Vardan ko?

2016-11-21, Juozas Ivanauskas

Rengiant spaudai knygą „R. P. Vardan ko?..“, tarsi savaime daugybė minčių sukosi apie tai, kas svarbiausia, norėjosi dar kartą prisiminti, išsiaiškinti ir suvokti, kaip apskritai galėjo kilti prezidentinis skandalas Lietuvoje, įstūmęs mūsų šalį į gilią politinę krizę, saujelei „teisuolių“ -- fariziejų „apsivalymo vardan“ verčiant iš posto demokratiškai žmonių išrinktą Respublikos Prezidentą?!..

Po tokio „apsivalymo“ mūsų valstybės valdymo, tiksliau jos užvaldymo lygmenyje, kaip ir galima buvo tikėtis, prasidėjo akivaizdus regresas, ėmė dominuoti prisitaikėliškumas daugelyje sričių, vidaus ir užsienio politikoje, teisėje, kultūroje, švietime, visuomenės informavime. Bene absurdiškiausia yra tai, jog bemaž tie patys ambicingi veikėjai, 2004 metais atlikę gėdingą vaidmenį antikonstituciniame valstybės perversme, politiniai avantiūristai, valdžios privilegijų „paveldėtojai“, iki šiol užima atsakingus postus, aštuonkojo čiuptuvais yra apraizgę teisėsaugą ir teismus, valstybines institucijas, specialiąsias tarnybas, ženkliai įtakoja sisteminę žiniasklaidą, taip vadinamą „nacionalinį transliuotoją“, bei priiminėja sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.

Naujoji knyga, fragmentiškai atspindinti Europos Parlamento nario, partijos Tvarka ir teisingumas lyderio, buvusio du kartus Vilniaus mero, du kartus premjero, Jo Ekscelencijos Prezidento Rolando PAKSO neblėstančią aistrą skraidyti, politinę veiklą, laikmečio iššūkius, minties kelią – nepretenduoja tapti „fundamentaliu monumentu“, prislegiančiu istorines asmenybes. Tai veikiau gyvas nervas, nerimstanti širdis, talpinanti savyje neužmirštamą vakar dienos patirtį, jautriai reaguojanti į nūdieną, su nerimu žvelgianti į ateitį.

 Kiekvieną mąstančią būtybę stabtelėti ir įsiklausyti verčiančiu  klausimu -- „VARDAN KO?..“ pavadinta knyga, tiek savo turiniu (paties R. Pakso, jo kolegų, bendražygių, oponentų pasisakymai, nuomonės, įžvalgos), tiek kompozicine visuma, tėra kuklus indėlis, siekiant pasitarnauti TIESAI ir TEISINGUMUI, kuris buvo sutryptas prezidentinio skandalo metu, teisingumui, kurio pasigendame ir šiandien – valdžios, teisėsaugos institucijų dangstomo melo, nesantaikos bei karo kurstymo propagandos, politinės korupcijos užvaldytoje šalyje.

 

Povilas MASILIONIS.

Kelios pastabos apie Juozo IVANAUSKO sudarytą bei leidyklos „Gairės“ neseniai išleistą knygą  „R. P. Vardan ko?..“

Ši knyga – ne paminklas Europos parlamento nariui, partijos „Tvarka ir teisingumas“ įkūrėjui ir iki šiol buvusiam jos lyderiui Rolandui PAKSUI. Šis bebaimis lakūnas, du kartus dirbęs Vilniaus miesto meru, du kartus – premjeru, tautos 2003-aisiais metais išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu ir 2004-aisiais apkaltos būdu pašalintas iš valstybės vadovo posto, savo būsimais darbais, reikia tikėtis, dar pasistatys sau ne vieną paminklą.

Šios knygos tikslas – pabandyti sukurti paminklą tiesai ir teisingumui, kurie, kaip pastebi sudarytojas Juozas Ivanauskas, „buvo sutrypti prezidentinio skandalo metu.“ Juk po to, anot sudarytojo, „Lietuvoje prasidėjo akivaizdus regresas, ėmė dominuoti prisitaikėliškumas daugelyje sričių, – vidaus ir užsienio politikoje, teisėje, kultūroje, švietime, visuomenės informavime.“

Interviu fragmentai, paties Prezidento Rolando Pakso, jo draugų ir oponentų, blaiviai mąstančių kitų Lietuvos žmonių mintys šioje knygoje susilieja į vieną lydinį, kuriame su apnuogintu  skausmu iškyla klausimas: „Vardan ko?..“.

Vardan ko grupelė aferistų, pasivadinusių „valstybininkais“, pasityčiojo iš tautos, susidorodami su jos išrinktu Prezidentu? Nejaugi tik dėl to, kad sukalbamesni vadovai vėliau galėtų leisti Lietuvoje įkurti slaptąjį CŽV kalėjimą ir už tai solidžiai „uždirbti“ svajonių dolerius?..

  Vardan ko jau dvylika metų neatkuriamos nušalinto Prezidento Rolando Pakso pilietinės ir politinės teisės, sąmoningai nenorint įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto reikalavimų? Tai dar kartą patvirtina, kad 2004-aisiais įvykdytas tikras antikonstitucinis perversmas,  kurio organizatoriai ir jų rėmėjai šiandien, toli gražu, nėra nušluoti nuo valdžios arenos.

Antra vertus, „tampymasis“ su Prezidento Rolando Pakso teisių atkūrimu Lietuvoje atskleidžia ir kitą tiesą: išaiškėja visiškas Europos Sąjungos ir jos institucijų neįgalumas, susidūrus su politinių aferistų klanais.

Perskaičius Juozo Ivanausko sudarytą knygą, nejučiom iškyla dar vienas klausimas: ar įmanomas būtų toks antikonstitucinis perversmas šiandienėje Lietuvoje?

Šiandien, žinoma, ne 2004-ieji metai, – prieš globalizmą juda Europos Sąjungos tautos, net JAV naujai išrinktasis antisisteminis prezidentas Donaldas Trampas, o Lietuvoje Seimo rinkimuose ką tik nugalėjo daug kam rakštimi tapusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Tačiau pažiūrėkite, kaip dabar spjaudosi landsbergiai ir valatkos bei anoniminiai  „komentatoriai“, verčiantys prisiminti kažkada nuskambėjusį kvietimą: „Žmonės, būkite budrūs!..“.

Kodėl advokatas Rimas ANDRIKIS nebesitiki sulaukti dienų, kuomet Lietuva taps iš tikrųjų demokratiška, teisine valstybe?..

 „Aš niekada savo gyvenime nesu pasakęs, kad gyvenu demokratinėje šalyje. Tai gan atvirai ir visą laiką sakau: mes labai norime gyventi teisinėje, demokratiškoje šalyje. O kol taip bus, matyt, teks palaukti dar ne vienos naujos kartos. Mes gyvename užpečkyje, kur tik romanus gali skaityti apie demokratinę ir teisinę valstybę!..

Lietuvoje turėtų atsirasti kuo daugiau žmonių, suprantančių, kad jų išrinktoji valdžia Prezidento R.Pakso pilietinių ir politinių teisių atstatymo klausimu žaidžia su žmonėmis, tiesiog juos apgaudinėja. Ir kai Lietuvos žmonės pagaliau aiškiai supras, tai jie paprasčiausiai atsimins, kad į valdžią kopią APGAVIKAI, kurie juos begėdiškai apgaudinėja kito žmogaus teisių suvaržymo sąskaita!.. Ir štai tada, manau, visuomenėje bus pasiektas esminio persilaužimo rezultatas.

Todėl apibendrintai galėčiau pasakyti, ką ir Prezidentas Rolandas Paksas ne kartą yra sakęs: neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, jam bus leista dalyvauti rinkimuose Lietuvoje. Aišku, prabėgo jau 12 metų, bet aš sentimentaliai prisiminsiu: iškart po Prezidento apkaltos galvojau, kad man nebus lemta sulaukti bent elementarių R.Pakso reabilitavimo požymių. Pasirodo, čia aš suklydau. Praėjo kiek mažiau nei 12 metų ir tokie požymiai Lietuvoje jau pasirodė, tiktai eigos kol kas dar nėra.

Mes, advokatai, siejame šią bylą su Strasbūro Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimų, palankių Prezidentui Rolandui PAKSUI, vykdymu, tiksliau – jų nevykdimu. Ir net kai teisininkai argumentuotai šiuos dalykus sieja, tai prokurorai – NE, jie tiktai varo savo liniją!.. Tų, kurie formuoja Lietuvos politiką, ypač vidaus politiką, valdančiųjų elito kriterijai, švelniai tariant, buvo ne visiškai teisingi. Todėl mes dabar neiname, o tik slinkome ir slenkame vėžlio žingsniu link teisinės, demokratinės valstybės...

Aš niekada nepatariau ir nepatariu Prezidentui Rolandui Paksui nuleisti rankų. Tiesiog esu įsitikinęs, visa ta gėda, kurią Lietuva dabar patiria dėl to, jog nevykdo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, yra atnešta ir sąlygojama R.Pakso aktyvios gynybos. Jeigu Prezidentas R.Paksas nebūtų kreipęsis į EŽTT, jeigu nebūtų aktyviai įrodinėjęs, kad Lietuvoje 2004 metais buvo įvykdytas beprecedentinis neteisėtumo aktas šalies vadovo atžvilgiu, tai tada nieko panašaus ir nebūtų!..

O dabar aš neabejoju, kad po Seimo rinkimų parlamente gali susiklostyti tokia situacija, kai politikai pagaliau atkreips dėmesį į teisės elementus šitos apkaltos procedūrose. Nors kol kas absoliučiai akivaizdu: iki šiol ir šiuo metu siekis eliminuoti Prezidentą Rolandą Paksą iš politinės kovos, Seimo ir Prezidento rinkimų Lietuvoje, ima viršų be jokių teisinių argumentų!..“, -- knygoje „R. P. Vardan ko?..“ prezidentinį skandalą komentuoja  neseniai parlamentaru tapęs advokatas R. Andrikis.

Prof. Algirdas DEGUTIS: „Po Prezidento R. Pakso nuvertimo Lietuva palaipsniui prarado svarbiausius nepriklausomos valstybės atributus!..”

Filosofijos mokslų daktaras, profesorius Algirdas DEGUTIS, aptardamas politinę situaciją prieš ketvirtį amžiaus laisvę ir nepriklausomybę atgavusioje, deja, netrukus visa tai praradusioje Pabaltijo šalyje, parengė dėmesio vertą publikaciją -- „Lietuva rusofobinio  liberalizmo spąstuose“, kurioje mūsų valstybės užvaldymas ir valstybingumo praradimas siejamas su apkalta Prezidentui: „Po Respublikos Prezidento Rolando PAKSO nuvertimo Lietuva palaipsniui prarado svarbiausius nepriklausomos valstybės atributus ir tapo sparčiai tuštėjančia Europos Sąjungos paribio provincija. Ji taip pat tapo NATO plėtros paribio zona, kurioje vyktų mūšiai galimame kariniame konflikte tarp Vakarų ir Rusijos.

Abejotina -- ar tokios apgailėtinos geopolitinės Lietuvos padėties siekė tie, kurie organizavo Prezidento Rolando Pakso apkaltą ir nuvertimą. Tačiau neabejotina, jog jie siekė pašalinti rimtą kliūtį sparčiam Lietuvos įtraukimui į „laisvąjį pasaulį“. R. Paksas, apšauktas „populistu“, kaip tik ir buvo tokia kliūtimi. Jis priešinosi beatodairiškam mūsų šalies veržimuisi į Vakarų glėbį ir siekė palaikyti geros kaimynystės santykius su Rytais bei Rusija. Lietuvos politinis elitas negalėjo, o ir negali jam šito atleisti“, -- teigia filosofas A. Degutis.

Prof. Rolandas PAVILIONIS. VILTIS IR VORATINKLIAI

 

„Viltis ženklina žmogų. Viltis žmogų daro žmogumi. Suteikia jam gyvenimo prasmę. Susieja jį su tuo, kas aukščiau paties žmogaus. Aukščiau jo kasdienių rūpesčių, nelaimių ir net gyvenimo smūgių.

Ne veltui viltis neatskiriama nuo tikėjimo. Tikėjimo aukščiausia prasme ir tikėjimo žmoniškąja prasme – kad viskas pasikeis į gerą. Kad įvyks tai, kuo tik slapčia tikėjai, bet nedrįsai įtikėti. Ką saugojai kaip PASKUTINĘ VILTĮ. Kad įvyks tai, kuo NET NETIKĖJAI – tokia stipri vilties trauka. Ne veltui sakoma, jog viltis miršta paskutinė. Net tuomet, kai jau nieko nelieka, lieka viltis, nes viltis peržengia gyvenimą ir suteikia jam aukščiausią prasmę.

Kita vertus, cinikai sako, viltis – kvailių motina. Bet todėl jie ir cinikai, kad neturi, nepažįsta vilties. Jų žvilgsnis neperžengia gyvenimo tamsos. Jis niekuomet nesiekia šviesos, kuri yra viltis.

Bet jūs pasakysite: ir niekšai turi viltį. Ir niekšai tiki, kad jų niekšybės nepaaiškės, neišvys dienos šviesos. O patekę į bėdą, ir niekšai neatsisako vilties.

Tačiau niekšų viltis yra tamsa. Tamsa yra niekšų viltis. Ir todėl ji yra vilties priešingybė – neviltis. Neviltis, kuri skleidžia tamsą. Neviltis, kuri atima prasmę iš žmogaus gyvenimo, jį žlugdo, demoralizuoja, galiausiai – sunaikina. Sunaikina dvasiškai, o po to – fiziškai. Iš žmogaus nieko nelieka – tik faktas, kad jis buvo. Buvo, bet neturėjo vilties. Ir todėl – iš tikrųjų nebuvo.

... Šiandien mes Lietuvoje patys dalyvaujame lemtingoje vilties ir nevilties priešpriešoje, lemtingame vilties ir nevilties susidūrime. Visus metus, iš tikrųjų – visus keturiolika metų, mes matėme, mes pergyvenome NIEKŠYBĖS AGRESIJĄ. Mus norėjo įtikinti, kad niekšybė politikoje, versle, moksle, kultūroje, kasdieniame gyvenime – jau neatsiejama nuo mūsų NAUJO gyvenimo. Ir todėl jai, niekšybei, neverta, beprasmiška priešintis. Kur kas geriau – su ja susitaikyti, prie jos prisitaikyti, jos nematyti. Vaizduoti ir įsivaizduoti, kad jos nėra. Arba matyti ir galvoti, kad ji neišvengiama. Ir todėl tai – ne niekšybė, o gyvenimo dalis, jo norma. Ir todėl – ji būtina. O niekšai yra tie, kurie priešinasi niekšybei. Nes jie priešinasi normaliai naujo gyvenimo tėkmei. Jie eina prieš srovę. Ir todėl sukelia sąmyšį sraute, normalioje naujo gyvenimo tėkmėje. Ir todėl jie turi būti išmesti iš gyvenimo tėkmės. Iš srauto. Nustumti į pakraštį. Pašalinti. Kad netrukdytų normaliai gyvenimo tėkmei ir visiems ją palaikantiems: niekšams ir patarnautojams. Susitaikėliams ir prisitaikėliams.

... Svarbiausia, kad jūs, fariziejai, įrodėte, jog melas – tai tiesa, kad teisingumas – ne daugiau nei teisėjų, prokurorų ir saugumiečių pokeris, o sukčiai, vagys ir aferistai, kad ir kaip jie vadintųsi – politikais, verslininkais, ministrais, žurnalistais, prezidentais ar premjerais, -- yra tikroji mūsų, tautos, atrama, jos sąžinė ir protas.“

Rolandas PAVILIONIS: „Prezidentui Rolandui PAKSUI kito kelio nėra, tik eiti tuo, kurį pasirinko. Jis negali trauktis ir apvilti žmonių, kurių tiek daug eina kartu su juo ir jį palaiko, ir nori permainų, nori kitokios Lietuvos. Įsivaizduoju, kad tai yra labai sunku. Jeigu bet kuriam iš politikų, dabar esančių valdžioje ir užimančių aukštus postus, būtų reikėję praeiti šitą keturių mėnesių išbandymą, tokį spaudimą, kokį Prezidentui teko patirti, nemanau, kad jie būtų išlaikę. Būti šitaip niekinamam, apspjaudytam, pažemintam, ignoruojamam labiau negu bet kuris kitas Lietuvos žmogus ir išsaugoti savigarbą, nepasiduoti emocijoms ir kraštutinumams, ko buvo labai tikėtasi, yra didelis dalykas. Negerbti jo neleistina".