VILNIUI REIKIA RACIONALIŲ IR ŪKIŠKŲ VADOVŲ

2019-01-21

Kas svarbiau, nuveikti darbai ar pasisavinti nuopelnai? „Nors atsakymas į šį klausimą akivaizdus, tačiau veiksmai ir vieši pareiškimai liudija apie kai kurių politikų garbėtrošką ir puikybę, - sako Vilniaus miesto tarybos frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovas Vidmantas Martikonis. - Gera visiems pasakoti apie tikrai naudingus ir pagyrų vertus darbus, tačiau sąžinė turi kirbėti, jei jie ne tavo. Deja, nepanašu, kad dabartinio Vilniaus miesto mero sąžinė kirba“. Apie Vilniui nuveiktus darbus, miesto aktualijas ir artėjančių rinkimų iššūkius kalbamės su partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą V. Martikoniu.

 

  • Esate ilgiausiai Vilniaus miesto savivaldybėje dirbantis tarybos narys. Kiek kadencijų teko darbuotis Vilniui?

 

Jau ketvirta kadencija dirbu Vilniaus taryboje. Šis laikas pilnas svarstymų, kas toliau. Laikas, kurį turiu yra be galo brangus, todėl dalį jo skirdamas Vilniaus miestui ir darbui jo taryboje visuomeniniais pagrindais, jaučiuosi išnaudojantis savo potencialą maksimaliai. Vilniaus miestas man ypač svarbus.

 

  • Kokią kadenciją išskirtumėte kaip produktyviausią? Kokius savo darbus įvardintumėte kaip reikšmingiausius?

 

Produktyvus laikotarpis tada, kai nuo tavęs priklauso sprendimai. Labai daug idėjų įgyvendinau, kai, susiklosčius politinei dėlionei, pusę kadencijos buvau vicemeru visuomeniniais pagrindais.

O šioje kadencijoje išskirčiau pirmus du metus, kai administracijos direktorė buvo Alma Vaitkunskienė. Mūsų nuomonės tikrai labai sutapo ir mes ėmėmės itin sunkaus darbo – suvaldyti Vilniaus miesto biudžetą, kuris turėjo ypatingai daug skolų ir problemų. Ir mums pavyko. Nors dabar miesto meras Remigijus Šimašius mėgsta girtis, kad suvaldė Vilniaus skolas, tačiau tai grynas  apsišaukėliškumas. Deja, jis mėgsta savintis kitų gerus darbus, o savo blogų nematyti.

Šie du periodai buvo mano sėkmingiausi ir rezultatyviausi, kada aš daug įgyvendinau savo idėjų: tiek suvaldant miesto biudžetą, tiek didinant savivaldybės turto efektyvumą. Pasiekėme, kad nebeliktų turto dalybų ar pusdykiai atidavimų „saviems“ žmonėms ar „savoms“ organizacijoms. Nereikėjo net ypatingų nutarimų, tik elgtis atsakingai ir sąžiningai, kaip visi mes elgiamės su savo nuosavu turtu.

Darbas savivaldybėje susideda iš detalių, tiesą pasakius nei vienas neturėtų sakyti, kad „aš padariau“.  Bet merai, tai labai mėgsta. Vienas nieko negali padaryti, juk tai komandinis darbas.

 

  • Tai Vilnius jau gali džiaugtis išbridęs iš sunkiojo finansinio laikotarpio?

 

Tiksliau reikėtų pasakyti galėjo džiaugtis. Nelikus administracijos direktorės A. Vaitkunskienės  biudžetas vėl nesubalansuotas. Jau šių metų planuojamos biudžeto pajamos yra 611,7 mln. eurų, o planuojamos išlaidos pagal asignavimų valdytojus 618 mln. eurų ir dar 109 mln. eurų pagal investicijų programą. Vėl finansinė drausmė dingusi. Sakyčiau, net planuojamos pajamos pernelyg optimistinės. Ir kas dar grėsmingiau - pajamų augimas sustojęs. Akivaizdu, kad tik A. Vaitkunskienės komandos ir mūsų pastangomis buvo suvaldytas Vilniaus miesto biudžetas, o ne R. Šimašiaus.

Negana to, dabar jau net atsiradusi ydinga praktika, kai padaromi darbai ir tuomet projektas teikiamas į miesto tarybą, biudžeto perskirstymui, kad už padarytus darbus būtų sumokėta. A. Vaitkunskienė tokių finansinių dalykų tikrai būtų neleidusi, bet tuomet politikai negalėtų parodyti, „kiek jie daug nuveikė“. Tai absoliutus pavyzdys, kaip švaistomos lėšos, vien tam, kad parodytų „ką aš padariau“, o kad viską iš paskos remontuoti reikia, tai niekas nesako. Kiek tas miestas gali turėti pinigų, padarei vieną kartą kapitaliai ir viskas. Kokia ir kam po to nauda vėl ir vėl remontuoti, taisyti, perdarinėti?

 

  • Nepaisant jūsų išsakytos kritikos dabartiniams Vilniaus miesto valdantiesiems. Kokie įsimintiniausi šios kadencijos pokyčiai Vilniuje?

 

Žinoma, reikia pasidžiaugti, kad nors ir specialiomis priemonėmis, primokant šimtą eurų, bet suvaldyta vaikų darželių problema. Iškart suaktyvėjo privačių darželių steigimasis, kuris, deja, jau šiek tiek nuslopo. Labai gaila, kad liko neįgyvendinta modulinių darželių idėja. Ji per penkis metus atsipirktų, vien jei skaičiuosime skiriamą 100 eurų kompensaciją už privačius darželius Vilniuje. Matosi, kad dabartiniam merui trūksta ūkiškumo.

Ši kadencija išsiskyrė miesto aikščių, viešų erdvių tvarkymu. Kiemuose jau yra viena kita vaikų žaidimų aikštelė. Aš visada sakiau, kad reikia kurti erdves, kuriose vaikai galėtų aktyviai leisti laiką, žaisti ir judėti. Sutvarkyta labai daug šaligatvių. Todėl mes ir palaikėme šiuos biudžetus, nes matėme, kad perspektyvu ir naudinga vilniečiams.

 

  • Kaip vertinate dabartinius kandidatus į Vilniaus miesto mero postą? Su kuo norėtumėte dirbti?

 

Manau būtų lengva dirbti su Remigijum Žemaitaičiu. Jis komandos žmogus, pats daug dirba, darbštus, išmano kaip tvarkyti miesto ūkį.

Imponuoja ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas Virginijus Sinkevičius. Jaunas, energingas žmogus galėtų pasiekti neblogų rezultatų.

R. Šimašius – virtualus meras, kaip kokia holograma. Jam svarbiau ambicijos, emocijos, o ne ūkinis darbas. A. Zuoką, mes jau visi žinom, jau turėjom. Taip jis ūkį supranta, dirba, bet jis dirba vienai, dviem oligarchinėm grupėm, bet ne miestui.

R. Žemaitaitis ir V. Sinkevičius, tai du kandidatai, kuriuos aš šiandien matau ir kurie tikrai atneštų naujų vėjų Vilniui. Norėtųsi su tais vyrais dirbti.

Žinote, nelabai žiūriu partinės priklausomybės. Nesivadovauju principu, kad jei valdo konservatoriai, tai ką jie be pasakytų viskas yra blogai. O čia liberalai, tai ką jie be pasiūlytų viskas yra gerai. Ne, reikia vertinti teikiamą projektą ir pasiūlymus.

Deja, dabar būtent taip ir dirbama, jei teikia „ne savas“ pasiūlymas blokuojamas, sumaišomas su žemėmis, jei teikia „savas“, nesvarbu koks absurdas, užmerkiamos akys ir projektas praleidžiamas. Tai yra blogai.

 

  • Šiuo metu kandidatuojate į Vilniaus miesto savivaldybę kaip nepartinis kandidatas su partijos „Tvarka ir teisingumas“ sąrašu. Kodėl pasirinkote šį sąrašą ir šią partiją, juk manau jūsų pavardė būtų papuošusi ne vieną kurios nors kitos partijos ar visuomeninio judėjimo sąrašą?

 

Buvo ilgas apmąstymų kelias. Svarsčiau ar nevertėtų visai nutraukti politinę veiklą, gal pasirinkti kitą formą dalyvavimo miesto taryboje. Su „Liberalų sąjūdžiu“, tuometiniu vadovu R. Šimašiumi mūsų keliai išsiskyrė, mes vienas kito nesupratome. Nors mano širdyje „Liberalų sąjūdis“ „gimtoji“ partija, jai atidaviau dvidešimt metų, buvo labai gaila pasitraukti.

Partija „Tvarka ir teisingumas“, kaip bebūtų, yra iš tų pačių šaknų. Tai „Liberalų sąjungos“ atplaiša ir labai daug žmonių ten nukeliavo. Kada pradėjome kalbėtis su partijos pirmininku R. Žemaitaičiu, nebuvau apsisprendęs kas toliau. O kadangi partijoje „Tvarka ir teisingumas“ dideli persirikiavimai, vyksta atsinaujinimai, tapo įdomu.

R. Žemaitaitį pažįstu, esu trejetą metų dirbęs su juo kartu, o tai ką girdėjau viešumoje jo mintys 90 proc. nuoširdžios, ne apsimestinės. Ūkiškai šneka, nepiktnaudžiauja „popsu“, sako tai ką daro. Mūsų požiūris į daugelį dalykų sutampa.

 

Visuomeninių judėjimų ir komitetų kūrimas, mano galva, yra visuomenės apgaudinėjimas. Kada žmonės keičia vardą, pavardę? Dažniausiai kažką padarę negero, kai gelbėja savo įvaizdį, ir nenori, kad aplinkiniai žinotų, ar asocijuotų su blogais darbais. Pasikeičiau vardą, pasikeičiau pavardę lyg ir tapo švaresniu, bet žmogus nuo to nepasikeičia. Dažnai nusikaltėliai tokiu būdu slepia tikrąją savo tapatybę.

Komitetai, kurie transformavosi iš partijų - lygiai tas pats. Pavyzdžiui, R. Šimašiaus visa aplinka persikėlė į komitetą. Tie patys žmonės, o pakeitę pavardę jie netapo geresniais. Žinant vidinę būseną, organizacijoje vyrauja absoliutus autokratizmas. Viešai kalbant vieną, o iš tiesų darant visai ką kitą. Ne, netikiu vienkartiniais komitetais.

 

Eidamas į miesto tarybą aš save laikau laisvu menininku, o ne politiku profesionalu. Viskam ką darau skiriu daug laiko ir įdedu daug širdies, noriu daryti gerai. Mano tikslas, kad visi laikytųsi nustatytų taisyklių, nereikalingos, užrūgusios, apipelijusios biurokratinės tvarkos turi keistis. Deja, tokių tvarkų dar yra nemažai.