J. Imbrasas: „Pasinaudokime gerąja Europos sostinių praktika – iš esmės keiskime Vilniaus valdymą“

2019-02-05

Artėja savivaldybių tarybų ir tiesioginiai merų rinkimai. Naują merą rinks ir sostinės gyventojai. Kadangi Seimo narys Juozas Imbrasas – du kartus buvęs Vilniaus meru, du kartus - vicemeru,  taip pat net keliolika metų dirbęs Vilniaus taryboje, vadinasi, pakankamai gerai susipažinęs su Vilniaus miesto reikalais, pasiteiravome: kaip jis regi Vilniaus ateitį ir ką mano apie kandidatus į sostinės merus? 

 

-Gerb. Imbrasai, kaip, jūsų nuomone, turėtų būti valdomas Vilnius?

-Kai aš buvau sostinės meru, pirmiausiai norėjau sutvarkyti Vilniaus centrą – Katedros aikštę, Gedimino prospektą, kitas vietas, kadangi tikrai buvo ką tvarkyti. Šiandien centras sutvarkytas, bet problemų yra kitur: piliečiai, gyvenantys Justiniškėse ar Naujojoje Vilnioje, sako: „Važiuoju į miestą“. Tai reiškia, kad pilietis, gyvenantis Justiniškėse, Naujojoje Vilnioje, Baltupiuose ar kitame rajone, nesijaučia, jog jis gyvena mieste. Arba kitas sako: „Ryte sugaištu dvi valandas, kol vieną vaiką iš Pilaitės nuvežu į mokyklą Antakalnyje, o kitą – į vaikų darželį kitame miesto krašte“. Žmonės priversti rytais iš rajonų važiuoti į centrą, o vakarais – atgal, ir turime dirbtinai sudaromą kamščių problemą.

Taigi, jeigu žmogus, gyvendamas Vilniuje, sako: „Važiuoju į miestą“, jeigu jis ryte sugaišta kelias valandas, kol išvežioja vaikus į mokyklas ir darželius, tai, matyt, kažką reikia keisti, išsprendžiant tas problemas, dėl kurių vilniečiai skundžiasi. 

Dirbdamas Europos parlamente, gyvenau ir Briuselyje, ir Strasbūre, apvažiavau daug Europos valstybių sostinių, mačiau, kokią praktiką ten naudoja, ir pritariu mūsų partijos pirmininko R. Žemaitaičio idėjai, kad iš esmės reikia keisti Vilniaus valdymą – pritaikyti čia europinę praktiką.

Londono, Berlyno, Varšuvos ir kitų Europos valstybių - valdymas pagrįstas dviejų lygių savivalda. Piramidės viršuje – senatas (kiti kitaip vadina), kuriam vadovauja pagrindinis meras ir kuriame yra mažesnis skaičius tarybos narių. Jie sprendžia strateginius miesto klausimus. Lokalinius klausimus, kurie svarbūs piliečiui, sprendžia antrasis savivaldos lygmuo.

Pagal tokį principą, Vilniuje galėtų būti penki rajonai, iš kurių kiekviename - sava taryba, savas meras, kurie spręstų to rajono gyvenimą.  

Pamenu, kai pradėjau dirbti Briuselyje, nutariau susipažinti su miestu. Sėdau į autobusą ir nuvažiavau į rajoną miesto pakraštyje. Galvojau, gal paklydau – gal pataikiau į miesto centrą? Ne, gyvenimas virė rajono centre. Viskas yra ten: ir bankas, ir paštas, ir poliklinika, ir mokyklos, ir darželiai, ir parduotuvės, ir restoranai, ir kavinės, ir visokios paslaugos.

Matyt, mums irgi reikėtų tuo keliu eiti. Kiekviename rajone turi būti sukurta maksimali infrastruktūra, kad piliečiui dėl smulkmenos nereikėtų važiuoti, pvz., iš Pilaitės į centrą. O sukūrus infrastruktūrą, atitinkamai atsirastų darbo vietų – sumažėtų keliaujančių rytais iš ten į centrą ir atgal vakarais.

Taip yra Briuselyje, taip yra Strasbūre – Europos miestai tą seniai išbandę ir ta praktika pasiteisino. 

O pas mus, pvz., nuvažiuokite į Naująją Vilnią – judėjimas tik prie parduotuvės, daugiau nieko nėra.

Arba, pvz., Kauno gatvėje yra Vilniaus miesto socialinis pašalpų skyrius. Tai dabar iš Naujosios Vilnios, Šeškinės, Baltupių, Pilaitės, kitų rajonų visi turi važiuoti į Kauno gatvę pasiimti pašalpos. Kodėl? Padalinkime Vilnių į penkis rajonus, kiekviename rajone įkurkime pašalpų centrus, ir tam piliečiui nereikės „baladotis“ per visą miestą ir papildyti kamščius – viskas spręstųsi vienoje vietoje. O į Katedrą, į šv. Mišias, ar pasivaikščioti po centrą galėtų savaitgaliais  atvažiuoti.

Beje, spaudoje skaičiau ir užsieniečių pasisakymus apie Vilnių. Sakė, kad centre gražu, bet daugiau Vilniuje nėra ką aplankyti. Iš tiesų, ką, pzv., užsienietis gali pamatyti Naujojoje Vilnioje, Justiniškėse ir kituose Vilniaus rajonuose?

Įvedę dviejų lygių savivaldą ir sutvarkę rajonus, mes sostinėje išspręstume labai daug problemų. Ir žmogus, gyvenantis rajone, jaustųsi, kad gyvena sostinėje. Be abejo, per dieną ar dvi čia nieko nepadarysi, tačiau ta kryptimi jau reikia pradėti judėti.

-Kas nors pasakys: „Ir vėl išlaidos!“

-Antrąjį savivaldos lygį būtų galima kurti seniūnijų pagrindu: šiuo metu Vilniuje yra 21 seniūnija, apjungus 4-5 seniūnijas, iš jų etatų susidarytų vieno rajono valdymo branduolys. Prisidėtų tarybos nariai, tačiau nereikės jų 51, kaip dabar sostinėje, be to, tarybos nariai dirba be atlygio – apmokamas tik kuras, telefonas. Taigi, čia didelių išlaidų nebus. Be to, gausis sveika konkurencija – kiekvienas rajonas norės geriau atrodyti, kausis už infrastruktūras, už darbo vietų sukūrimą, investicijų pritraukimą.

Taigi svarbiausias dalykas - valdžia bus arčiau žmonių, arčiau problemų ir  galės jas vietoje spręsti nieko nelaukdama. Žmogus galės pas rajono merą ateiti. O pabandykite jūs dabar Vilniaus savivaldybėje per visas tas „užtvaras“ pas merą patekti!? Be to, dabar ir fiziškai neįmanoma visų problemų „apžioti“.

Pamenu, kai dirbau Vilniaus meru, atnešdavo man kiekvieną dieną po 100-150 puslapių visokių raštų pasirašyti. Kokį nors pasižymėdavau, galvodavau: „na, šito aš neužmiršiu, pakontroliuosiu“. Tačiau kitą dieną vėl atnešdavo 150 puslapių, kitą dieną - vėl, padaugini iš penkių savaitės dienų – gaunasi beveik tūkstantis, per mėnesį – keli tūkstančiai, ir „paskęsti“.

Šitiek klausimų žmogus tiesiog fiziškai „apžioti“ negali: nei meras, nei administracijos direktorius.

O rajono merui to rajono problemas valdyti bus fiziškai paprasčiau: problemų skaičius bus mažesnis ir tu galėsi kiekvieno žmogelio bėdą „pačiupinėti“, užsifiksuoti ir pakontroliuoti, kad ji būtų išspręsta. Valdžios priartinimas prie žmonių – labai svarbus faktas.

Tuo tarpu iki dabar – tiek valdant A.Zuokui, tiek R.Šimašiui, valdininkų skaičius Vilniaus miesto savivaldybėje tik pūtėsi, ir visi – viršininkai, pavaldinių beveik nelikę (nes atlyginimai maži, tai visus daro viršininkais).

Taigi, nereikia išradinėti jokio naujo dviračio – jeigu tokie savivaldybių valdymo modeliai tinka Berlynui, Londonui, Varšuvai ar Helsinkiui, kodėl mums nepasinaudoti jų gerąja praktika?

-O ką manote apie vieno kandidato pažadus įvesti Vilniuje nemokamą viešąjį transportą?

-Ta idėja ne nauja, pasaulyje ji praktikuojama, tačiau ne plačiai. Portlandas, JAV, po dvylikos metų tokios praktikos atsisakė, estai, kurie irgi tai pabandė, susiduria su problemomis – pasirodo, visiems taip patiko už dyką važinėti, kad net dviratininkai nulipo nuo dviračių: juk galima kelias stoteles pavažiuoti autobusu nemokamai; autobusai ir troleibusai perkrauti, keleiviams – didžiulis diskomfortas, daugiau eksploatuojamas transportas daugiau ir genda, reikia daugiau investicijų.

Iš tiesų nieko už dyką nebūna: dabar Vilniaus viešasis transportas „suvalgo“ 65 mln. eurų. Iš jų 33 mln. - bilietai, apie 16 mln. - iš Vyriausybės gaunamos kompensacijos (lengvatos moksleiviams, studentams, pensininkams) ir 16 mln. - dotacija. Įvedus nemokamą viešąjį transportą, liktų tik 10 mln. dotacija. O iš kur tuomet likusios reikalingos lėšos būtų nuimtos? Ko gero, nuo asfalto, nuo vaikų darželio, nuo mokyklos. Be to, jeigu autobusai būtų naudojami intensyviau, tai ir jų remontui investicijų reikėtų daugiau, negu dabar reikia.

Aš iš esmės ne prieš šią idėją, bet, manau, ją būtų galima įgyvendinti protingai, žingsnis po žingsnio, kaip tai planuoja daryti vokiečiai Hamburge: iš pradžių nemokamai vežti mokinius, po to – neįgaliuosius, pensininkus, stebint, kaip ekonomiškai tas eksperimentas realizuojasi.

Tačiau, mano nuomone, dabar šis klausimas nėra esminis - jis sostinės problemų neišspręs ir yra vieno buvusio mero pataikavimas mažiausiai politiškai išsilavinusio rinkėjo skoniui. Pirmiausia, manau, reikia spręsti, kaip bus valdomas ir kaip vystysis miestas. Kodėl mes negalime gerų Europos pavyzdžių panaudoti sau?

-Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi Giedrė Gorienė