Vairuoti partiją iš šono - ne man

2016-10-11, Partijos Tvarka ir teisingumas informacijos centras, "Vakaro žinios"
www.fotogenijai.lt

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ įkūrėjas, ilgametis jos vadovas Rolandas Paksas pateikė vieną didžiausių rinkimų, kurių pirmas turas įvyko praėjusį sekmadienį, staigmenų. Vakar jis pareiškė apie atsistatydinimą.

- Ar sprendimas trauktis iš partijos pirmininko pareigų dar jiems nepasibaigus nepernelyg skubotas?

- Pirmiausia norėčiau pasakyti pagiriamąjį žodį „Respublikos“ leidinių grupei, jos žurnalistams. Esate žurnalistinė kohorta, kuri palaiko sveiką tautinį, patriotinį, idealistinį pradą, jai svarbu valstybė, lietuvių kalba, papročiai ir pan. Daugelis kitų palaiko proglobalistinę arba liberalkomunistinę kryptį. Tai patogu, ramu, saugu, tave už tai giria, visur kviečia, duoda ekskliuzyvą, įleidžia per įvairias duris. Tada jie vieni kitus pagiria savuose leidiniuose, tvarkingai prašmėžuoja televizijose. „Respublikos“ pasirinkta kryptis - kur kas sunkesnė, linkiu ir toliau jos laikytis ir nepasiduoti.

Atsimenu, kai mums buvo įvedamas euras, - nesakau, kad jį įsivedėme, būtent įvedamas, - milžiniškoje Europos Parlamento salėje, kurioje per tūkstantį vietų, man teko tarti žodį. Kalbėjau, kad euras mūsų valstybei nieko neduos, priešingai, lems kainų kilimą. Apgailestavau, kad atsisakome dalies savo nepriklausomybės, nes valiuta - tai taip pat mūsų savastis. Pateikiau Lenkijos, tų Skandinavijos valstybių, kurios neturi euro, pavyzdį primindamas, kad šalies klestėjimas ne nuo bendros valiutos priklauso. Kalbu tai ir girdžiu kojų trypimą, švilpimą, didžiulį nepasitenkinimą. Nėra lengva atsistoti prieš didžiulę salę ir išsakyti būtent tokią poziciją. Būtų daug lengviau sakyti: valio, kaip čia viskas gerai, ir glostyti palei plauką.

- Pirmajame rinkimų ture „Tvarka ir teisingumas“ iškovojo penkis mandatus. Ar šis rezultatas nuvylė tiek, kad būtent dėl jo nutarėte trauktis iš aktyviosios politikos?

- Aš ne mažas vaikas ir tai ne nakties sprendimas. Jis yra subrandintas, gerai apmąstytas, atsakingai sudėliotas. Puikiai suvokiu, kad vos daugiau nei penki procentai už mus balsavusių rinkėjų, iškovoti mandatai nėra ta situacija, kuri mane tenkintų. Turėdami tokį svorį Seime, sistemos nepakeisime. Aišku iki skausmo, kad svarbiausiems valstybės reikalams spręsti reikia visai kito atstovavimo.

Kitas dalykas, Lietuva, vaizduojanti save kaip demokratinę valstybę, eksportuojanti demokratiją į Ukrainą, kitas valstybes, baksnojanti į žmogaus teisių pažeidimus kažkur kitur, trylika metų toleruoja žmogaus teisių pažeidimus pačioje Lietuvoje.

Man teko laimėti Žmogaus Teisių Teisme, tačiau jo nutartis neįgyvendinama jau penkeri metai. Lietuva gavo iš Europos Tarybos Ministrų priežiūros komiteto tris raginimus - į tai nereaguojama. Galų gale yra aiški Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto nuostata, kad mano pilietinės ir politinės teisės turi būti atkurtos nuo 2004 m., o Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įgyvendinimo paskutinis terminas buvo liepos 15 d. Bet nieko neįvyko, absoliučiai nieko.

Po 2004-ųjų žmonės buvo labai nusivylę, įpykę, įerzinti. Jie balsavo už prezidentą Rolandą Paksą, o sistema traukė jį iš politinio kelio. Žmonės norėjo atsiteisti su ta sistema, balsavo už mane vienuose, kituose, trečiuose, ketvirtuose rinkimuose. Bet laikas bėga, atsiranda milijonai kitų rūpesčių - reikia mokėti mokesčius, leisti vaikus į mokyklą. Nėra kada galvoti, kas ten buvo prieš trylika metų, reikia gyventi dabar.

Ir svarbiausia, kad tas, kuriam sistema užkirto kelią, negali žmonėms pasakyti, kad jis išspręs jų problemas. Jis negali vesti partijos, nes sistema jo neįleidžia. Prieš pastaruosius prezidento rinkimus, paskelbus Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto sprendimą, mano reitingai staigiai šovė į viršų, pasiekiau antrą poziciją, nedaug atsilikdamas nuo prezidentės. Ir staiga teismai vėl įstatė į įvairių dėžučių suręstus rėmus, kad nieko negalėčiau padaryti - tik kautis kaip boksininkui, kuriam viena ranka pririšta už nugaros.

Rinkimų naktį daviau interviu gal dvidešimčiai žurnalistų. Visi atėjo su vienu vieninteliu klausimu: ar tai jau laidotuvės - jūs neperžengsite penkių procentų, mes jus nurašėme. Su tokiu džiugesiu, tokiu pakylėjimu! Na, - turiu nuvilti tuos proglobalistinius tarnus, - peršokome mes tuos penkis procentus. Tik kas iš to? Nors mūsų ideologija yra aiški, ji nekinta, vis dėlto partijos vadovas turi būti ir vedlys, ir eiti pats Lietuvos žmonėms sakydamas: aš padarysiu. Bet man to neleis, kol aš liksiu konkurentu tiems, kurie mane ir pašalino.

Liepos 15 dieną turėjo būti įgyvendintas Strasbūro teismo sprendimas. Ta diena praėjo be jokios reakcijos, nė viena Lietuvos institucija, taip pat ir valdančioji koalicija, nesureagavo.

Tada neturėjau teisės pasitraukti iš vietinės politikos. Garbingai dirbau iki rinkimų, puikiai suprasdamas, kad mano pavardė davė partijai papildomų balų. Bet šiandien aš matau, kad reikia žmogaus, kuris galėtų būti ir įgyvendinti tai, kas yra sakoma, o ne vairuoti partiją iš šono.

- Kokia yra svarbiausia žinia Lietuvos žmonėms, kurią skelbiate savo pasitraukimu?

- „Tvarkos ir teisingumo“ ideologija lieka ta pati, ji išsirinks pirmininką. Neabejoju, kad šios partijos ateitis yra šviesi. Ji turi daug ką nuveikti. Aš jai padėsiu dirbdamas Europos Parlamente, kol kas man to dar neuždraudė. Tai viena.

Be to, noriu pasakyti, kad Lietuvoje demokratijos šiandien nebėra, likęs tik jos šydas. Prisidengiama demokratinėmis sąvokomis - nepriklausoma spauda, žodžio, tikėjimo laisvė, laisvė nebijoti, neskursti, gyventi, kaip nori, - bet to nėra. Žmonės išgąsdinti, absoliuti dauguma spaudos rašo tai, ką jiems diktuoja, vieni palaikomi, kiti - ne. Net prezidentė nesigėdydama palaiko atitinkamą grupę.

Žaviuosi Lietuvos žmonėmis, kurių į rinkimus atėjo bent 50 procentų. Juk politikai darė viską, kad jie neateitų. Buvo atvirai demonstruojama, kad žmonės jiems nereikalingi, nebent per rinkimus, o darant kardinalius valstybei sprendimus - dėl euro įvedimo, žemės pardavimo, elektrinės statybos ir pan. - jų nuomonės nereikia.

- Tai pirmoji jūsų rinkimų nesėkmė. Kaip jaučiatės? Kuo ketinate užsiimti?

- Oponentų rūpesčiui, asmeniškai aš nesu pralaimėjęs nė vienų rinkimų. Ar tai būtų savivaldybių, ar Seimo rinkimai, nugalėjau ir prezidento rinkimuose.

Kai manęs iki rinkimų klausė, kiek mandatų Seime prognozuoju savo partijai, sakiau, kad turėsime tiek, kiek šią kadenciją. Faktiškai taip ir bus. Toks rezultatas turėtų tenkinti, bet iš jo negali sekti realūs veiksmai, kuriais galėtume imti ir įgyvendinti savo programą. Tai manęs netenkina. Esu maksimalistas. O tai, ar esu linksmas, ar nuliūdęs, jau subjektyvios emocijos.

Politikoje yra taip, kad kai mažai žinai, daug ką gali padaryti. O kai labai daug žinai, padaryti gali mažai. Kaip yra pasakęs vienas mąstytojas: kuo didesnė rutulio sfera, tuo didesnė nežinomybė. Esu sukaupęs kolosalią patirtį apie tai, kas vyksta valstybėje, kokios yra interesų grupės, kas už ko stovi, kaip reikia kurti valstybę. Manau, kad būsiu aktyvus procesų dalyvis ir galbūt nukreipėjas. Gyvenimas parodys. Aš turiu šeimą, kurią myliu, daug pomėgių, pradedant aviacija, - šiai savo gyvenimo daliai iki šiol negalėjau skirti pakankamai dėmesio. Gyvenimas yra gražus, tam tikri jo etapai - tik mirksnis, kuris greitai praeina.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“