Kas bus naujasis liberalizmo gelbėtojas Lietuvoje?

2016-05-14, Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Prezidentas Rolandas Paksas
Romo Jankausko nuotrauka

Pavasarį teroristų susprogdintos bombos sudrebino Europos sostines - Paryžių ir Briuselį. Buvo sukeltos visos specialiosios pajėgos, operatyviai imtasi veiksmų teroro aktų vykdytojams surasti, visuomenės saugumui užtikrinti, tarptautinei bendruomenei sutelkti.

Gegužės 12-osios ankstyvą rytą Vilniuje sprogo galinga „politinės korupcijos bomba“ prieš parlamentinę opozicinę partiją - Liberalų sąjūdį, tačiau visuomenė gan dozuotai buvo informuojama apie įvykius iš ginkluotų policijos pareigūnų saugomų šios partijos lyderio namų ir agentų krečiamo parlamentaro biuro.

Rinkimų kampanijos įkarštyje suduotas dar vienas smūgis partijoms, tačiau, kaip rodo šalta aukščiausių šalies vadovų reakcija į įvykius, visas pasekmes teks absorbuoti pačiai politinei sistemai, kurią vis intensyviau yra bandoma supriešinti su mūsų piliečiais, atskirti ją nuo visuomenės pažangos procesų.

Jau kuris laikas šalies politines partijas krečia dirbtinai aštrinami korupcijos skandalai. Natūraliai kirba klasikinis klausimas: kam tai gali būti naudinga? Nejau iš tiesų imsime ir staiga patikėsime, kad tai yra reali teisėsaugos institucijų kova su neskaidriomis organizacijomis?

Vos prieš keletą dienų Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis dar džiaugėsi savo sekėjų socialiniuose tinkluose gausa ir projektavo pagrindinių šalies partijų rinkimines batalijas nacionalinio transliuotojo eteryje, bandė jas savaip suskirstyti eliminuodamas „tvarkiečius“ ir suburdamas tariamus „geriečius“, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, jis pats dieną naktį jau buvo stebimas Specialiųjų tyrimų tarnybos agentų taikiklyje.

Šiandien perspektyvus politikas traukiasi dėl jam mestų kaltinimų, pasmerkdamas save ilgiems teisėsaugos institucijų durų varstymams. Kodėl jis taip nuolankiai sutinka su jam viešojoje erdvėje mestais kaltinimais kyšio paėmimu? Išvados ateina savaime: arba galimybės apsiginti beveik nėra, arba liberalų lyderis yra patekęs į savo paties kitiems paspęstus pelėkautus.

Jokiu būdu nenorėčiau ginti galimai „paslydusio“ politiko. Tačiau vis tiek nebūčiau tikras, ar toks „politinis estetizmas“ yra adekvatus šiomis aplinkybėmis. Bendražygių aplinka ploja katučių ir pateikia tai kaip ryškai sušvitusį vakarietiškos politikos standartą apniukusioje Lietuvos padangėje, tačiau atidžiau pažvelgus visa tai tėra tik tušti žodžiai. Nelabai aišku, apie kokį elgesio standartą gali postringauti (ne)sutrikę liberalai, patys neseniai Parlamento salėje drabstę savo politinius oponentus nepamatuotų kaltinimų purvu.

Galima manyti, kad Eligijus Masiulis, atsisakydamas Seimo nario mandato ir palikdamas pirmininko pareigas kažkam kitam, bando apsaugoti nuo galimų kaltinimų partiją, kaip juridinį asmenį, ir tokiu būdu išgelbėti liberalų vardą Lietuvoje. Tačiau, matyt, lietuviškų liberalų „gelbėtojo“ vaidmuo šioje istorijoje tikrai numatytas ne jam.

Kiekvienas užpultasis bando apsiginti pavieniui kaip išmano, o politinė aplinka tylomis džiūgauja ir bando apskaičiuoti būsimą naudą. Taip tvirtinu neatsitiktinai, nes ne viena tokia teisėsaugos struktūrų bomba jau buvo susprogdinta, tačiau tikrųjų „sprogdintojų“ užsakovų ir koordinatorių niekas nė nebandė ieškoti.

Politikos žaidimo taisyklės iš tiesų yra nuožmios, sakyčiau, žūtbūtinės. Vienoje pusėje kaunasi politinių partijų sistema, kuri rinkimuose dalyvauja dėl tautos mandato tvarkyti bendruosius šalies reikalus, kitoje pusėje - įsitvirtinusi biurokratija, veikiama interesų grupių, kurioms stiprūs politikai yra lyg įstrigusi ašaka gerklėje.

Visuomenė yra jau beveik pribrendusi patikėti, kad šioje šalyje nacionalinėms partijoms vietos neturėtų likti.

Politinė sistema Lietuvoje atsidūrė ties pavojinga riba, kai visuomenė gali nusisukti ir balsuoti kojomis, t.y. iš viso neateiti rinkimus. Kita vertus, destabilizuota situacija ir įaudrinta visuomenės vaizduotė gali priversti piliečius savo balsus atiduoti bet kam. Ar reikalingi tokie rinkimai iš esmės? Pagrindinis klausimas, į kurį dar nėra iki galo atsakyta, kuo politikos profesonialus numatyta pakeisti: specialistais verslininkais, technokratais, pramogų pasaulio žvaigždėmis, buvusiais policininkais?

Sakykite, kokia prasmė šiandien yra kalbėti apie politinių partijų rinkimų programas, dėstyti tuščiose salėse principines politines pozicijas, jeigu žiniasklaidos priemonės, socialiniai tinklai ir kone didžioji dalis viešojo diskurso užtvindyta pramogomis, skandalais, kriminalinėmis naujienomis, apolitiškumu ir vartojimu.

Visuomenė šiandien verčiama neatsigręždama bėgti nuo tariamai su(si)teptų politikų, kad galėtų apsisaugoti bei išlikti globaliame augančio vartojimo pasaulyje. Politinis paveikslas yra lyg negatyvas, kuriame sunkiai galima beatpažinti jo personažus.

Tačiau iš tiesų viskas yra atvirkščiai. Tai, kas vyksta iš tiesų, yra nacionalinės politikos sistemos negrįžtamo sunaikinimo procesas. Tai globalaus neoliberalizmo ideologijos užmojis. Kiekvienas yra priverstas gintis pats. Emigracijos mastai tai tik patvirtina.

Šiandien yra išaušusi valanda, kad valstybė praktiškai nebegali turėti savo nacionalinės politikos.

Kaip teigia komunikacijų ir kultūros analitikas Henris Žiru (Henry Giroux), „pirmiausia jis (neoliberalizmas) sukūrė naują valdžios santykių tinklą, kuriame galia yra globali, o politika - lokali. Finansinis elitas dabar veikia pasitelkdamas globalius kapitalo srautus ir nėra įsipareigojęs nacionalinei valstybei, nei sudaręs socialinį kontraktą tarp darbo jėgos ir kapitalo, kaip buvo įprasta po karo. Šis atskyrimas reiškia valstybės, o kartu ir politikos krizę, nes nesugebama užtikrinti tokių socialinių santykių, kurie galėtų mesti iššūkį kapitalui ne lokaliu, bet globaliu mastu. Nacionalinė valstybė nebegali priimti konkrečių ekonominio lygmens sprendimų ar pasirūpinti socialiniais saugikliais, kurie reikalingi, kad būtų apribotas rinkos apetitas, neįstengia užtikrinti ir pagrindinių paslaugų šalies gyventojams.“ (Lietuvoje šiems globalios galios interesams atstovauja Laisvosios rinkos institutas ir keletas žinomų „komercinių bankų ekspertų“, kurie prižiūri, kad viešojoje erdvėje neatsirastų per daug eretiškų minčių apie tautos išnaudojimą.)

Visuomenė šiandien beveik yra patikėjusi, kad nuo jos niekas nepriklauso. Jeigu kyla koks nors nepasitenkinimo gaisras, pavyzdžiui, dėl augančių maisto kainų, bankų politikos ar per mažų atlyginimų, tai nieko nekeičia, nes politikai yra bombarduojami „juodųjų sąrašų“ grėsmėmis ir korupcijos bombomis.

Visuomenė šiandien yra tapusi įkaite, neturinti pasirinkimo, kam patikėti viešųjų reikalų tvarkymą, nes visi veikiantys politikai yra tariamai korumpuoti. Jiems nedera kišti nosies, kur nepridera. Nes kyla pavojus, kad gali būti aptiktas ir atskleistas tinklas Lietuvoje, kuris siekia sužlugdyti nacionalinę politiką.

Lietuvoje turi atsirasti preparuota politinė struktūra, pagrįsta itin dideliu politiniu margumynu, kuris nė nebandytų ir negalėtų susitarti, o tik būtų klusnus instrumentas kažkieno rankose.

Keistai gali atrodyti, kad kai kurios politinės partijos Lietuvoje buvo patikėjusios, jog gali įsiteikti globalaus neoliberalizmo monstrui ir jam tarnauti. Tačiau, kaip rodo liberalų lyderio Eligijaus Masiulio politinis likimas, net ir šitai negali apsaugoti nuo sunaikinimo.

Partijas užsimota galutinai sužlugdyti, kad vietoj jų ateitų kažkas kitas.