Klausimai ir palinkėjimai naujam Sveikatos apsaugos ministrui

2016-03-02, Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Prezidentas Rolandas Paksas

Netrukus turėtų būti paskirtas jau trečiasis per šią kadenciją Sveikatos apsaugos ministras. Likus aštuoniems mėnesiams iki rinkimų galima būtų manyti, kad ne taip svarbu, kas juo taps, svarbiau, kad savo veiksmais ir sprendimais, liaudiškai sakant, nepriskaldytų malkų, kurių skiedras vėliau tektų rinkti ne tik jo įpėdiniui, bet ir visai medikų bendruomenei, ir gausiam pacientų ratui. Rolandas Paksas© DELFI (T.Vinicko nuotr.) Sveikatos apsauga - ne tik viena brangiausių, bet ir viena labiausiai kritikuojamų sričių Lietuvoje. Ko gero, tuo net nereikėtų stebėtis, nes tai sritis, su kuria susiduria kiekvienas žmogus. Ir kiekvieno patirtis susidūrus su šia sistema yra kitokia: nuo dėkingumo sveikatą grąžinusiems ar net gyvybę išgelbėjusiems medikams iki prakeiksmų abejingumui, kylančioms vaistų kainoms, nesibaigiančioms korupcijos apraiškoms. Savų pretenzijų sveikatos apsaugos sistemai turi ne tik pacientai, bet ir medikai, kurie ieškodami oresnio atlyginimo renkasi emigracijos kelią. Tai - akivaizdūs įrodymai, kad sistema nepatenkintos abi joje dalyvaujančios pusės: medikai ir pacientai. Ar naujasis ministras bus pajėgus imtis žingsnių, kurie leistų sumažini šį nepasitenkinimą? Realiausiu ir kol kas vieninteliu kandidatu į sveikatos apsaugos ministrus įvardintas Juras Požela, pareiškė kad aštuoni mėnesiai iki kitos kadencijos jam atrodo pakankamas laikas esminiams ėjimams, vienas kurių būtų tarppartinis susitarimas dėl sveikatos politikos ateities. Norisi tikėti ir linkėti, kad tai bus susitarimas dėl valstybės sveikatos priežiūros kokybės politikos, orientuotos į asmens sveikatos rezultatą. Lietuvoje iki šiol sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos nevertinant jų rezultato paciento sveikatai. Ligonių kasos gydymo įstaigoms nemoka už paslaugas pagal jų rezultatus paciento sveikatai, o tai atleidžia jas nuo atsakomybės už pacientams neprieinamas, nors jų sveikatos grąžinimui būtinas paslaugas. Pagrindinė ligonių kasų funkcija – atstovauti pacientų, apdraustų privalomuoju sveikatos draudimu, interesams. Jos atsako už tai, kad būtų apmokėtos visos Sveikatos draudimo įstatymo nustatytos jų sveikatos priežiūros išlaidos. Tačiau dažni atvejai, kai pacientai tvirtina priešingai: ligonių kasos pažeidžia jų interesus, perskirstydamos pinigus paslaugų teikimo vietoms ar tiesiog nuspręsdamos, kad vienai ar kitai įstaigai paslaugų neapmokės. Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų valdymas turi būti labai aiškiai orientuotas paciento naudai. Jai priskirčiau ir šeimos gydytojų darbo krūvio mažinimą, kuris labai išauga ir dėl ligonių kasų nustatyto įvairiausių popierių pildymo. Svarbiausias medikų darbas – gydyti žmones ir reikia leisti jiems šį darbą dirbti, maksimaliai sumažinant šalutinių ir abejotino reikalingumo prievolių krūvį. Dar viena problema, kurios sprendimo iš būsimo ministro, neabejotina, laukia pacientai, tai eilės specialistus. Ilgas laukimas verčia teisę į nemokamą konsultaciją ar tyrimą turinčius pacientus kreiptis į privačias gydymo įstaigas, bet valstybinės sveikatos apsaugos sistemos autoritetas dėl to tikrai neauga. Nedidina jo ir didėjanti medikų emigracija. Mūsų gydytojai ir slaugytojai svetur laukiami vertinami ne tik mokant didesnius atlyginimus. Ko gero, ne vienas ne vien dėl jo ir išvažiuoja. Ir kad situacija pasikeistų, pirmiausia reikia pakeisti požiūrį – ir į eilinį mediką, ir į pacientą. Įvairios elektroninės programos, tokios kaip „E-sveikata“ ar „E-receptas“, gali ir vieniems, ir kitiems gerokai palengvinti gyvenimą. Tik bėda ta, kad jos prastokai veikia, per menkai tarpusavyje koreliuoja. Gal naujasis ministras galėtų atrasti jėgų į vieną kamuolį suvyti skirtingų siūlų galus? Prieš palaiminant tokias programas ministerijai būtų pravartu pasverti, kas šiandien yra svarbiau: naujos, brangios, bet tiesiogiai su sveikatos priežiūros paslaugomis nesusijusios technologijos ar žmonės, kurie betarpiškai užtikrina tų paslaugų kokybę. Kam prioritetą teiks naujasis ministras? J. Požela viešai įvardijo, kad vienu jo prioritetų tapus ministru būtų savižudybių prevencija. Tačiau savo viltis pagerinti situaciją jis sieja su nevyriausybiniu sektoriumi. O ką veiks iki šiol lėšų tam neskirianti ministerija? Ar viskas vėl bus palikta savivaldybių ir nevyriausybininkų žiniai? Kaip ir alkoholio vartojimo prevencija, kurios iniciatyvios savivaldybės jau ėmėsi, o ministerija, regis, nusiteikusi ramiai palaukti. Pasmerkti blogiausiam variantui jaučiasi daugelis sunkiai susirgusių žmonių, nes reikalingi vaistai vis dažniau tampa sunkiai prieinama prabanga. Šešėliuose paskendusi vaistų kainodara, vis didėjančios kompensuojamųjų vaistų priemokos blogina medikamentų prieinamumą, nors vienas strateginių ministerijos tikslų yra jo gerinimas. Ar ministras praskleis vaistų kainodaros uždangą ir pagerins jų prieinamumą? Ar bus imtasi veiksmų, kad kiekvienam bet kurio šalies regiono gyventojui pagerėtų sveikatos priežiūros pasaugų prieinamumas, įvertinant pastarųjų metų įstaigų tinklo reformą, po kurios visos paslaugos ir gydytojai nuo paciento tolo vis didesniu atstumu? Ar praktiškai bus įgyvendinta viešai deklaruojama ministerijos misija - kokybiška, saugi ir visiems vienodai prieinama sveikatos priežiūra? Nuo praktiniais veiksmais pagrįstų ministro atsakymų priklausys ne tik jo paties tolesnė politinė karjera, bet ir daug svarbesni dalykai: visuomenės sveikata plačiąja prasme, medikų autoritetas, pasitikėjimas konkrečiu gydytoju ir visa sveikatos priežiūros sistema.