Kur tie žali žmogeliukai – dar Juodkrantėje, ties Kaunu ar jau prie Vilniaus? 

2016-04-22, Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Prezidentas Rolandas Paksas

Lietuvoje mojuojama pažymomis. Prieš ministrus, viceministrus ir kandidatus bei Seimo narius. Politikai slapta fotografuojami, viešinamos nuotraukos ir platinami jų pokalbių garso įrašai. Kone tiesiogiai transliuojami teisėsaugos atliekami procesiniai veiksmai. Apie savo statusą vienoje ar kitoje byloje politikai arba verslininkai sužino iš žiniasklaidos.

Europoje mojuojama popieriais iš Panamos. Apie nuslėptas verslo magnatų, politikų ar jiems artimų žmonių lėšas. Anksčiau buvo mojuojama nuskendusio pabėgėlių berniuko nuotrauka. Dabar susitarimu su Turkija Europos valstybėms siūloma vietoje maždaug 3 milijonų pabėgėlių bevizis režimas kokiai 10 milijonų turkų. Kurie jau pasus turi. Kiti vėliau juos pasidarys ir dar koks dešimt milijonų pagal tą bevizį režimą į ES šalis atvažiuos, o išvažiuoti užmirš. Ir visi katučių ploja: ai, koks geras susitarimas su Turkija, kaip mes pabėgėlių sirų problemą būsimais atbėgėliais turkais išsprendėme... .

Kokia graži viešųjų ryšių akcija, net žalia. Tokios akcijos užpildo televizijos transliacijas geriausiu laiku, pirmus spaudos ir interneto puslapius. Kuriama emocija pakeičia esminius dalykus, juos nustumia į valstybės ir visuomenės gyvenimo pakraštį. Svarbiausiems dalykams, diskusijoms ir sutarimo ar susitarimo galimybėms esminiais valstybės raidos klausimais tyčia sukurtoje emocionalioje terpėje vietos nelieka.

Su kuo, ką ir kaip rimtu veidu kalbėti apie valstybės gynybos reikalus, jeigu vieni sako matę svetimos valstybės sraigtasparnius, kirtusius Lietuvos sieną, o kiti tvirtina jų jokiais radarais neužfiksavę. Arba kaip vertinti pasvarstymus, kad svetimos valstybės kariškiai gal buvo, o gal ir nebuvo išsilaipinę Lietuvos pajūryje? Ir tie pasvarstymai į viešumą patenka ne iš mokyklinių rašinėlių, bet iš aukštų valstybės pareigūnų lūpų.

Tai kur tie žali žmogeliukai dabar: vis dar Juodkrantėje, ties Kaunu ar jau prie Daukanto aikštės Vilniuje? Gyvename nuolatiniu viešųjų ryšių akcijų laikotarpiu. Kurios dar sustiprėja artėjant kokiems nors rinkimams ar referendumams. Kadangi virtualioje erdvėje pasaulis traukiasi vis labiau, tai ir tos akcijos vis labiau pastebimos.

Jau nėra nė dienos, kad Lietuvoje nekalbėtume apie Amerikos žmonių pasirinkimus tarp dviejų partijų kandidatų dėl šios šalies vadovo posto arba Ukrainos reikalus ar jos santykius su Rusija.

Gal kas prisimenate, kada paskutinį kartą Lietuvoje buvo kalbama apie demografines problemas? Kada buvo įvertinti jos mastai ir diskutuojama, kaip spręsti šią problemą? Arba apie esminius, būtinus ir neatidėliotinus sprendimus šalies švietimo, sveikatos apsaugos, mokesčių sistemoje? Kam – juk tai nesukelia greitų emocijų. Kaip gi be skandalo visuomenei prikišamai parodysi politiką, kad rinkėjai jau iš anksto su neigiama nuostata jį ir vertintų?

Todėl ir kuriama ne valstybė, bet skandalai bei atitinkami įvykiai prieš politinius oponentus. Lygia greta žiniasklaidos priemonėse tiražuojamos atitinkamų komentatorių bei apžvalgininkų taip vadinamos „įžvalgos“ ir „vertinimai“. Nepamirštant pabrėžti tų komentatorių „objektyvumo“ ir „nepriklausomumo“.

Pastarųjų dienų reakcija dėl Seimo komisijos, kuri pabandytų žvilgtelėti į tokių viešųjų ryšių akcijų kūrėjų virtuvę, labai aiškiai parodė, kad yra pakankamai suinteresuotų jėgų toliau kurpti naujas akcijas ir neleisti senųjų užmiršti. Galimybes įvardyti jų užsakovus visuomenė gali pamiršti. Dėl to plačia krūtine prieš stos ne tik konservatoriai, bet ir konstitucinės teisės žinovu pristatomas buvęs teisėjas, nacionalinio radijo ir televizijos transliuotojo samdomi laidų vedėjai, jų pasikviesti pašnekovai ir dar galybė įvairiausių interneto komentarų darbininkų.

Kai Prezidentūros atstovai dejuoja, kad tokia Seimo siūloma komisija yra spaudimas teisėsaugai ir žiniasklaidai, kaip atsakas šiam komentarui pirmiausiai kyla noras pasiūlyti jiems pasižiūrėti savo aplinkoje. Į naujus karaliaus drabužius. Tikiuosi, ten dar žinoma apie tokią H. K. Anderseno pasaką? Tai anaiptol ne spaudimas. Tiesiog noras visuomenei parodyti ne tik tuos rūbelius, bet ir tai, kad šalyje dar galioja Konstitucija. Galioja pilna apimtimi, o ne tiek ir taip, kaip ją aiškina tam tikros dvasios.

Politiką ir bet kokius politinius veiksmus, kaip jie suprantami politologijos prasme, Amerikoje, Europoje ir Lietuvoje pakeitė viešųjų ryšių akcijos. Jeigu tokia apimtimi jos būtų praktikuojamos ir Šaltojo karo metais, kažin ar šiandien aš rašyčiau, o jūs skaitytumėte šias eilutes?

Politikos veikimą visuomenėje pakeičiant politika viešųjų ryšių akcijomis, visuomenė gauna ne konkretų jos gyvenimą galintį įtakoti sprendimą (dėl mokesčių, socialinės paramos, saugumo ar kitų svarbių jai dalykų), bet tam tikrą emocinį užtaisą su išankstine nuostata mylėti, žavėtis, smerkti arba neapkęsti. Priklausomai nuo to, kokio tipo akcija rengiama ir kas turi daugiau resursų žmonėms primesti vienokią arba kitokią emociją.

Gal gana? Gal Lietuvos politika turėtų būti kitokia? Ne tik numatanti strateginius sprendimus dėl valstybės artimiausios perspektyvos, bet ir juos įgyvendinanti. Įvertinanti prielaidas gimstamumui skatinti, naujoms darbo vietoms kurti, socialinei atskirčiai mažinti ir sudaranti galimybes įstatymais bei Vyriausybės nutarimais tuos dalykus įgyvendinti bei kurti pragmatišką užsienio politiką. Valstybių galia prieš daugelį šimtmečių nebuvo įtvirtinama šmeižiant ir žeminant savo varžovus. Tomis priemonėmis galima susikurti savo laikiną galią, bet nuolatiniam visuomenės pasitikėjimui yra per maža vienos ar dviejų kadencijų, ypač į jas pakliuvus su juokdario ar intriganto švarku.