jog šis kongresas yra geriausia proga atviram ir nuoširdžiam bendraminčių pokalbiui apie svarbiausius dalykus, kurie gali lemti mūsų organizacijos ateitį, kritiškam požiūriui į tai, ką padarėme arba kodėl pasiekti užsibrėžtų tikslų nepavyko.

Tačiau esu įsitikinęs, jog mes neturėtume pernelyg įsijautę kapstytis praeityje ir ieškoti detalių būtajame kartiniame laike.

Turime nusiteikti ateities kūrybai ir ateities projektams, kuriuos mūsų partija yra pajėgi siūlyti Lietuvai.  

Būtent šia prasme, norėčiau atsiremti į mūsų partijos Seimo rinkimų programą, kurioje sakome: „Lietuvių tautos likimas yra svarbiausias mūsų rūpestis. Tai, ką ir kaip padarysime šiandien ir rytoj, bus svarbu po metų ir dešimtmečių. Tautai, Tėvynei. Žmogui. Lietuvai, 2018 metais minėsiančiai savo valstybės atkūrimo šimtmetį.“

Simboliška, jog mūsų partijos kongresas vyksta gruodžio 10 – ąją – Tarptautinę žmogaus teisių dieną. Tądien, 1948 - aisiais metais, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė istorinį aktą, pradėjusį žmogaus teisių erą, - Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją.

Tačiau Lietuva tada negalėjo balsuoti ir išreikšti pagarbos žmogaus teisėms kartu su laisvojo pasaulio delegatais. Ji buvo jau okupuota ir aneksuota. Tik praėjus vieneriems metams po kovo 11 - osios Nepriklausomos Valstybės atkūrimo, įsipareigojimas laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos galėjo būti patvirtintas 1991 metų kovo 12 dienos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimu dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės Žmogaus Teisių Chartijos.

Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje teigiama,

„visiems žmonėms būdingo prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“, kad „jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“, kad visi žmonės be jokios diskriminacijos gali naudotis Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis, įskaitant teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, saviraiškos laisvę, taip pat teisę tiesiogiai ir per laisvai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo valstybę."

Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, gerbiamieji kolegos, jog pastaroji teisė yra demokratinės valdymo formos pagrindas, išsamiau atskleistas Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 21 straipsnio 3 dalyje: „Žmonių valia yra valstybės valdžios pagrindasši valia išreiškiama periodiškuose ir teisinguose rinkimuose, rengiamuose remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise ir vykdomuose slaptu balsavimu arba lygiaverte laisvo balsavimo tvarka“.

Tad leiskite dar kartą paklausti, ar turėjo galimybę mūsų žmonės išreikšti savo laisvą valią už partiją Tvarka ir teisingumas šiuose rinkimuose, kurios pirmininkui yra apribotos pilietinės ir politinės teisės dalyvauti nacionalinėje politikoje?

Jeigu Lietuva deklaruoja gerbianti žmogaus teises, kodėl iki šiol nėra įvykdytas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Paksas versus Lietuva, kodėl mums nieko nereiškia Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komiteto bei Europos Tarybos Ministrų komiteto raginimai?

Esu įsitikinęs, jog šiandien mūsų situacija būtų gerokai kitokia, jeigu Seimo rinkimuose būtume ėję vienoje gretoje su Prezidentu Rolandu Paksu. Tačiau nepaisant to, esu tikras, jog Rolando Pakso indėlis į partijos Tvarka ir teisingumas, drįstu teigti, sėkmę šiuose rinkimuose ir yra didžiulis.

Visų bendražygių vardu dėkoju Jums, Prezidente, už tai, kad išvedėte mus į didžiąją politiką, kad aukojote savo laiką, nervų ląsteles, tvirtybę ir visą esybę, kad šiandien partija Tvarka ir teisingumas būtų stipriausių Lietuvos parlamentinių partijų klube.

Taip aš pasakiau „sėkmę šiuose rinkimuose“, nes laikau, jog rinkimų rezultatai mūsų partijai buvo palankūs. Įvertinus foną, sakyčiau net susikaupusį juodą debesį virš mūsų partijos, rinkimų rezultatus iš šios kongreso tribūnos aš vertinu teigiamai.

Šešiasdešimt septyni tūkstančiai aštuoni šimtai septyniolika žmonių „tvarkiečių“ programai ir pasiūlytiems kandidatams rinkimuose išreiškė savo pasitikėjimą dar vieną kadenciją atstovauti juos garbingoje tautos atstovybėje. Privalome vertinti ir gerbti šį pasitikėjimą.

Pasinaudodamas šio aukščiausio partijos forumo mandatu, kaip buvęs rinkimų štabo vadovas norėčiau dar kartą nuoširdžiai padėkoti visiems mūsų rinkėjams už jų balsą. Taip pat tariu „ačiū“ visiems rinkimų dalyviams: organizatoriams, rinkimų komisijų nariams ir talkininkams, vienmandatininkams ir partijos sąrašo nariams daugiamandatėje apygardoje. Dėkoju Jums, mielieji, kurie esate čia ir visiems bendražygiams, kurie negalėjo atvykti.

Keletą žodžių šiandien norėčiau pasakyti apie praėjusios kadencijos valdančiąją partijų koaliciją, kurioje partija Tvarka ir teisingumas, sakyčiau, kantriai išbuvo visą ketverių metų laikotarpį ir bendrą darbą socialdemokratų Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus vadovaujamoje vyriausybėje.

Reikia pripažinti, kad nuo pat pradžių dideles viltis puoselėjusi ir tvirtą mandatą turėjusi Socialdemokratų, Darbo partijos, „tvarkiečių“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos koalicija nesugebėjo pilnai išnaudoti viso potencialo bei realizuoti savo politinių tikslų.

Ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir dėl subjektyvių – nepakankamai darnios partnerystės ir pernelyg didelės vidinės konkurencijos, solidarumo stokos.

Pirmiausiai koalicija kluptelėjo dar pačiose ministrų kabineto formavimo užuomazgose, kuomet būsimi Vyriausybės nariai vienas po kito buvo teikiami ir egzaminuojami Prezidentūroje.

Vėliau sekė koalicijos nenoras, o gal ir negebėjimas atrasti bendrą politinių tikslų vardiklį ir iškelti vieną kandidatą Respublikos Prezidento rinkimuose.

Dar nepaminėjau sunkiai sveiku protu paaiškinamo sutikimo išjungti Lietuvos lenkų rinkimų akciją iš valdančiosios daugumos ir Energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus atstatydinimo.

Tikriausiai mažai kas beprisimintų, išskyrus pačius jų dalyvius, „juoduosius viceministrų sąrašus“ ir lengva ranka „paaukotus“ partijų žmones, kurie buvo atsakingai deleguoti dirbti į koalicinę komandą.

Nors valdančiosios koalicijos politinė taryba posėdžiaudavo pakankamai dažnai, tačiau sunku būtų išvardinti bent keletą sprendimų, pasiūlytų ne socialdemokratų, o kitų koalicijos partnerių – “darbiečių“ ar „tvarkiečių“, kurie būtų įgyvendinti.

Pavyzdžiui, partijos Tvarka ir teisingumas programinis siūlymas Seime sukurti Migracijos komitetą, kuris parlamentiniu lygiu imtųsi spręsti didžiulę emigracijos problemą „tampymas“ truko beveik tris ketvirtadalius kadencijos, kol buvo „leista“ sudaryti tik Migracijos komisiją.

Tenka pripažinti, kad toks valdančiosios koalicijos darbas rinkėjų buvo atitinkamai  įvertintas: socialdemokratų partija iki šiol negali atsigauti po patirto pralaimėjimo, „darbiečiai“ net neįveikė penkių procentų barjero rinkimuose.

Todėl pasikartosiu, partija Tvarka ir teisingumas, kurios vos nesutriuškino skandalų purvo nuošliauža viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, gali teigiamai įvertinti savo pasirodymą Seimo rinkimų kampanijoje.   

Tačiau rinkimai ateina ir praeina, o problemos lieka, politinė realybė pateikia naujų iššūkių ir klausimų, į kuriuos turime sugebėti rasti teisingus atsakymus.

Kaip mes suprantame savo sakyčiau, misiją Lietuvos politikos lauke? Kodėl kartais klaidžiojame tarp pasirinkimų, netikrų vertybių ir klaidingų sprendimų labirintuose? Ar gali būti mūsuose daugiau politikos, kurią suprantu kaip valstybės valdymo meną, o ne išskirtiniam elitui skirtą eksperimentinį užsiėmimą?

Tik tardamiesi su tauta galime Tėvynėje užtikrinti geriausias sąlygas žmogui tobulėti, kurti asmeninę gerovę, siekti bendrumo pilnatvės.

Šiandien norėčiau pabrėžti keletą esminių principų, kuriuos turime iš naujo apmąstyti stiprindami mūsų partijos idėjinius  ir organizacinius pagrindus.

Pirmiausiai esu įsitikinęs, kad „ žmogaus orumo apsauga yra pagrindinė politinės bendruomenės pareiga ir jos veiklos veiksnys“. Žmogaus orumas yra pagrindinių asmens teisių pagrindas.

Tik laisvas žmogus gali efektyviai kovoti už savo, savo šeimos, artimų žmonių ir bendruomenių, kurioms jis priklauso, įskaitant ir nacionalinę bendruomenę, gerovę.

Žmogaus gyvenimas tik tuomet yra pilnavertis, jei jis priklauso vienai ar kitai bendruomenei, kuri jam suteikia tiek teisių, tiek nustato pareigas. Mums nepriimtina individo laisvių ir bendruomenės teisių priešprieša. Žmogaus laisvė yra susijusi su solidarumu, kuris yra kiekvienos bendruomenės pagrindas. Savo ruožtu solidarumas yra glaudžiai susijęs su teisingumu ir lygybe.

Būtent tai šiandien mus turėtų atskirti nuo liberalų ideologijos ir padėti nubrėžti originalias politikos gaires.

Mielieji,

Mes esame nacionalinė partija, o ne konformistiškas politinių oportunistų susivienijimas.

Perfrazuodamas lenkų „Teisės ir teisingumo“ programos teiginius, norėčiau pasakyti, jog „verta puoselėti savo vertybes.“

Verta būti lietuviu, priklausyti mūsų tautinei bendruomenei. Verta, kad ji ir toliau egzistuotų, turėtų savo valstybę. Suvereni, demokratinė, teisinė valstybė, bet sykiu gerai veikianti valstybė.

Lietuva turi būti nacionalinė valstybė, kurioje įtvirtinta parlamentinė demokratija, klesti tautiškumas, kuriama sąžininga, dora ir laiminga visuomenė, puoselėjanti pilietiškumą, moralines vertybes ir atvirumą pažangai.

Iš tiesų verta gyventi ir dirbti savo šaliai.

Verta stiprinti mūsų partijos solidarumą, verta siekti aukštesnių tikslų, atnaujinti mūsų gretas, pritraukti naujų, jaunų ir patyrusių žmonių į mūsų veiklos barus, pakelti skyrius.

Pradėkime tai šiandien!