Šalies Temidės tarnai stengiasi nutylėti gėdingo proceso detales

2016-04-02, Prezidentas Rolandas Paksas
Martyno Ambrazo nuotrauka.

Pastaruoju metu mane reguliariai pasiekia reikšmingi pranešimai. Tarp jų visų galima įžvelgti tam tikrų sąsajų ir dėsningumų.

Kartu su pavasario saule ir pirmąja šiluma sužinojau apie prokuroro Irmanto Mikelionio išpranašautą bei generalinio prokuroro Evaldo Pašilio pasirašytą kreipimąsi į Europos Parlamento pirmininką Martiną Šulcą (Martin Schulz) dėl mano Europos Parlamento teisinio imuniteto atšaukimo.

Artimiausiu metu ketinu susitikti su M.Šulcu ir paprašyti, kad Europos Parlamentas maksimaliai supaprastintų šį formalumą. Daugiau nėra ką ir pridurti. Įprasta priešrinkiminė praktika Lietuvoje. Teks palaukti, kol visa tai subliūkš.

Kita žinia - depeša iš Strasbūro, kur Europos Tarybos Ministrų komiteto posėdyje viešuosiuose debatuose buvo svarstomas Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo mano byloje vykdymas. Tiksliau - nevykdymas.

Pasirodo, kad šiuo klausimu jau būta net šešių komiteto svarstymų! Valstybei buvo nustatyti trys sprendimo įgyvendinimo terminai. Paskutinė data - 2016 metų liepos 15 diena.

Reikėtų pasakyti, kad bylai taikoma sustiprinta sprendimo vykdymo priežiūra nuo 2014 metų rugsėjo, o Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Lietuvoje neįgyvendinamas jau daugiau kaip penkerius metus.

Ne kartą ir ne du kompetentingos institucijos buvo raginamos užtikrinti, kad „būtų panaikintas nuolatinis teisės būti renkamam į Seimą ribojimas, siekiant užtikrinti galimybes man dalyvauti 2016 metų Seimo rinkimuose, ir tokiu būdu nedelsiant nutrauktas Konvencijos nustatytas pažeidimas“.

Deja, šalies Temidės tarnai visaip stengiasi nutylėti šio, sakyčiau, gėdingo tęstinio proceso detales.

Nenorėčiau nūnai atsidurti teisingumo ministro kailyje. Juolab bandyti suvokti, kaip ministras randa savyje jėgų lyg niekur nieko „dalytis gerąja eurointegracine praktika ir Lietuvos patirtimi“ Ukrainoje, dėstydamas, kad „teisės viršenybė, pagarba žmogaus teisėms ir patikima teisinė sistema yra kertiniai elementai siekiant sėkmingos eurointegracijos“.

Esu beveik tikras, kad Juozas Bernatonis nė puse lūpų nenorėtų prasitarti, kad Lietuva, būdama Europos Sąjungos nare, pati įžūliai ignoruoja žmogaus teises ir tarptautinius įsipareigojimus.

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nevykdymas negali būti pateisinamas „politinėmis priežastimis“, tačiau šalyje ir toliau šiurkščiai pažeidžiamos piliečių rinkimų teisės.

Kita vertus, jeigu Lietuvoje galioja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kodėl ji negalioja Rolando Pakso atveju?

Jeigu mes gerbiame Jungtinių Tautų žmogaus teisių institucijas ir vadovaujamės Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatomis, kodėl šios nuostatos negalioja Rolando Pakso pilietinėms ir politinėms teisėms?

Neseniai tam tikrą gelbėjimo ratą Teisingumo ministerijai metė Andriaus Kubiliaus vadovaujami Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos parlamentarai.

Velykų išvakarėse Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti Seimo narių grupės prašymą ištirti Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo išvados atitiktį Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo įstatymui“. Reikėtų pabrėžti, kad, matyt, neatsitiktinai opozicija įvairiausiais būdais stengėsi sumenkinti laikinosios Seimo komisijos darbą tik prasidėjus jos formavimo užuomazgoms.

Kaip teigia vilnietis žurnalistas, dirbęs BBC, Semas Josmanas (Sam Yossman) savo neseniai išleistoje atsiminimų knygoje „Šaltojo karo samdinys“, „Vakaruose išaugo karta žmonių, nieko nežinančių, tiksliau - jiems neleidžiama nieko sužinoti, apie komunistinės epochos terorą. Vietoj šito per plačiaekranius televizorius liejasi idiotiškų serialų, dainų konkursų ir nesibaigiančio futbolo lavina. Ir tikrai, pati efektyviausia propaganda - nutylėjimas“.

Sakyčiau, kad nutylėjimas ir dvejopi standartai yra pagrindiniai mūsų dabartinės politikos skiriamieji bruožai.

Naivu būtų manyti, kad viešojo intereso gynėjų veiksmai atsitiktinai sutapo su vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio politiniu pareiškimu dėl būsimosios Seimo rinkimų kampanijos ir jo oportunistiškas praregėjimas jį delegavusios partijos „Tvarka ir teisingumas“ atžvilgiu.

Į bendrą politinio lauko peizažą puikiai įsilieja lyg tarp kitko premjerui pasufleruotas šalies vadovės toliaregiškas perspėjimas, kad vienam iš koalicijos partnerių, dar tiksliau, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkui, bus pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Kita vertus, kad ir kaip ten būtų, pranašystė apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą aplinkos ministrui Kęstučiui Trečiokui ir paviešintus slapta įrašytus jo telefoninius pokalbius išsipildė žodis žodin. Drįstu manyti, kad tai būta paprasčiausio žinojimo...

Gali būti, kad suaktyvinti spaudimą „tvarkiečiams“ buvo nutarta po įvykusio partijos XIV kongreso, kuriame nemažai visuomenininkų kartu su partija „Tvarka ir teisingumas“ paskelbė deklaraciją „Laisva Tauta ir klestinti Valstybė“.

Galima tik nujausti, kas būtų atsitikę, jeigu minėto dokumento signatare, pavyzdžiui, būtų tapusi bent viena Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos paskelbto grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime paminėtų personalijų.

Neatmesčiau tokios prielaidos, kad kur kas daugiau politikų bei visuomenininkų buvo numatyta įtraukti į „visuomenės priešų juodąjį sąrašą“.

Tiksliai negalėčiau įvardyti specialiųjų tarnybų operacijos, jau kuris laikas skrupulingai vykdomos prieš partiją „Tvarka ir teisingumas“ bei mane kaip politikos subjektą, kodinio pavadinimo. Tačiau tampa akivaizdu, kokiais teisiniais surogatais prieš rinkimus yra maitinami mūsų piliečiai.

Prekyba poveikiu yra dviprasmiškas teisinis apibrėžimas. Svarstant šio Baudžiamojo kodekso straipsnio redakciją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Apeliacinis teismas tai pabrėžė ir nepritarė tokiam terminui „Prekyba poveikiu“, tačiau į teisės ekspertų išvadą Seimas neatsižvelgė.

Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje nėra aiškiai apibrėžtas nusikalstamos veikos pobūdis, straipsnis teisėtvarkos institucijų valia gali būti pritaikytas tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims nepriklausomai, buvo padarytas nusikaltimas ar nebuvo. Kodėl šis nenuoseklus teisinis reglamentavimas iki šiol nėra pataisytas?

Kam gali būti naudinga tokia ydinga praktika, nėra sunku įžvelgti. Tačiau kodėl didžioji dalis pilietinės ir politinės bendruomenės šiandien yra tarsi paralyžiuota, stebėdama Lietuvos virsmą policine valstybe, tebūnie retorinis klausimas.

Būtina išsiaiškinti, kiek teisėsaugos institucijų priklausomybę nuo politikų lemia tų institucijų vadovų skyrimo tvarka ir tiesioginis pavaldumas. Manau, kad čia gali slypėti raktas nuo daugelio mūsų visuomenę ir politinę bendruomenę supriešinančių veiksnių.

Ukrainos parlamentas praėjusią savaitę atstatydino generalinį prokurorą Viktorą Šokiną, kai šis vengė tirti korupcijos bylas ir dangstė valstybės turto grobstymo atvejus. Lietuvis Aivaras Abromavičius, einantis Ukrainos ekonomikos ministro pareigas, po balsavimo parlamente savo socialinio tinklo paskyroje parašė: „Aleliuja! Pagaliau!“

Kada ateis metas Lietuvoje, kada galėsime ištarti: pagaliau!