Kur slypi būsimųjų rinkimų raktas?

2016-07-23, Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Prezidentas Rolandas Paksas
www.fotogenijai.lt

Iki nacionalinio Parlamento rinkimų Lietuvoje lieka bemaž dešimt savaičių. Tikriausiai daug kas nustebtų ar net įsižeistų paklaustas apie pabaigos link sukančią Seimo rinkimų kampaniją. Apskritai nacionalinė politika pateikiama kaip nevykęs žodžių darinys, kurį šiandien vartoti viešai tampa prasto tono ženklu. Arba tik siauro išrinktųjų politikos mokslininkų rato privilegija.

Drįsčiau pastebėti, kad didesnės dalies Lietuvos gyventojų viešųjų reikalų svarstymai tarsi neliečia - vieni gyvena atostogų džiaugsmais, kiti kasdieniais rūpesčiais, dar kiti kraunasi lagaminus, rinkdamiesi emigraciją. 

Nemažai likusiųjų čia desperatiškai ieško prieglobsčio papildomos realybės žaidimuose „Pokemon Go“. Kur kas įdomiau aptikti pasislėpusį „pokemoną“ ar pereiti į aukštesnį žaidimo lygį, nei ieškoti informacijos apie būsimųjų tautos atstovų politines pažiūras. 

„Pokemonų“ naršoma visur – Seime, Vyriausybėje, prezidentūroje, tad nenustebčiau, kad vieną kitą šių būtybių aptiktume ir kandidatuojančių politikų sąrašuose. 

Lietuvoje rinkimų kampanija vyksta tarsi nevyktų. Valstybės politika yra tartum jos nebūtų. Reikėtų pastebėti, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos prievaizdai atidžiai stebi, kad žiniasklaidoje informacijos ar analitinių komentarų apie būsimuosius rinkimus būtų kuo mažiau. Išskyrus pažymėtą politinę reklamą ar viešųjų ryšių projektus. 

Viešieji ryšiai valstybės valdyti negali. Tačiau gali susidaryti įspūdis, kad mūsų valstybėje tai bandoma paneigti ir įrodyti priešingai. Vis dažniau viešojoje erdvėje randasi sociologinių prognozių, kad rinkimus laimėti gali ne kas kitas, o naujas viešųjų ryšių projektas – į politiką einantys ją neigiantys „ekspertai“. 

Kaip mums pavyko pasiekti tokią žemą visuomenės politinio aktyvumo temperatūrą? Kas atsitiko, kad besiformuojanti pilietinė visuomenė tapo tokia inertiška? 

Didžioji dalis viešojo diskurso Lietuvoje užimta įvairiausiais svarstymais apie ką nori, tik ne apie mūsų valstybės reikalus. Kaip galėjo atsitikti, kad beveik baigiame prarasti visus valstybės politikos formavimo svertus, atiduodami nacionalinius reikalus į globalių procesų valdytojų rankas?  
Ar galėtume šiandien teigti, kad turime artikuliuotą valstybės užsienio politiką, savarankišką nacionalinio saugumo strategiją ar tautos vertybėmis grįstą švietimo sistemą?

Žinau viena, kad savo finansų politikos jau nebeturime. Lietuvą įtraukus į euro zoną savo nacionalinę finansų politiką atidavėme Briuseliui. Valstybei praradus suverenitetą nacionalinių finansų srityje nuolat brangstančios prekių ir paslaugų  kainos bei nekilnojamojo turto burbulai tėra tik problemų ledkalnio viršūnė. 

Ne ką geresnė situacija ir užsienio reikalų srityje. Simpatiškoji Federika Mogerini, Europos Sąjungos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė, itin santūriai formuluoja bendrosios užsienio politikos kryptis, kurioms mums belieka tik pritarti. Mūsų Užsienio reikalų ministerija, vadovaujama diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus, teatlieka tik formalias reprezentacines  funkcijas ir konsulines paslaugas. Kažin ar ne per didelė prabanga tokioms reikmėms išlaikyti tokį milžinišką diplomatų korpusą ir didžiulį ministerijos aparatą?

Vienos nakties įvykiai Turkijoje dar kartą patvirtino nuogąstavimus, kad Europos Sąjunga neturi efektyvios užsienio politikos, nesugeba prognozuoti dabarties iššūkių ir apibrėžti savo užsienio santykių prioritetų.

Lietuvoje visuomenės gyvenimą bei vertybines orientacijas itin stipriai veikia (anti)propagandinis fonas, kuris paprastų žmonių leksikoje vadinamas „smegenų išplovimu“. „Smegenų plovimo“ mastas Lietuvoje yra didžiulis: pradedant įvairiomis grėsmėmis, kibernetinėmis atakomis, karo baimėmis, baigiant plūstančiais pabėgėliais ir terorizmo pavojais. 

Žiniasklaidos pirmuosius puslapius nuolat papildo besikartojantys teroro išpuoliai, kariniai perversmai ar susišaudymai, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir kuo išsamiausiai nušviečiami kriminaliniai įvykiai Lietuvoje. 

Nacionalinės politikos problemoms paprastai vietos nebelieka, nebent aktyvūs politinių procesų dalyviai prokurorai sumanytų pateikti visuomenei atnaujintą kokių nors vadinamųjų korupcinių skandalų versiją.

Tikriausiai šiandien daugiau galėtume pasakyti apie būsimuosius prezidento rinkimus Jungtinėse Amerikos Valstijose nei apie Lietuvos valstybės perspektyvas. Nesuinteresuotam stebėtojui gali susidaryti vaizdas, kad Lietuvos gyventojai turės tiesiogiai dalyvauti renkant Donaldą Trampą ar Hilari Klinton. Kas šiandien Lietuvoje formuoja nacionalinio visuomeninio transliuotojo politiką?

Tai iš esmės tik patvirtina jausmą, kad Lietuvos piliečiai yra tarsi nebereikalingi priimant svarbiausius sprendimus. Visuomenei bandoma įteigti, kad ji jau gyvena pagal Vakarų visuomenės standartus, tačiau, deja, dažnu atveju tai tėra tik mėgdžiojimas, sukūręs „tuščias kaukes, už kurių nėra autentiškos tapatybės, o tik beformė, neartikuliuota patirtis“.

Perfrazuodami  buvusį Švedijos finansų ministrą Andresą Borgą, kuris savo svarstymuose apie federalizmo pavojų Europai sakė : „Mums reikia Europos, kuri yra vieninga dėl to, jog taip nori, o ne dėl to, kad yra spaudžiama tokia būti naujų politinių superstruktūrų, stokojančių piliečių paramos”, turėtume klausti, o kokios mums reikia Lietuvos? 

Šiandien Lietuvai reikia rasti būdus, kaip išeiti iš „lietuviško eurocentrizmo tuštumos“ klystkelių, sugrįžtant į nacionalinės valstybės raidos kelią, pirmiausiai atsikratant „smegenų plovimo“ ir svetimos politikos poveikio. 

Galbūt čia ir slypi būsimųjų Seimo rinkimų ir pasirinkimų raktas?