Specialus tyrimas dėl piktnaudžiavimo teisėtvarka politiniais tikslais turi prasidėti nedelsiant

2016-02-16

Jau senokai dauguma gyventojų yra nebepatenkinti, kaip veikia demokratija Lietuvoje. Šį mano pastebėjimą galima iliustruoti ne kartą atliktų įvairių sociologinių apklausų duomenimis ir kiekvieno mūsų empirine patirtimi.

Kodėl savo valstybės demokratijos pastatą statome ne ant uolos, o ant smėlio? Kas yra ta magiška jėga, kuri kausto mūsų žmonių politinės raiškos laisvę?

Visuomenė niekaip nepajėgia atsikratyti baimės ir dvilypės moralės, kuri buvo apraizgiusi žmonių santykius giliame sovietmetyje. Kodėl šiandien taip sunkiai vaduojamės iš šių priklausomybių?

Viena iš priežasčių - taip vadinamas „švelnusis despotizmas“, kuris sėkmingai yra įsišaknijęs šalies viduje ir nuolat graužia demokratijos pamatus, neleidžia jiems sutvirtėti.

Kiek šalyje vyko procesų, kurių niekaip nebūtų įmanoma įsprausti į jokius demokratijos rėmus?

Lietuvos apeliacinis teismas pagaliau baigė nagrinėti taip vadinamą Darbo partijos bylą, kuri turėjo, kaip buvo projektuojama, paralyžiuoti šią visuomeninę pilietinę organizaciją ir ją visiškai eliminuoti iš valstybės politinio gyvenimo. 

Liežuvis nesiverčia šio „proceso“ vadinti teisinės valstybės ir teisės viršenybės triumfu. Veikiau tai vienas gėdingiausių naujausių laikų istorijos epizodų, kuriame teisėtvarkai teko suvaidinti apgailėtiną rolę.

Pareiga laikytis visuotinai priimtų demokratijos vertybių tiesiogiai išplaukia iš mūsų Konstitucijos pirmojo straipsnio nuostatų, tačiau teisės aktais ginamų demokratijos principų ir konstitucinių piliečių teisių šiandien Lietuvoje yra menkai paisoma.

Politikoje reikia būti sąžiningiems. Pasak talentingo lenkų rašytojo Jozef‘o Mackiewicz‘iaus, „sąžiningas politikas yra tik tas, kuris prisipažįsta, kai savo viešojoje veikloje padaro klaidų (...)“.

Šis principas galioja visiems, kurie dalyvauja ir politikoje, ir valstybės tarnyboje. Tačiau ar atsiras šiandien bent vienas subjektas, kuris personaliai prisiimtų atsakomybę už padarytas klaidas ir bene dešimtmetį stimuliuotą daugiapartinės politinės sistemos eroziją? Deja, tai retorinis klausimas.

Jau kuris laikas Lietuvoje valdžių pusiausvyra yra išbalansuota ir pažeista, atsakomybės ribos – išplautos. Valstybėje tik formaliai ir fragmentiškai funkcionuoja parlamentinės kontrolės sistema, deramai neveikia visuomeniai savivaldos institutai, vegetuoja dauguma nevyriausybinių organizacijų.

Šia prasme reikia gilaus atviro svarstymo kaip funkcionuoja dabartinė teisminė sistema su kvazi teismine instancija - Konstituciniu teismu , gausybė teisėtvarkos institucijų, kaip veikia valdžių atskyrimo principas.

Jau nieko, turbūt, nebestebina teiginiai, jog teisėsaugos tarnybos yra tapę politinių manipuliacijų instrumentais.

Būtent šiame kontekste reikėtų vertinti Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto, veikusio pagal suteiktą specialiosios komisijos statusą, atlikto parlamentinio tyrimo dėl kriminalinės žvalgybos metu gautos informacijos panaudojimo ir saugojimo išvadas.

Seimo  komisija konstatavo, jog tyrimo metu buvo nustatyta, jog informacija, surinkta kriminalinės žvalgybos metu, ne visada naudojama pagal paskirtį.

Parlamentarai išdrįso pažvelgti į slaptųjų tarnybų užkulisius, tik tuomet kai dėl specialiųjų tyrimų tarnybų išduodamų pažymų kilo ne vienas juos pačius liečiantis politinis skandalas.

Tačiau net valdančiosios koalicijos partijų politinė taryba nepajėgė nieko konkrečiai nuveikti dėl taip vadinamo „juodojo viceministrų sąrašo“. Gali būti, kad ne kartą aukščiausi šalies vadovai buvo klaidinami. Tada tyrimas net nebuvo pradėtas. 

Ar bent pamėgino tai aiškintis Juliaus Sabatausko vadovaujama parlamentinė tyrimo komisija?

Šiandien svarbu ne operatyvinių būdu surinktos informacijos saugojimo niuansai, teisės aktų tobulinimas, tačiau ypatingą dėmesį reikėtų skirti teisėtvarkos institucijų atsparumo politinėms įtakoms užtikrinimui.

Jos negali veikti kaip „užsakymų stalas“, pildantis gerai užsimaskavusių „pilkųjų kardinolų“ užsakymus.    

Mūsų piliečiams šiandien turi būti garantuota teisių apsauga nepriklausomai nuo jų rango ir užimamų pareigų. Niekas valstybėje negali būti įrašinėjamas į „juoduosius sąrašus“, slaptas pažymas, kurios yra „nutekinamos neatskleidžiant informacijos šaltinio“ ir  viešinamos pažeidžiant žmogaus teises ir demokratinės valstybės principus.

Jeigu yra pagrindas, tik įstatymų nustatyta tvarka asmens atžvilgiu gali būti atliekami sankcionuoti veiksmai ir pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Šiandien kalba eina apie teisinės valstybės bei teisės viršenybės principą, kuris užima aukščiausią pakopą Europos Sąjungos vertybių hierarchijoje.

Jungtinių Amerikos Valstijų Senato komiteto studijoje dėl Centrinės žvalgybos valdybos sulaikymo ir tardymo programos buvo atskleista reikšminga informacija apie slaptuosius CŽV kalėjimus.

Atskleisti neteisėtos veiklos aspektai galėjo turėti tiesioginių sąsajų su politiniais procesais, tuo metu vykusiais mūsų šalyje bei Valstybės saugumo karininko Vytauto Pociūno žūtimi kaimyninėje Baltarusijoje.

Kokių veiksmų Lietuva ruošiasi imtis dėl pamatinių žmogaus teisių paniekinimo ir neteisėtos CŽV veiklos šalyje kaip pilnateisė Europos Sąjungos narė?

Deja, girdime tik neartikuliuotas kai kurių teisėsaugos pareigūnų abejones dėl CŽV bazės, veikusios mūsų suverenioje valstybėje, tyrimo atnaujinimo, be jokios abejonės, dėl politinių priežasčių nuslepiant faktus, jau nekalbant apie protu nesuvokiamu mastu paniekintas žmogaus teises.

Žmogiškojo orumo nepaisymas negali būti pateisinamas bei pridengiamas kovos su tarptautiniu terorizmu ar propagandos skraiste. Neabejoju, jog Lietuva turės įvardinti visus neteisėtą veiką vykdžiusius asmenis.

Specialų tyrimą turėtų pradėti Lietuvos parlamentas, pasitelkęs geriausius teisės žinovus ir žmogaus teisių ekspertus, siekdamas išsiaiškinti visus manipuliavimo teisėtvarka, piktnaudžiavimo žvalgybine informacija ir slaptų pažymų panaudojimo politiniais tikslais atvejus bei įvardindamas pagrindinius šių procesų dalyvius ir užsakovus.